Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

– Taip. Jeigu jis nepaklaus, – atsakė jis, stebėdamasis, jog mama nežino, kad ji meluoja.

Jam nevertėjo jaudintis dėl mamos. Reikėjo pabūti ten, kol Ruta būtų turėjusi laiko su juo pakalbėti. Kai kitą kartą jie susitiks, jis pasiūlys jai nueiti kur nors, kur nėra žmonių. Tada jie galėtų pasišnekėti apie šį bei tą. Arba jis pakviestų ją į kiną. O ji pažvelgtų į jį juodomis rimtomis akimis ir pasakytų „kodėl gi ne“. Tiek jis turėtų sugebėti.

Aštuntas skyrius

– TURIU ATSIDĖJUSI KELETĄ ERIŲ IR PRIEŠ IŠKELIAUDAMA NORIU, KAD JOS MAN ATNEŠTŲ ŠIEK TIEK DŽIAUGSMO.

Jie sėdėjo senelio trobelėje ir dalijosi kirų kiaušinius, surinktus per savaitgalį. Iš vyrų buvo tik dėdė Aronas. Bet visos moterys ir vaikai atidžiai klausėsi. Ruta žinojo, ką pasakys močiutė. Ji žiūrėjo žemyn į šlakuotus kiaušinius vengdama žvilgsnių.

– Rutai suėjo šešiolika, ir aš pamaniau, kad ją reikėtų leisti į realinę gimnaziją. Tai nereiškia, kad Ruta man labiau patinka už jus visus, bet ji niekam daugiau neturi užsidegimo, tik toms knygoms. Na, ir piešimui, žinoma. Aš ilgai galvojau apie tai, kad kas nors iš giminės turėtų siekti mokslo, tačiau neatsirado nė vieno, kuris pasirodytų esąs visiškai netinkamas niekam daugiau. Nė vieno iki Rutos.

Visi vaikai sužiuro į Rutą. Mama šaukštu dėjo kirų kiaušinius į verdantį vandenį. Teta Rutė iš lėto nusirišo skarelę ir pakabino ją džiūti virš krosnies.

Per visas grindis kibiruose ir puoduose žaliavo kiaušiniai. Šiųmetis laimikis buvo geras. Kiaušiniai būdavo dalijami pagal galvų skaičių namuose. Teta Rutė ir dėdė Aronas visuomet gaudavo daugiausia, tačiau ne kasmet kiekvienam vaikui tekdavo po kiaušinį. Močiutė gyveno viena, bet ji niekada negaudavo mažiau kaip penkių kiaušinių. Tokia taisyklė galiojo nuo seno. Tai reiškė, kad vaikams, kuriems nelikdavo nieko, duodavo močiutė.

Dėdė Aronas atsisėdęs prie lango rūkė pypkę. Žandai buvo įdubę. Jis garsiai papsėjo.

– Gera mintis, Frida. Ruta turi gabumų, mačiau jos sąsiuvinius, – pritarė dėdė.

Jis buvo vienintelis, be močiutės, vartydavęs Rutos sąsiuvinius.

Mama dėjo kiaušinius į antrą puodą. Jie ketino iškart paragauti metų laimikio. Taip darydavo visada. Trobelėje buvo tiršta garų, langai aprasoję. Vandens lašai kas sau vinguriavo žemyn slidžiu paviršiumi.

– Jeigu Ruta išvažiuos, Jorgenas liks vienas, – nuo viryklės atsiliepė mama.

Ruta pajuto silpnumą visame kūne. Ji buvo skaičiusi, kad žmonės gali neapkęsti, ir suvokė, kad jeigu ko nors neapkenčia, tai mamos balso, kai ji taria žodžius: „Jeigu Ruta išvažiuos, Jorgenas liks vienas.“

– Geriau būtų, jeigu pasitaupytum tuos pinigus sau, mama, – įterpė teta Rutė. – Mergaitės vis tiek išteka. Maniškių jau ištekėjo, ir Ruta ištekės. O tada viskas veltui, pinigai kaip į balą. Neverta eiti prieš gamtą.

Ruta pagalvojo apie Eli, kuri ištekėjo dar iki konfirmacijos. Ji tūnojo kažkur Mėrėje su savo žveju ir dviem vaikais, kada ne kada parašydama mamai apie orą ir šaltus namus. Brita taip pat buvo neseniai ištekėjusi, gyveno uošvių palėpėje Žvejų kaimelyje. Ji laukėsi pirmagimio, dėl to nėjo rinkti kiaušinių. Dabar sėdėjo ant kėdutės su žalsvu mezginiu. Teta Rutė teisi. Jos nešokinėjo prieš gamtą.

Rodės, visos moterys Saloje imdavo kažko laukti iškart po konfirmacijos. Laukdavo vasaros ir vakarėlių, laukdavo, kad kas nors pavėžėtų, laukdavo, kada ištekės, laukdavosi vaikų. Laukdavo siuntinio arba laiško. Paskui laukdavo, kada praūš Kalėdos arba nurims vėjas.

Močiutė, ko gera, vienintelė nustojusi laukti. O gal visada linkusi išsišokti, nors taip pat turėjo ir vyrą, ir vaikų. Kai Ruta močiutei prasitarė nenorinti visą amžių sėdėti Saloje, močiutė sutiko su ja. Nė karto neužsiminė, kad Ruta pavadinta garbei tos, kuri norėdama ištekėti turėjo pulti kniūbsčia ant savo veido. Rodės, močiutė išvis pamiršo tą pasakojimą.

Nė vienas iš vaikų nepasakė nė žodžio. Net Paulas, taip pat baigęs devynmetę mokyklą.

– Aš tai sakau dabar, visiems girdint, kad paskui nekiltų jokių kalbų apie tas eres, kurias gaus Ruta. Viską įrašysiu į sąsiuvinį. O tą dieną, kai reikės suskaičiuoti Antono ir Fridos iš Neseto palikimą, jūs tiksliai žinosite, kas ir kaip. Sąsiuvinį padėsiu į bufetą po sidabriniais šaukštais, kad nereikėtų ieškoti. Ten bus parašyta, ką gavo Ruta, ko negavo kiti vaikaičiai. Man taip smagu, kad nors kas iš mūsų sieks mokslo. Antonas būtų pritaręs. Giminėje reikia visokių žmonių, net jeigu jie nemoka sugauti žuvies ar iškepti duonos. Netrukus ateis tokie laikai, jog ir jiems atsiras vietos. Tada mokysis ne tik pastoriaus vaikai arba tie, kurių laukia didelė ateitis. Bet ir tokie kaip mes. Tik palaukit, ir pamatysit.

Taigi buvo nuspręsta. Ruta turės vykti Žemynan mokytis vokiečių kalbos, kaip kokia nacė, ir anglų kalbos – kaip kokia kino žvaigždė. Be jokios naudos. O pinigai? Jie plaukė mažomis porcijomis, nugriebti tai vienur, tai kitur. Iš uogų, bulvių, blynų kepimo ir skalbimo. Ruta ir močiutė spaudė viską, ką tik įmanoma spausti, nuo dešimties erių iki dešros.

Pamokslininkas, grįžęs iš susirinkimo mieste, žinią sutiko nepaprastai ramiai, nesišaukdamas Dievo. Netgi pakišo jai keletą kronų.

Jorgenas nesuprato nieko. Jam kelionė reiškė tai, kad jis arba važiuoja kartu su ja, arba sėdi prieplaukoje, kol ji sugrįžta. Kartelį kitą jam teko išmiegoti vieną naktį, kol ji parvyko, bet tiek jis galėjo pakelti.

Ruta pamanė, kad jeigu Eli ir Brita būtų sugalvojusios į savo pusę patraukti močiutę, joms nebūtų reikėję tekėti. Bet tuomet močiutė nebebūtų galėjusi padėti jai. Ruta guodėsi tuo, jog galbūt jos labiau norėjo ištekėti, negu mokytis. Tačiau nebuvo tuo tikra.

Ruta nebūtų galėjusi paneigti, kad ir pati turi apatinę kūno dalį, tačiau ši netroško ištekėti ir gimdyti vaikų. Saloje ji nematė nė vieno, su kuriuo būtų sutikusi suvesti apatinę kūno dalį. Visai ne. Kaip jis galėtų suprasti, kad ji mąsto apie tai, kaip prasimušti į pasaulį. Ir apie spalvas. Paveikslus. Kintančius paveikslus. Nuostabius paveikslus, kurių kiekvienas – ištisas pasaulis, nors skirtas įrėminti ir pakabinti ant sienos. Didžiosiose salėse. Salėse, kokių nėra regėjęs nė vienas Salos gyventojas. Nė ji pati.

Kai kada ji pajusdavo lyg ir sąžinės graužimą, nes nustumia į šalį kitus, kad pati prasibrautų į priekį. Nuo pat gimimo. Iš pradžių buvo Jorgenas. Dabar ji suprato, kad močiutė turi pinigų ne daugiau kaip vienam realinės gimnazijos egzaminui. Ir juos turi gauti Ruta.

Buvo tik viena rimta kliūtis. Jorgenas. Jis girdėjo visas šnekas ir matė pasiruošimus. Rugpjūtį, kai Ruta krovėsi didįjį kartoninį lagaminą, jis dėjo daiktus į savo kuprinę. Visa, kas įmanoma, be ko, jo galva, žmogus negalėtų apsieiti. Kriaukles ir storas pliauskas skulptūrėlems drožti. Ir peilį.

– Nuomoti kambarį, – spindinčiomis akimis kalbėjo Jorgenas.

Tą dieną, kai turėjo išvažiuoti, Ruta paprašė Paulą pasiimti Jorgeną į Viržynę žvejoti upės vagoje. Kitos išeities nebuvo.

Laiške mama aprašė jo sielvartą, kai grįžęs namo jis suprato, kad buvo apgautas. Su kuprine ant pečių Jorgenas valandų valandas vaikščiojo paplūdimiu arba stoviniavo krantinėje. Mama rašė glaustai, nieko nedailindama. Tikriausiai dėl to viskas buvo taip aišku.

Ruta matė pakumpusią nugarą, aptemptą nutrinta striuke. Raudonas nuo šalčio ausis ir ranką, kuri vis braukė po nosimi pakibusį lašą. Juodas garbanas, kurios tiesėsi vėjyje ir it plazdenantis vimpelas gulė jam ant galvos. Ir sugniaužtus kumščius. Jorgenas nuolat būdavo sugniaužęs kumščius.