Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Jis dilbsojo į vištienos frikasė. Atrodė baisiai neapetitiškai. Tėvas tylėjo.

– Nuo paskutinio karto bus praėję kokie dveji metai, – su šypsena toliau kalbėjo močiutė.

Niekas nepravėrė lūpų ir nemėgino užsistoti mamos. Gormas nesuprato, prieš ką reikia ją užsistoti, nes iš tikrųjų močiutė nepasakė nieko bloga.

Tačiau viskas buvo ne taip. Močiutė nerodė mamai deramos pagarbos. Žiūrėjo į ją iš aukšto. Kodėl?

Dirstelėjęs į Marijanę, Gormas suprato, kad ji iš jo kažko tikisi. Aiškiai pajuto, kad kažko tikisi. Leptelėjo nespėjęs nė susivokti. Tai, ko neįmanoma atitaisyti.

– Man rodos, močiutė elgiasi begėdiškai. Nemanau, kad šiuose namuose tai pakęsime.

Močiutės veidą nuplieskė raudonis. Tėvas padėjo šakutę ir peilį. Baisiai ramiai. Gormas sekė kiekvieną judesį. Tai truko amžinybę.

– Gormai! Prašom eiti nuo stalo.

Gormas pakilo. Nelabai žinojo, kur jo kojos. Kėdė bjauriai sučirpė.

– Ačiū už pietus, – sušnabždėjo jis ir pasuko durų link.

– Prieš išeidamas atsiprašyk močiutės.

Gormui aptemo akyse. Jis sustojo.

– Neteisinga! Aš taip pat manau, kad ji elgėsi begėdiškai. Tik nepasakiau, – įsiterpė Marijanė.

Gormas girdėjo, kad ji atsistojo, tačiau neatsigręžė.

– Gerhardai, mielasis, neverta dėl to pyktis. Juk čia ne kareivinės. Sėskitės, vaikai! – paragino močiutė.

– Aš nealkana, – atšovė Marijanė.

Ji stovėjo Gormui už nugaros.

– Gormai, būk geras! – Mamos balsas buvo maldaujamas.

Jis apsisuko, įveikė ilgą kelią iki močiutės ir nusilenkė.

– Prašau atleisti! – garsiai ir aiškiai pasakė.

Tada jis vėl nusverdėjo prie durų ir išėjo. Marijanė atsekė iš paskos.

– Nereikėjo atsiprašyti! – iškošė.

Gormas neatsakė. Bet kai jie lipo laiptais į antrą aukštą, lyg pasiteisindamas tarė:

– Ji jau sena.

Marijanė stabtelėjo ir įdėmiai pažiūrėjo į jį, tada pradėjo kikenti. Stūmė jį priešais save laiptais užsidengusi burną. Nuvairavo į savo kambarį. Ten jie sėdėjo apsikabinę ir juokėsi. Negarsiai, bet iš visos širdies.

Sakykla buvo rudai dažyta, nusišėrusi medžio trinka. Virš jos kūpsojo aukštas plačiapetis vyras tamsiomis garbanomis. Nelyginant skulptūra – nejudrus, ištiestomis rankomis ir į lubas pakeltu veidu. Tvyrojo mirtina tyla, nors salė buvo perpildyta. Toli gražu ne visi gavo atsisėsti. Susirinkimas, matyt, prasidėjęs senokai.

Aplink save Gormas girdėjo žmonių alsavimą. Gąsdinantį alsavimą unisonu. Tarsi šnopuotų vienas didžiulis žvėris su daugybe galvų, kurios priklausomos nuo viena kitos kvėpavimo. Užtektų vienai nukristi, ir visos kitos žūtų. Mamos ir jo paties kvėpavimą įsiurbė nepažįstamųjų jūra.

Sunkios tamsios užuolaidos buvo pusiau užtrauktos, pro plyšius skverbėsi smailūs šviesos stulpai ir krito ant galvų. Visa tai panėšėjo į sapną, kuris jam kartą prisisapnavo po prieškambario laiptais. Jis uždarytas vienas baisiai dideliame šiltame kambaryje be stogo. Virš savęs mato pašėlusiu greičiu skriejančius debesis, tačiau negali ištrūkti į laisvę.

Jauna mergina pakilo ir užleido mamai vietą. Tie, kurie stovėjo aplinkui, pasitiko juos neramiais žvilgsniais. Šie bylojo, kad jiedu su mama trukdo. Staiga Gormas pamatė, jog vyrai ir moterys sėdi skirtingose pusėse. Jis pasitraukė į dešinę ir atsistojo prie sienos.

Praėjo nemažas laiko tarpas, o vyras sakykloje tebestovėjo užmerktomis akimis. Gormas negalėjo suvokti, kaip jis įstengia taip ilgai išbūti sunėręs virš galvos rankas. Paskui vyras staiga atsimerkė ir ištiesė rankas į juos. Lūpos išsiskleidė balta šypsena, akys sužvilgo.

– Tegu bus pašlovintas Viešpats! Už tai, kad tu, tu ir tu – ir TU radote kelią čia šiandieną.

Gormą apėmė keistas jausmas, kad vyras kalba jam, tad nudelbė žvilgsnį į grindis, ganėtinai nušiurusias ir purvinas. Prie artimiausios kėdės gulėjo ruda sumindyta pirštinė.

– Stok atvira širdimi prieš Dievą su savo vargu, savo sielvartu ir savo nuodėme. Viešpats visuomet tave priims. Joks sielvartas nėra jam per mažas, jokia nuodėmė – per didelė. Jis mato kiaurai tavo širdį, Jis skaito tavo mintis, Jis jau tave išvydo, mano drauge. Jis stebėjo tave daugel dienų ir metų. Jis regi šio pasaulio rūpesčių tuštybę. Jis žvelgia į visa tai pro amžinybės langą, tačiau nepamiršta, kad esi tik silpnas žmogus. Dievo švelnumas ir Kristaus meilė neišmatuojami. Jis žino apie tavo vargą ir tavo neviltį. Jis pasirinko tave savo globai ir savo malonei. Pajusk jėgą, kurią Jis įkvėpė tavo širdyje!

Pagyvenęs vyras, stovintis šalia Gormo, suriko: „Aleliuja! Aleliuja!“

Nuo pirmų eilių į galą pasklido smarkus bruzdesys. Žmonės klaupėsi sukeldami vieną didelę bangą. Kai kas griuvo veidu į žemę. Patalpą pripildė keistas murmesys. Gormas pajuto, jog širdis ima plakti dažniau, delnai sudrėksta nuo prakaito.

Nulipęs nuo sakyklos, vyriškis vaikščiojo ir lietė žmones kalbėdamas su Dievu, tarsi šis visą laiką eitų šalia. Netrukus jis atsidūrė prie pat kėdžių eilės, kurios krašte sėdėjo mama. Vyras su Dievu sustojo, uždėjo abi rankas mamai ant pečių ir liko stovėti.

– Mielasis Dieve! Apsireikšk šiai moteriai, suteik jai savo malonę. Viešpatie, aš, menkiausias iš jų visų, prašau Tave, atleisk šiai moteriai visas kaltes. Duok jai drąsos atsiklaupti tavo akivaizdoje. Priglausk ją prie savęs.

Tada jis pasilenkė prie jos ir pasakė kažką, bet Gormas per murmesį neišgirdo. Mamos lūpos judėjo. Vyras pasilenkė dar arčiau ir suėmė jos rankas. Gormui atrodė, praėjo visa amžinybė, kol jis pajudėjo toliau tarp kėdžių eilių.

Mama užsidengė rankomis veidą. Paskui rankinuke ėmė ieškoti nosinės. Gormas nusprendė sprukti. Nematė kitos išeities. Jis perėjo į jos pusę.

– Aš išeinu, – sušnabždėjo, bet ji, matyt, neišgirdo.

Jos lūpos krutėjo, tačiau neišleido nė garso.

– Mama, mes išeiname! – pasakė jis ir norėjo ją išsivesti.

Tačiau ji jo nematė. Jos akys sekė juodbruvą pakvaišusį vyriškį pilku kostiumu. Jis tebevaikščiojo tarp suolų eilių ir lietė žmones kreipdamasis tai į Dievą, tai į juos. Žmonės klupo. Kai kas verkė.

Gormas ėmė trauktis atatupstas, žingsnis po žingsnio. Pamanęs, kad turėtų būti prie pat durų, atsisuko. Tada į kažką smarkiai atsitrenkė. Tai buvo mergaitė.

– Atsiprašau, – sumurmėjo jis.

– Nieko baisaus, – garsiai ir aiškiai tarė ji, lyg jai nė kiek nerūpėtų visi tie dieviški dalykai.

Ji pažvelgė į jį rimta mina. Kažkuo pažįstamas veidas. Ar balsas? Keistai užsispyręs mergaitės balsas. Akys beveik juodos. Jis pajuto, kad rausta, ir mielai būtų smukęs pro duris. Tačiau liko stovėti.

Jai ant krūtinės, susirangiusi kaip mieganti gyvatė, pūpsojo stora ruda kasa garbiniuotu galu, prilaikomu gumytės. Atrodė senamadiškai. Jeigu eitų į jo klasę, iš jos greičiausiai mokiniai šaipytųsi. O gal ir ne. Iš to, kaip ji žiūrėjo į jį, galėjai suprasti, kad iš jos vargu ar kas šaiposi.

Šiek tiek senamadiška buvo ir suknelė. Ko gero, siūta namie. Su nėriniais aplink kaklą. Ėdelės tokia nė už ką nebūtum apvilkęs. Jis suvokė, kad spokso, taip pat – kad spokso ir ji. Ji palietė megztuką, apykaklę, plaukus, skruostą, dar kartą megztuką. Tačiau neatrodė susidrovėjusi, tik nerami. Tarsi kur nors skubėtų.

Kai ji pakreipė galvą į šoną, kaktoje jis pastebėjo apygilį randą, baltuojantį prie pat plaukų šaknų. Gormas akimirksniu prisiminė mergaitę, kuriai akmuo praskėlė galvą!