Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

– Maniau, kad čia šeimos pasitarimas.

– Gormas išsakė savo požiūrį, bet tai nereiškia, kad tau suteikti visi įgaliojimai.

– Įgaliojimai?.. Ne, bet...

– Taigi mūsų nuomonės sutampa, – nukirto tėvas ir iš lėto atsisuko į Gormą.

Pilkos tėvo akys visą amžinybę buvo įsmeigtos į jį, ir jam reikėjo sukaupti visas jėgas, kad atlaikytų žvilgsnį.

– Gormai, šeštadienį mudu važiuojame į Indrefiordą.

Šeštadienis buvo kita diena.

– Pranešė labai nekokį orą, nemanau, kad verta, – įsikišo mama.

Tėvas nieko į tai neatsakė. Jis tebedėbsojo į Gormą.

– Įdėk daug šiltų drabužių. Ir aulinius, – tarė jis, pagaliau vėl atsiversdamas laikraštį.

Gormas kinktelėjo galva. Bet tik užlipęs į savo kambarį suvokė, ką pasakė tėvas. Jie važiuos į Indrefiordą. Kartu. Tik jiedu. To niekada nėra buvę.

Likusią dienos dalį jis šiurpinosi galvodamas apie kelionę. Galiausiai nuo to taip išvargo, jog manė imti ir pasakyti mamai, kad sutinka būti konfirmuojamas. Juk tai nieko nekeičia. Visi taip daro. Kodėl negalėtų ir jis? Tačiau neprisivertė to pasakyti. Būtų lyg prarasti save. Iš pradžių taip užsispirti, o paskui nusileisti. Jis negalėjo.

*

Automobilyje tėvas jį klausinėjo apie mokyklą. Ar jam ten patinka. Kas dėsto matematiką ir gimtąją kalbą. Apie fizinio lavinimo pamokas. Gormas uoliai atsakinėjo. Taip, mokykloje jam patinka. Jis vardijo mokytojus, o tėvas linksėjo neatitraukdamas akių nuo kelio. Labai duobėto.

Gormas laukė, kada tėvas paklaus, kodėl jis nežaidžia futbolo. Tačiau apie tai nebuvo užsiminta.

– Draugų daug turi?

– Mūsų trisdešimt.

– Visa klasė negali būti draugais, – šyptelėjo tėvas.

– A, ta prasme. Ne, tada tik Torsteinas.

– Daugiau nė vieno?

– Kaip ir ne.

– Ar vieno gana?

– Matyt, gana.

– Jis nedažnai pas mus būna.

Kažkodėl pasidarė nesmagu dėl to, kad Torsteinas retai lankosi. Gormas jautė, jog turėtų būti kitaip.

– Ką veikiate susitikę?

– Einame į kiną. Arba ruošiame pamokas. Matematiką. Klausinėjame vienas kitą naujų žodžių ir panašiai.

– Namuose pas Torsteiną?

– Taip.

– Kodėl?

– Taip išėjo.

Tėvas akimirką atitraukė žvilgsnį nuo kelio.

– Ar mamai nepatinka, kai parsivedi draugų?

– To ji niekada nesakė, – skubiai tarė Gormas.

– Iš tavęs neblogas diplomatas.

– Diplomatas?

– Tu nekalbi bet ko. Ir gerai. Yra pakankamai žmonių, kurie daug plepa.

Tėvas daugiau nieko neklausinėjo nei apie mokyklą, nei apie futbolą. Nei apie Torsteiną, nei apie mamą. Paskutinį pusvalandį jie važiavo tylomis. Iš dalies netgi geriau, nes Gormas ne visada suprasdavo, ką nori sužinoti tėvas. Už vieno klausimo neretai slypėdavo kitas. Ir jam reikėdavo labai stengtis, kad nesuklystų manydamas, jog atsako į kitą klausimą.

*

Namas buvo baltas, su žaliais langų apvadais. Tik tokį Gormas ir prisiminė. Jo kambaryje daiktai buvo ten pat, kur juos paliko anąkart. Akmuo ir jūrų ežys, kurių mieste niekada neprisimindavo, gulėjo ant palangės visai taip pat, kaip juos buvo padėjęs. Sportiniai bateliai, išaugti jau praėjusią vasarą. Ant kėdutės palei lovą krūvelė senų komiksų, atverstų ten, kur skaitė paskutinį sykį.

Atrodė, jog laikas sustojęs. Ypač namo viduje. Tas pats kavos tirščių prie kriauklės arba senų žurnalų palėpės koridoriuje kvapas. Tačiau kaskart būdavo ir šis tas pasikeitę. Nors nematomas ir beveik bekvapis, tas pasikeitimas lyg tvyrodavo ore. Tapetų spalvos staiga pasirodydavo šiek tiek kitokios, negu jas prisiminė. Arba senųjų baldų apmušalai truputį labiau apsitrynę. Ir balsai. Vaikigaliai, besisukinėjantys aplink krautuvėlę. Vieną vasarą jis tiesiog nebebijojo su jais susidurti. Rodės, jie nebeužima vietos.

Kai buvo mažas, manė, jog gerai neprisimena, kaip viskas atrodo, dėl to, kad retai atvažiuoja. Lauke juk kiekvienąkart būdavo kas nors pasikeitę. Vasarą nebūdavo sniego, per Velykas medžiai neturėdavo lapų. Bet taip manė tik mažas. Dabar jau prieš atvažiuodamas žinojo, kaip viskas atrodo.

Mama niekada nenorėdavo ten važiuoti viduržiemį, ir jokiu būdu ne viena. Tėvas dažnai lankydavosi vienas, bet neužsibūdavo ilgai. Jis medžiodavo ir žvejodavo, tačiau niekada apie tai nepasakodavo. Bent ne namie.

Atrakinęs prieangio duris, tėvas giliai įkvėpė ir atsisuko į Gormą.

– Čia gera kvėpuoti. Pamiršti, kad esi vienas, – šyptelėjęs tarė.

Iš tėvo lūpų jam neteko girdėti keistesnių žodžių. Jis negalėjo prisiminti kada nors jį ištarus žodžius „kvėpuoti“, „vienas“.

Tėvas storai priraikė duonos ir pritepė sumuštinių su sūriu ir rūkyta dešra, kuriuos jie suvalgė tylėdami. Paskui abu išplaukė valtimi. Tėvas porą kartų paminėjo vėją ir žuvį. Tačiau žodžiai nesekė vienas paskui kitą, tad Gormas nesuprato, ar jie kalba apie ką nors konkretaus. Tėvas retai suregzdavo keletą sakinių iš eilės, kaip įprasta tarp žmonių. Kai jis ištardavo ką nors, po ko drąsiai būdavo galima dėti tašką, daugiau lyg ir nelikdavo ko pridurti.

Keletą kartų Gormas ketino pasakyti suprantąs, jog jiedu čia atvažiavo tam, kad tėvas jį prikalbintų konfirmuotis. Tačiau paskutinę akimirką pasidarydavo neįmanoma.

Vakare, kai jie suvalgė žuvį ir tėvas dar sykį perskaitė praėjusios dienos laikraščius, Gormas tikėjosi netrukus tai išgirsti. Tačiau atrodė, lyg tėvas būtų viską pamiršęs.

Sekmadienio priešpietę, kai jie, susiruošę važiuoti, sėdėjo ant akmens priešais namą, Gormas pamanė, jog tėvas pats nusprendė, kad konfirmacija įvyks, tik nieko nesako.

Tėvas visuomet prisėsdavo ant akmens prieš pajudant kelio link. Taip pat kai lydavo ir pūsdavo smarkus vėjas. Jis rūkė pypkę ir žvelgė į tolį. Gormas pritūpė šalia palaukti. Kaip tik tada ir įvyko.

– Tai nenori konfirmacijos?

– Ne, – burbtelėjo Gormas.

– Gerai apmąstei?

– Taip.

– Kodėl nenori?

– Tai... tai... – pradėjo jis, bet nutilo.

Gormas pasekė tėvo žvilgsnį. Tolumoje plaukė du laivai. Paskui vieną driekėsi ilga dūmų juosta. Kitas tiesiog slydo vandeniu.

– Sunku paaiškinti?

Tėvo balsas buvo kone lipšnus.

– Aš tuo nė kiek netikiu. Visi tai daro tik tam, kad neatsiliktų nuo kitų. Tai veidmainystė.

– Veidmainystė?

– Taip – „Kristaus kūnas ir kraujas“ juk šlykštu, – išbėrė jis.

Tėvas išsiėmė pypkę, matyt, mėgindamas atsikratyti tabako plaušelio, patekusio į burną. Jeigu taip vaipytųsi kas nors kitas, ne tėvas, jį imtų juokas.

– O tu nori visam pasauliui parodyti, kad nesi veidmainis?

– Nemanau, kad visam pasauliui būtina žiūrėti, bet jaučiu, kad būtų nesąžininga.

Tėvas atsisuko į jį, ir ant peties Gormas pajuto jo delną.

– Štai iš ko pažinsi tikrą vyrą. Iš ryžto. Pernelyg daug žmonių nesugeba apsispręsti. Tu sugebėjai. Puiku.

Nejau taip pasakė tėvas? Nejau tai tėvo ranka? O gal dėl visko kalta jo vaizduotė? Gormas dirstelėjo sau į petį, tačiau rankos ten nebebuvo. Tėvas atsistojo ir prisidengė akis nuo saulės.

– Tu lankysi konfirmacijos mokyklą ir darysi viską, ko iš tavęs reikalaus, bet nebūsi konfirmuojamas.

Tik kai jie nuvažiavo daug kilometrų, Gormas suprato, ką reiškė tas pokalbis. Prie pat miesto tėvas, ramiai žvelgdamas į kelią, tarė:

– Pasakysiui mamai, kad konfirmacijos nebus. Tu mokysies psalmių. Prie tos temos nebegrįšime. Gerai?

– Gerai, tėti.

Torsteinas dažnai juokdavosi. Mokyklos kieme staiga susiriesdavo ir pratrūkdavo kvatotis dėl ko nors, kas Gormui neatrodydavo labai juokinga. Pavyzdžiui, pamatęs, kad matematikos mokytojui iš po švarko maskatuoja petnešos. Torsteino kvatojimas savaime juokindavo, bet ne visada.