Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

– Ne, tu tik pažiūrėk!

Močiutė ūmiai pakilo. Ji pamatė dėdę Aroną. Iš pradžių stebėjo jį pro langą, paskui nuėjo atsivesti.

– Kad pataupytume Rutei nervus, – paaiškino grįžusi su juo.

Tiek Ruta suprato. Dėl to dėdė ir eidavo pas močiutę, kai būdavo toks.

Jaunystėje jam teko mesti žvejybą, nes susirgo džiova. Dabar jis dirbo aprūpinimo komisijoje. Mamos žodžiais tariant, visa laimė, kad dėdė baigė prekybos mokyklą, juk normaliam darbui netiko. Pas dėdę visi eidavo drabužių ir cukraus talonų. Maisto kortelių. Jis jas antspauduodavo. Žmonės nė kiek nesišaipydami vadino jį Aronu Štampuotoju.

Tas, kuris eidamas pogulio taip rūpestingai pasikabina išeigines kelnes, pasigėręs voliodavosi su visais drabužiais. Močiutė stengėsi numauti kelnes prieš jam nuvirstant ant kušetės svetainėje. Ruta turėjo padėti, kad dėdė neužvirstų ant stalo. Baltas it kreida ilgas apatines prie šakumo buvo prilipdžiusi tamsi šlapia dėmė, viena klešne einanti žemyn.

– Numaunam ir jas? – sukuždėjo Ruta.

– Ne, Dieve saugok! Nevalia iš žmogaus atimti orumo.

Dėdės akys buvo keistai apdujusios. Šiaip jis nemiegojo ir sekė viską, ką jiedvi darė, tačiau tarsi iš kažkur toli. Liesas, lyg nepažįstamas su palaidais marškiniais ir apatinėmis. Akys glūdėjo giliai kaktoje ir pro akinių stiklus priminė didžiulius žalius plūdurus. Be akinių dėdė žioplinėdavo kaip koks aplamis, bet močiutė sakydavo, kad jis protingas. Dabar ji nuėmė akinius ir atsargiai padėjo ant stalo. Tarstelėjo „na, na“, ir dėdė tarytum paniro į kušetę ir į save.

Jiedvi užklojo jį vilnoniu apklotu ir uždarė duris, kad duotų jam ramybę. Prieš išeidama močiutė dar sustabdė sieninį laikrodį su gegute. Vėliau nunešė šlapias kelnes į rūsį ir pamerkė skardinėje vonelėje. Grįžusi į viršų, truputį padūsavo ir užkaitė vandens kavai.

– Ruta, tu puiki pagalbininkė, tas pats kaip turėti namuose suaugusį žmogų. Noriu tave paprašyti nueiti sausų drabužių Aronui.

– Teta užsius.

– Pasius ir nurims. Ne iš piktos valios. Nepamiršk, kad esi pavadinta jos vardu. Ji nešė tave krikštyti.

– Kam kvietėte ją krikštamote, jeigu ji taip plūstasi?

– Iš jos niekada neišgirsi keiksmo, – griežtai nukirto močiutė.

– Ne, bet gali išgirsti visa kita.

– Na, nieko nepadarysi.

Močiutė įbėrė į kavinį kavos ir palaukė, kol užvirs. Žili plaukai, išsipešę iš kasos, garbiniavosi aplink veidą. Prisimerkusiomis akimis ji atrodė pikta. Bet tokia nebuvo.

– Tu pavadinta Ruta ne tik tetos garbei, bet ir pagal Bibliją, – tarė močiutė ir į du puodelius pripylė kavos.

Ant stalo atsirado ir sausainių dėžutė su verkiančiu angelu ant dangtelio.

– Kas ji tokia?

– Tikriausiai esi girdėjusi apie Rutos knygą?

– Tai tas liūdnas pasakojimas iš žydų žemės? Apie tą, kuri be galo be krašto turėjo rinkti šiaudus ir stengtis įtikti turtuoliui Boozui?

– Tas pasakojimas ne tik liūdnas.

– Ji netgi turėjo pulti kniūbsčia ant veido, kad gautų kelias javų varpeles!

– Tada buvo tokie papročiai. Neturtingos mergaitės turėdavo keliaklupsčiauti, kad gautų gerą vyrą, – paaiškino močiutė.

– Teta Rutė nedažnai keliaklupsčiauja.

Močiutė šyptelėjo.

– Jeigu reikia pulti kniūbsčiai, kad gautum gerą vyrą, aš netekėsiu, – pareiškė Ruta.

– Tau nebūtina apsispręsti šiandien.

Močiutė skaičiavo kojinės, kurią paėmė megzti, akis. Ne balsu, o mintyse, atkišusi lūpas ir maksėdama smakru. Dvi geros, dvi blogos.

– Beje, kur šiandien Jorgenas?

– Namie. Braidžiojo po durpynę ir permirko batus. Jie ilgai džiūsta.

– Ar negalėjo apsiauti auliniais?

– Tai kad ir tie šlapi. Keista turėti vardą, tokį pat seną kaip žydų žemė, – tarė Ruta ir prieš akis išvydo raides.

Jos švytėjo raudonai. Bet kam to nepapasakosi. Žmonės gali pamanyti, jog ji įsivaizduoja esanti kažin kas. Niekada nereikia pa­rodyti, kad apie save esi geros nuomonės.

– Močiute, ar tau neatrodo, kad Rutos vardas raudonas?

– Raudonas? Hm, kai pagalvoji, tikrai raudonas!

Kartą Ruta iš bibliotekos parsinešė knygą. Jai neužteko kantrybės visko smulkiai perskaityti, bet ten buvo rašoma apie tokį Darviną, kuris lyg ir sakęs, jog anksčiau plėšrūnai ir beždžionės buvę žmonėmis. Jei tai tiesa, tikėtina, kad toje pačioje šeimoje yra daug įvairių rūšių.

Gerdama kavą ji svarstė, koks gyvūnas galėtų būti močiutė. Tačiau nedrįso paklausti. Bijojo, kad bus ne taip suprasta. Su močiute įmanoma kalbėtis apie daug ką, bet ne apie viską.

Jorgenas šiek tiek primena arklį. Jis daug nešneka, dažniausiai tik kresnoja galvą, nepaprastai gražus ir žvilgantis. Ir dar akys. Jose nėra nė trupučio blogio. Tik liūdesys.

Mama panaši į perkarusią avį, kuri gali staiga pakilti ir užbliauti, kai to mažiausiai tikiesi. Močiutė sakydavo, kad jos dailios manieros, net tvartą ji mėžia kaip miesčionė. Tai gal vis dėlto ji – koks nors retesnis gyvūnas.

Pamokslininkas ir teta Rutė bet kada gali pasiversti į žvėris, gyvenančius ne Saloje, bet džiunglėse arba žydų žemėje. Teta apsimeta, jog ji pavojinga. Gal kaip koks raganosis? Pamokslininkas labiau primena dramblį. Bet, žinoma, kur kas gražesnis. Jis tarsi užima visą erdvę, nelieka vietos niekam daugiau.

Ruta mėgino įsivaizduoti, koks žvėris yra ji pati. Veikiausiai lūšis, vikriai nardanti tarp akmenų ir kandanti tiems, kurie ją medžioja dėl kailio.

Kartą ji pabandė sugauti lūšies žvilgsnį, prieš jai šmurkštelint pro akmenų tvorą. Bet lūšis buvo per greita. Skubanti nežinia kur.

„Tokia ir aš noriu būti, – pamanė Ruta. – Vaikštanti niekam nežinomais keliais. Aš noriu daryti, ko niekas iš čia esančių nepajėgus suprasti. Net močiutė.“

Vadinasi, ji turi išvažiuoti. Ten, kur nereikia prieš nieką kelia­klupsčiauti.

– Baik gerti kavą. Turi dėdei atnešti sausas kelnes, – paragino močiutė, uždėdama delną Rutai ant sprando.

Delnas priminė šiltą beržo tošį. Ir šiurkštus, ir minkštas.

– Ką man sakyti?

– Pasakyk, kad ir šįkart viskas praeis. Niekas jo nepamatė.

– O apie kelnes?

– Tiesiog pasakyk, kad jam reikia naujų kelnių.

– Aš turiu grįžti namo, pas Jorgeną. Jis laukia.

– Ne. Dabar – kelnės dėdei!

Ruta tekina pasileido įkalnėn, kad greičiau viską užbaigtų. Ji tikėjosi, kad tie, kurie matė šlitinėjantį dėdę, neišeis pro duris ir neims jos kamantinėti kaip Fina iš Svingeno anąkart.

Ji laimingai pasiekė dėdės namų prieangį. Prie durų stovėjo teta Rutė ir purtė kilimėlius. Matyt, nujautė kažką negera, nes pasitiko ją tūžmingu žvilgsniu.

– Dėdė pas močiutę. Jam reikia kelnių, – gaudydama kvapą išbėrė Ruta.

Teta išsyk ėmė apsiputojusi plūstis. Tarsi Ruta kalta dėl to, kad dėdei prireikė sausų kelnių.

– Pasakyk, kad nurausiu jam galvą, kai pareis namo.

Ruta tylėjo.

– Pranešk savo močiutei, kad aš Aroną pribubysiu prie pašiūrės durų ir apliesiu verdančiu vandeniu, o kas liks, ji galės nukrapštyti ir pakišti vištai perekšlei. Kas galėtų pamanyti, kad ta sukta boba – mano motina, kai ji šitaip rūpinasi tuo veltėdžiu.

– Ji visai ne sukta boba. Ji dėdę paguldė ant kušetės, kad pataupytų tetai nervus! – nejučia išsprūdo Rutai.

– Uždaryk kakarinę, Pamokslininko mergiūkšte. Nekalbėk su savo teta taip, lyg ji būtų piemenė. Ar aišku?

Ruta žaibiškai išsilenkė plataus delno.