Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Kurį laiką viršuje girdėjosi traškesys ir juokas. Tada atlėkė Marijanė. Uždususi. Išsidraikiusiais plaukais. Raudonomis it kraujas lūpomis. Nudrožė į virtuvę į jį net nedirstelėjusi. Pamažu susirinko ir kiti. Jūnas su Hokonu statysią senąją palapinę.

– Ji be dugno, – nusistebėjo Gormas.

– Truputis lietaus tik į naudą daržams, – sukrizeno Jūnas ir apsivilko neperšlampamą striukę.

– Mes statydavome ją ten, ant vejos, – stengėsi būti paslaugus Gormas.

Jam į galvą netilpo, kaip jie ryžtasi lydytis dėl kažkokios palapinės. Bet jie tik nusijuokė ir susižvelgė.

Jis stebėjo vaikinus pro langą, kol tie pranyko brūzguose už namo.

Gormas nebūtų pats susivokęs, kad jam reikės nakvoti palapinėje. Bet Jūnas su Hokonu jam numetė miegmaišį.

– Pasiruošt, bėgte marš! – sukomandavo Hokonas.

– Keliauk, mažiau! – paragino Jūnas.

Jie nejuokavo. Gormas atsistojo, ketindamas be niekur nieko eiti į savo kambarį. Jis atsitiesė, kad atrodytų beveik toks pat aukštas kaip Hokonas. Akmuo vėl spaudė iš vidaus, bet laukan veržėsi ašaros.

Jie puolė iš paskos, užbėgo už akių ir mėgino neleisti jam lipti laiptais.

– Atskiras kambarys su dušu – štai ten, prašom, – pasakė Hokonas.

– Aš niekur neisiu, – sumurmėjo Gormas, paspirdamas miegmaišį.

– Žinoma, kad eisi! – grėsmingai tarė Hokonas ir žengė artyn.

– Ne, – atšovė Gormas, statydamas koją ant pirmo laiptelio.

– Nejau baidaisi tamsos šviesiausią vidurvasarį? – nusišaipė Jūnas.

Gormas norėjo lipti laiptais, bet kaipmat prisistatė Hokonas ir užtvėrė kelią.

– Vargšas berniukas bijo tamsos?

Gormas neatsakė. Tik atsisėdo ten, kur stovėjo.

Jūnas šiurkščiai patraukė jam už rankos. Tarpduryje kikeno Kari. Marijanė, stovinti jai už nugaros, tylėjo.

„Indrefiorde to dar niekada nėra buvę, – pamanė Gormas. – Niekada.“ Tuomet kažkas pasidarė akmeniui. Jis ne tik sukrutėjo, bet taikėsi išsiveržti. Gormas atsistojo ir sunkia ranka vožtelėjo Jūnui. Nenorėjo taip smarkiai suduoti, bet taip išėjo.

Jūnas nusikeikė ir trenkė atgal. Pataikė į smakrą. Skaudėjo. Gormo ranka buvo išsigandusi ir ledinė.

D’Artanjanas pakelia savo geležinį gniaužtą ir smogia Jūnui tiesiai į veidą.

D’Artanjanas prisipildo švento įniršio ir ima kumščiuoti abiem rankomis.

Kari suriko. Jūnas kiek suglumintas ėmė plūstis, jam iš nosies varvėjo kraujas.

– Prašyk pasigailėjimo, arba mirsi, – ramiai taria D’Artanjanas ir persmeigia Jūną žvilgsniu.

– Gana!

Marijanė išniro iš šešėlio. Ant rankos pajutęs jos delną, Gormas atsisuko į ją.

Ten stovi piktoji Miledi.

– Išdavikė! – šaukia D’Artanjanas. – Išdavikė! Išdavikė!

Dailus Miledi veidas, įrėmintas auksinių plaukų, užraudonija.

– Nelieskit jo, vis tiek galime būti tėčio ir mamos kambaryje, – sumurmėjo ji ir nuėjo į svetainę.

Kiti dvejodami nusekė jai iš paskos. Jūnas valėsi nosį, tūžmingai skersakiuodamas į Gormą.

– Pasiutęs mamytės sūnelis! – per petį metė Hokonas, prieš uždarydamas duris.

Gormas užlipo į kambarį, kuris visada priklausė jam. Ten kaip tik pakako vietos lovai, naktiniam staleliui ir stalui. Virš lovos jis buvo pasikabinęs keturis didelius plakatus su banginiais ir delfinais. Ir Tarzaną, tabaluojantį ant vienos rankos džiunglėse. Paveikslas buvo gerokai išblukęs. Popietinė saulė visada spigindavo į jo strėnjuostę. Žinoma, jeigu ji išvis būdavo. Ne taip kaip tądien. Saulė turbūt kur nors mirko jūroje. Už tirštų lietaus debesų.

Jis užlipo ant lovos, nuplėšė Tarzaną nuo sienos, suglamžė ir nusviedė palovin.

Taip pat sutvarkęs kitus plakatus, atsigulė su visais drabužiais. Galbūt jie ateis jo paimti, visi keturi, ir jėga išgrūs palapinėn. Taigi geriau būti apsirengusiam.

Žiūrėdamas į tuščias sienas, jis vėl pilve pajuto akmenį. Tą vietą sopėjo. Jis neįstengė prisiminti, kad kada nors būtų kam nors sudavęs. Bet Jūnas, šiaip ar taip, daug vyresnis. Laimėtojo nebuvo. Vadinasi, negali sakyti, kad jis pralaimėjo.

Uždėjęs delną ant sopulio, išvydo ją. Sukruvintais plaukais gulinčią ant žvyro. Ko gera, tai buvo didžiausias jo padarytas blogis – kai kruvinai sužeidė mergaitę. Tą pačią popietę kažkas pastatė dviratį prie sodo tvoros, bet greičiausiai ne ji. Jis net nežinojo jos vardo.

Nei iš šio, nei iš to panoro, kad ji atsidurtų šalia. Žaizda juk seniausiai užgijusi. Bet jis galėtų pasakyti nenorėjęs, kad akmuo pataikytų į ją. Būtų šaunu, jeigu ji žinotų, kad jis nepralaimėjo Jūnui. Jeigu ji būtų lauke, senojoje palapinėje, jis nueitų pas ją. Tada visi kiti galėtų užsiimti savo reikalais.

Lietus liovėsi, bet visur buvo pilka, širdyje – taip pat. Jis nesivalė dantų. Tiesa, svetainėje liko trys muškietininkai ir reikėjo kai kur sulakstyti. Tačiau nevertėjo lipti žemyn, juolab – eiti į lauką. Jie galėjo sumanyti užsirakinti iš vidaus. Naktiniame stalelyje jis susirado keletą senų komiksų apie ančiuką Donaldą ir vis dėlto nusimovė kelnes.

Jie vėl paleido gramofoną. Nato Kingo Koulo „Too Young“. Kažkas brūžavo ir barškėjo. Tarpais jis išgirsdavo juos kvatojant. Per grindų lentas prasiskverbdavo šiurkštus Hokono juokas. „Sukruštas kapralas.“

Miledi šoka apačioje su stambia letena tarp šlaunų.

Matyt, jis užsnūdo. Per miegus jį pasiekė keisti garsai už sienos. Šnopavimas. Stenėjimas. Girgždesys. Šnabždesiai.

Visi miegai išlakstė akimirksniu. Kažkas tėčio ir mamos kambaryje daro tai. Jie tai daro! Jis neprisiminė, kad iš to kambario kada nors būtų sklidę tokie garsai. Ar prisiminė? Gal dėl to jis iš karto suprato, ką jie reiškia? Sesė Gulbė? Nejaugi ji?

Jis gulėjo ir klausėsi. Ilgai. Apačioje juto šiltą virpantį tvinksėjimą. Ne akmenį. Kažką kita. Gėdinga. Spaudimą ties šakumu. Jis to nenorėjo. Tai buvo bjauru. Šilta – ir maloniai bjauru.

Per namą nuaidėjo klyksmas. Garsingas ir spigus. Trinktelėjo durys, grindimis sušlepsėjo basos kojos. Jo kambario durys atsilapojo ir davėsi į sieną.

Vidury kambario stovėjo Marijanė. Rankoje ji laikė gniutulėlį. Kūkčiodama nusišluostė juo akis, tada ištiesino ir apsimovė. Svirduliuodama tai ant vienos kojos, tai ant kitos ir liedama ašaras.

– Po galais, Marijane, nebūk kvaila! – iš koridoriaus atsklido sutrikusio ir pikto Hokono balsas.

Visi garsai mamos ir tėčio miegamajame nuščiuvo. Gormas mėgino žiūrėti į kitą pusę, kad būtų lengviau jai, stovinčiai blausioje lango šviesoje. Nuo baltos odos ir auksinių plaukų jam svaigo galva. Kambaryje plazdėjo įsiutusi gulbė.

Tarpduryje išnirusiam Hokonui teko išbandyti snapo aštrumą.

– Nešdinkis! – sušnypštė ji ir čiupo lovatiesę prisidengti.

– Aš nenorėjau. Suprask...

Jis žengė į kambarį. Buvo apsmukusiomis pilkšvomis apatinėmis. Matyt, iš kariuomenės.

Ji vėl suklykė, trinktelėjo galva į sieną ir ėmė kūkčioti apsisupusi lovatiese.

Hokonas skubiai pasitraukė ir koridoriumi nutapsėjo į Marijanės ir Ėdelės kambarį, bet duris paliko atviras. Iš tėčio ir mamos miegamojo piestu stovinčiais plaukais išlindo Jūnas. Išpūtęs akis paspoksojo į Marijanę, tada nuslinko pas Hokoną. Netrukus pasigirdo piktas Hokono balsas. Jis bjauriai plūdosi. Išėjęs Jūnas pasuko pas Marijanę taikytis.

– Nešdinkitės namo! Abu! – suriko ji ir iš po lovatiesės pagrūmojo kumščiu.

Kadangi jis nepajudėjo iš vietos, pagriebė seną badmintono raketę ir žengė artyn.