Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Iš pradžių Jorgenas buvo nepaguodžiamas ir nedrįso eiti vidun. Jie kartu prinešė durpių ir sukrovė į dėžę prieangyje. Nuėjo pas močiutę klausti patarimo, bet jos nerado namie. Paritinėjo kamuolį, paskui ilgą laiką sėdėjo ant daržinės užvažos, nebeturėdami kuo užsiimti.

Pradėjo temti, be to, Rutai dar reikėjo išspręsti penkis uždavinius. Ji turėjo jam pažadėti, kad niekas ant jo nepyks. Nes tai tik nelaimingas atsitikimas. Tačiau į prieangį jį reikėjo veste įvesti.

Kai jie išgirdo viduje garsiai kalbant Pamokslininką, Jorgenas vėl taikėsi sprukti lauk, tad jai teko jį sulaikyti.

– Nagi, nejau neužuodi, kad kvepia sklindžiais? – viliojo ji.

Jis nusivilko striukę ir sugniutintą pasikišo po pažasčia. Ruta mėgino jį įkalbėti striukę pakabinti, bet jis nesutiko.

Į šviesą jie įžengė tuo momentu, kai Pamokslininkas Eli ir mamai aiškino, kaip reikia tausoti Dievo dovanas. Jorgenas, nepaleisdamas gniutulo, nuslinko tiesiai prie durpių dėžės pakrosnyje.

Pamokslininkas stovėjo šalia praustuvės ir sakė moralus ant sienos kabančiam veidrodžiui. Mama atnešė vandens skutimuisi. Tada pripylė skardinį dubenį ir padėjo prie durpių dėžės.

– Nusiplaukit rankas! – paliepė pertardama Pamokslininką.

Ruta paėmė gabalėlį muilo ir pradėjo mazgotis rankas, tik Jorgenas niekaip negalėjo paleisti to gniutulo.

Ketvirtadieniais Pamokslininkas kalbėdavo maldos namuose. Ta proga paprastai nusiskusdavo barzdą. Jis užsidėjo putų, tada išpūtė skruostą ir ėmė gremžti. Be paliovos vartė akis, kad matytų, kur braukia peiliukas.

Mama ruošėsi prie virtuvės spintelės netardama nė žodžio. Dėl to jis dar labiau ėmė šakotis dėl Dievo dovanų. Kai ant kairio skruosto tebuvo likę pora putų dribsnelių, o mama taip ir nepravėrė burnos, jis nuleido peiliuką ir nutaisęs liūdną miną pažvelgė į skutimosi veidrodį.

Ruta susigūžė. Jorgenas užbruko striukę už nugaros ir mėgino plautis rankas sėdomis.

– Nežinau, ar jūs suvokiate, kaip jaučiasi žmogus, nesulaukdamas pagarbos savo paties namuose, iš saviškių? Aš kuo romiausiai mėginu su jumis pasikalbėti apie miltų maišą. Bet ar gaunu atsaką? Nė žodžio! O juk žinote, kad parvežiau tą maišą iš parduotuvės ir nuboginau į kamarą. Ant savo pečių. Ir kokia iš to nauda. Dabar viskas nusiaubta, išeikvota!

Iš pradžių jo akys žvilgėjo, balsas buvo švelnus, bet pamažu viršų paėmė griežtasis religinių susirinkimų tonas. Dievo bausmės balsas. Dievas viską matąs. Dievo pyktis esąs teisingas. O tų, kurie nepažįstą savo Dievo, laukianti pragaištis.

Mama zujo po virtuvę, tačiau atrodė taip, jog bet kurią akimirką gali pratrūkti. Ant stalo priešais Pamokslininką ji padėjo kavos puodelį ir lėkštę sklindžių. Matyt, sklindžiai ir reiškė miltų švaistymą. Pamokslininkas nesivaržydamas sušveitė tris su pirmuoju kavos puodeliu.

Eli atskubėjo su kaviniu norėdama įpilti dar, bet jis ją sulaikė.

– Puodelis nešvarus. Visas kraštas apskretęs, – suniurzgėjo.

Eli prisilenkė pažiūrėti. Jis pliaukštelėjo jai per ranką taip, jog kavinis paleisdamas čiurkšlę išslydo. Pamokslininkas atšoko, kad nenupliktų, o ant grindų ir ceratinės staltiesės liko rudi kavos klanai.

– Na, ir vėpla gi tu!

– Dabar jau gana! – pripuolusi suriko mama.

Eli pravirko.

– Mergaitei mėnesinės, duok jai ramybę, – sušnypštė ir ėmė šluostyti stalą mazgote.

– Kokios nešvankios kalbos prie stalo, – supeikė jis.

Kol kas nors sumojo, kas vyksta, mama tekštelėjo šlapia mazgote per švariai nuskustą Pamokslininko burną. Po akimirkos jie pamatė rudas dėmes ant veido ir marškinių krūtinės.

Pamokslininkas visas išraudęs pašoko.

Jorgenas taikėsi sprukti, bet Pamokslininkas buvo vikresnis, sučiupo jam už pakarpos ir įsmeigė akis į Rutą, taip pat ketinusią nešdintis.

– Aš gyvenu vienuose namuose su velnio sėkla. Stok, vaike! Pažiūrėk, ką padarė tavo motina!

Jis taip stipriai papurtė Jorgeną, jog tam iš rankų iškrito striukė. Išsiskleidė ir liko gulėti ant grindų su skyle viršuje. Britai išsprūdo nevalingas šūksnis. Pamokslininkas pamatė skylę. Visi ją pamatė. Ir Jorgeno negelbėjo tai, kad jis susigūžė mamai už nugaros.

Ruta pajuto nuovargį. Baisų nuovargį. Lyg būtų beužminganti. Lyg lauktų, kol prasiskirs grindys ir ji galės pro jas įkristi. Jorgenas ir ji. Tačiau žinojo, kad tai neįmanoma.

Jorgenas ėmė mikčioti Pamokslininkui dar nepravėrus burnos. Ruta pamanė, reikėtų pasakyti, jog ji kalta. Bet jautėsi tokia pavargusi. Nors tą vieną kartą, Dievulėli, juk turi būti leidžiama jaustis pavargusiai ir neprisiimti kaltės.

Pamokslininkas plačia nugara palinko prie Jorgeno beveik jį paslėpdamas. Paskui veiksmas persikėlė į svetainę. Jie girdėjo tik Pamokslininko stenėjimą ir Jorgeno verksmą. Ruta nežinojo, kiek tai truko, kol mama įpuolė vidun ir su trenksmu uždarė duris.

Iš pradžių pliaukšėjimas nesiliovė. Bet netrukus pasigirdo ausį rėžiantys mamos keiksmai. Tokie nešvankūs, jog juos galėjai ištarti tik Finmarkoje, kur ji užaugo. Vokietis sudegino visą šeimos turtą, taigi jie buvo priversti glaustis pas žmones. „Kas Amerikoje, kas Saloje“, – įgeldavo Pamokslininkas, kai mama būdavo negera.

Tačiau jis mamą sutiko dar prieš ateinant vokiečiams. Tą vienintelį kartą, kai išsiruošė į žūklę Finmarke. Dėl to Vilis pasaulį išvydo nuodėmingai, keliais mėnesiais anksčiau, negu derėjo. Bet Dievas mamai, matyt, atleido, nes Pamokslininkas labai mokėjo užtarti.

Vilis išplaukė į jūrą. Mat kartą jam teko partrenkti Pamokslininką ant žemės, kad galėtų išeiti į šokius. Taigi jį buvo galima laikyti mirusiu, tik nereikėjo gedėti.

Mama vėl pratrūko keiksmais. Tokiais atvejais negalėjai žinoti, kas bus. Netrukus jos išgirdo dūžtant kažkokį didelį daiktą. Ruta mėgino atspėti, kas tas daiktas, bet neįstengė. Tai buvo ištisa griūtis. Paskui stojo nejauki tyla.

Brita vangiai mostelėjo į langą. Lauke vienomis kojinėmis, be kelnių skuodė Jorgenas. Jis priminė herojų iš filmo apie plėšikus, kurį rodydavo kine. Tą, kuris šoko nuo skardžio, kad pabėgtų nuo persekiotojų. Jis buvo sužeistas ir taškėsi kraujais. Plaukai ir marškiniai plaikstėsi vėjyje, o kojos, rodės, nesiekė žemės. Juodos garbanos išsitiesino ir prisiplojo prie galvos odos.

Jis apsuko ratą kieme lyg nematydamas kelio. Aplink tiško raudoni purslai. Tada Ruta suprato, kas atsitiko. Jorgenas iššoko pro svetainės langą.

Pamokslininkas grįžo į virtuvę tarškėdamas kaip užsuktas. Mama atlėkė iš paskos iškėlusi sugniaužtus kumščius, su lavina keiksmų, nuo kurių Rutą išpylė šaltas prakaitas. Pažastyse. Galvoje. Ledinis šaltis. Lipnumas. Nors stovėjo prie krosnies.

– Štai kas būna, kai dėl vargšo kvailelio išleidi krūvą pinigų ir palieki jį be priežiūros, – griaudėjo Pamokslininkas nevilties kupinu balsu.

Mamos veidas tapo sodriai raudonas, visai nepanašus į įprasti­nį baltą.

– Nešdinkis! Nešdinkis į tą savo „Eliezero“ laivą su visais kliedesiais, pasiimk savo purvinas apatines ir suglamžytus marškinpalaikius! Kad daugiau čia kojos nekeltum. Ir savo varvantį pimpalą pasiimk!

Pamokslininkas nepuolė už ją melstis kaip paprastai, kai ji burnodavo. Jis atrodė bejėgis. Po akimirkos įsmeigė akis į Rutą, buvusią arčiausiai. Ši ėmė kalenti dantimis. Negalėjo nieko sau padaryti. Pamokslininkas to tikriausiai nematė, nes skėstelėjo abiem rankomis ir prisėdo ant kėdutės.

– Viešpatie, suteik man drąsos! Vieninteliam sūnui, kurį turiu namuose, nusiplėšti drabužį yra tas pat kaip kitam paimti žiupsnį tabako. Iš tikrųjų jis turėtų gyventi prieglaudoje prižiūrimas tvarkingų žmonių. Bet aplink mane, Viešpatie, vien blogi darbai ir nešvanki kalba. Kur pažvelgsi, vieni bepročiai. Aš priimu šią lemtį, Viešpatie, bet prašau, parodyk man kelią. Nes argi tai gyvenimas?