Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

– Ką, žaidi su mergiote? – sušuko tas su kamuoliu.

Jis buvo atvirkščiai užsimaukšlinęs kepurę su snapeliu.

– Ne, – išsigynė Gormas ir norėjo šokti ant dviračio.

Lyg niekur nieko. Permesti koją per kartelę ir nuvažiuoti. Bet kitas berniukas suėmė bagažinę ir nepaleido.

– Kur dabar lėksi? Atsakyk normaliai, kai su tavim kalba suaugę žmonės! Čia tavo dviratis?

– Mano.

– Aš jį skolinuosi, – pasakė berniukas ir abiem rankomis stvėrė už vairo.

Kitas užšoko ant bagažinės.

– Kol kas gali pažaisti su mergaite, – išsišiepė.

Gormui nieko kito neliko, tik paleisti dviratį ir žiūrėti. Dviratis buvo per mažas paaugliams. Sėdynė nutūpė iki pat ratlankio. Jie raitė aštuoniukes ir garsiai kvatojo vos neapvirtę.

Jis neišmanė, ką daryti. Dviratis, matyt, bus sulaužytas. Ir mama supras, kad jis buvo už sodo tvoros.

Mergaitė dirsčiojo tai į jį, tai į vaikėzus ant dviračio.

– Pamėtom į taikinį? – staiga pasiūlė.

– Į taikinį?

– Taip. Į aną telefono stulpą.

Ji nulėkė prie stulpo ir žingsniais atmatavo atstumą, tada koja nubrėžė brūkšnį. Baltų puskojinių pirštai, kiek nedengė basutė, pasidarė rudi.

– Aš pirma! – šūktelėjo ji ir sviedė į stulpą akmenį.

Metimas buvo taiklus.

Didieji berniukai staigiai sustojo ir nubloškė dviratį ant žvyro. Nusišaipė, kad mergaitė stovėjo per arti. Tada jie nubrėžė liniją toliau nuo stulpo ir čiupo po akmenį. Kepurėtasis pataikė, jo draugas prametė.

Gormas nuėjo prie dviračio. Nebuvo sulaužytas. Tik užpakalinis sparnas šiek tiek įlenktas. Kai jau norėjo šokti ant dviračio, ranka pajuto gniaužtus.

– Nebėk, po velniais, mes šaudysim į taikinį su tavo pana.

– Ji man ne pana.

Gormas pajuto, kad rausta.

– Įrodyk! – visa gerkle suriko berniukas.

– Įrodyti?

– Taip, jeigu pataikysi į stulpą, vadinasi, ji tau ne pana. Nepataikysi, reiškia, pana.

Berniukai sukikeno, vienas pakėlė akmenį ir padavė jam. Teliko paimti. Gormas ilgai žiūrėjo į stulpą. Nė už ką nepataikys. Mergaitė truputį pasitraukė į šoną. Nenuleido nuo jo akių.

Gormas neryžtingai priėjo prie linijos. Pakėlė ranką, nusitaikė. Žengtelėjo atbulas ir atsivėdėjęs sviedė. Štai ir viskas! Akmuo perskrodė orą.

Į ausis tvoskė pašaipus berniukų juokas. Bet ji nesijuokė. Atrodė pikta. Gormui tesinorėjo sprukti iš ten. Lėkti. Ant dviračio. Arba kojomis. Nesvarbu. Tačiau stovėjo kaip įbestas, apsuptas pašaipaus juoko.

– Matyt, ji tavo pana, – erzino kepurėtasis.

– Gal duodam dar pabandyti? – vyrišku tonu paklausė kitas.

Jo veidas buvo išbertas spuogais.

– Gerai, trauk jį velniai!

– Šauk! – paragino spuoguotasis, mostelėdamas galva stulpo link.

Gormas jautė, kad tuoj pravirks. Blogiau nebūna. Kai reikia ryti ašaras. Kas būtų, jeigu duotų į kojas? Jie pultų vytis, pagautų. O ji viską matytų. Gormas dirstelėjo į ją. Ji stovėjo suraukusi kaktą. Tada jam linktelėjo.

– Tik gerai nusitaikyk, ir pataikysi, – rimtu veidu patarė ji.

Gormas nurijo seiles ir paėmė akmenį. Stumtelėjo ant nosies akinius, nusitaikė. Kairę ranką ištiesė kaip rodyklę. Ji rodė kryptį, o jis žengtelėjo atgal ir susirado patogią padėtį. Pakelta ranka pakilnojo akmenį. Gerai jį jautė. Tada įkvėpė ir į metimą sudėjo visą jėgą, galvodamas apie lėktuvą. Baltą dryžį ore. Ten aukštai sėdinčius žmones, nors visi žino, kad tai neįmanoma.

Akmuo atsimušė į stulpą su trankiu, virpančiu garsu. Gormas nuleido rankas ir jau norėjo atsikvėpti, kai suriko abu berniukai.

Mergaitė gulėjo ant žemės kruvina galva. Viena kasa buvo permirkusi krauju.

– Ką tu padarei! – subliuvo spuoguotasis.

– Idiotas! – metė kitas.

Gormui širdis, rodės, iššoks. Jis susigrūdo rankas į kišenes. Palinko į priekį ir pastūmė kišenes kiek galėdamas arčiau širdies. Iš to buvo maža naudos. „Tai tas pat kaip sklęsti ore“, – pamanė Gormas. Jis to nesuvokė. Bet juk matė, kad yra taip, o ne kitaip.

– Kas, po velniais, atsitiko? – sušuko kepurėtasis ir atsiklaupė šalia paslikos mergaitės.

– Akmuo atšoko nuo stulpo ir pataikė į mergaitę, – stebėdamasis tarė spuoguotasis.

Gormas nedrąsiai prislinko artyn. Nevisiškai. Toliau eiti nevertėjo. Ji atmerkė akis. Per plaukus ir kraują jie negalėjo matyti žaizdos.

– Kur tu gyveni? – paklausė tas, kuris be spuogų, padėdamas jai atsisėsti.

– Ten! – keistai mieguistu balsu išlemeno mergaitė ir mostelėjo kažkur į orą.

– Ar gali atsistoti?

Vargais negalais ji atsistojo. Berniukai prilaikė ją. Vienas iš vieno šono, kitas iš kito.

– Turėsi mums parodyti. Parvešime tave Princo dviračiu, – pasakė spuoguotasis ir paėmė dviratį.

Gormas stypsojo rankas susigrūdęs į kišenes. Jo ten tarsi nebuvo. Ne iš tikrųjų. Kai jie pasodino ją ant bagažinės ir ruošėsi vežti, ji atsisuko į jį. Viena kasa buvo visa raudona ir tarsi nukarusi, kita suriesta kaip ir pirma.

– Tu pataikei į stulpą, – ištarė ji mieguistu balsu.

Gormas pamanė, kad jam reikėtų ką nors pasakyti. Pavyzdžiui, kokia ji šauni, kad neverkia. Arba kad jam taip išėjo netyčia. Bet jis neįstengė. O paskui buvo vėlu. Jie jau buvo vidury Plynės.

*

Grįžęs namo, rado tik Olgą. Ji stovėjo nusisukusi ir plovė indus. Jis praėjo pro atviras virtuvės duris, ji atsigręžė ir pasilabino kaip įprasta. Bet niekas nepaklausė, kur dviratis.

Jis atsisėdo drabužinėje po prieškambario laiptais. Net nenusi­avė. Kvepėjo sekmadieniu. Dulkėmis, žieminiais drabužiais ir batais. Ir keistai dvelkė kaži kokiu liūdesiu. Jis nesuprato, kas tai.

Ne, neverkė. Net nemanė verkti. Ir ko gi jam būtų reikėję ašaroti? Dabar jai turbūt jau nuplovė kraują. Juk ji nemirė. Gormas suvokė, kad mąstydamas apie tai, jog nebeturi dviračio, jis taip pat prisimindavo, kad ji nemirė.

Jis turėjo sugalvoti, ką pasakyti mamai ir tėčiui. Kad dviratį pametė arba kad jis dingo. Nežinia, ar jie patikėtų. Bet galima pamėginti.

Galbūt jie viską pamirš. Juk mama ruošiasi išvažiuoti. Juk tai kur kas svarbiau už dviratį? Vos šmėkštelėjo ta mintis, jis suvokė, kad ji neturi išvažiuoti, jokiu būdu neturi išvažiuoti. Kaipgi viskas būtų?

Reikia ką nors daryti, kad jie nepaklaustų, kur dviratis. Ko gera, neįmanoma.

Dabar jai ant žaizdos tikriausiai užlipdė pleistrą ir perpynė plaukus. Tikriausiai ji turi ką nors, kas jai pina kasas. Neaišku, ar žaizda tokia jau didelė. Kai bėga kraujas, visada atrodo baisiau, negu yra iš tikrųjų. Olga taip nuolat sakydavo. Kartą Gormas susižeidė kelį, ir kai Olga dar nebuvo nuplovusi kraujo, jis atrodė visiškai suknežintas. Žinoma, paskui užsidėjo didžiulis šašas ir keletą dienų skaudėjo. Bet nieko baisaus.

Olga per radiją klausėsi mišių. Jis girdėjo per drabužinės duris. Akmuo į galvą blogiau negu akmuo į kelį. Bet ji bent jau nemirė. Jos tėvai dabar tikriausiai pyksta ant jo. Bet jie nežino, nei kur jis gyvena, nei kuo vardu. O gal išplepėjo berniukai? Ne tik pravardę, bet ir tikrąjį vardą? Per daug visko susikaupė. Neaišku, kuo tai baigsis.

Kai Olga atlapojo drabužinės duris, pasimatė didelis šviečiantis keturkampis.

– Ir vėl čia sėdi nukabinęs nosį? – tarė ji ir ištempė jį lauk.

Berniukai niekada nenukabina nosies. Ir ne dėl to jis ten sėdėjo. Bet nieko nesakė.

Olga uždėjo ranką jam ant sprando ir nusivedė į virtuvę. Jis žinojo, kad ji neišplepės. Ji padavė Gormui kažką lėkštėje. Bet jis negalėjo nuryti nė kąsnio. Tada Olga įbruko į delną pyragaitį. Tokį iš kokoso masės. Jis sėdėjo ir ilgai laikė jį saujoje. Netrukus pyragaitis pasidarė šiltas ir lipnus.