Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Olga ėmė švilpauti. Vadinasi, mama jau išvažiavo ir jie namuose vieni. Ji niekuomet nešvilpaudavo, kai mama būdavo namie. Jis padėjo pyragaitį ant lėkštutės.

Olga stovėjo nugara į jį ir kažką pjaustė didžiuoju peiliu. Kad tai didysis peilis, jis sprendė iš garso. Čekšt, čekšt, čekšt ant pjaustymo lentos. Kažkaip sunkiai ir dusliai. Jis įsivaizdavo, kad panašus garsas būna tada, kai tomahaukas pataiko baltaveidžiui į kiaušą.

Mama dabar tikriausiai sėdi autobuse. Arba kelte. Keista mintis, kad daugiau niekada jos nepamatys. Jeigu ji būtų čia, dabar, ko gera, apsikabintų jį ir pasakytų, kaip ilgai jo nebuvo. Nusiminusi į jį pažiūrėtų ir paklaustų, kur dviratis. Jis negalėtų mamai papasakoti apie mergaitę, kuri vos nemirė.

Į duris paskambino. Olga atsisuko ir pažvelgė į jį. Bet jis dėjosi nieko neišgirdęs, tad ji atsidususi pati nuėjo atidaryti.

Koridoriuje tetos Klaros balsas teiravosi mamos.

– Poniai skauda galvą. Ji viršuje. Pasakysiu, kad čia jūs.

Gormas turbūt pamanė, kad tebesėdi po laiptais ir sapnuoja Olgą tariant tokius žodžius. Tik išgirdęs mamos balsą nuo laiptų, suprato, kad nemiega. O kai teta Klara užlipo aukštyn, pilve ir krūtinėje pajuto tą tuštumą. Lyg didelis akmuo, iš visų jėgų sviestas į storą telefono stulpą, būtų atšokęs ir pataikęs jam tiesiai į pilvą.

Jis juk žinojo, kad kartais ji pamiršta jį apkabinti. Prisimindavo ne anksčiau kaip po dienos. Taip būdavo tada, kai „aplinkybės ją versdavo“ likti savo kambaryje.

Šiandien, matyt, ir bus tokia diena. Mat ji nepajėgė išvažiuoti, nors tėvui grasino.

Mama nežinojo, kad jis prarado dviratį. Ne dėl to nenulipo žemyn jo apkabinti. Priežastis buvo svarbesnė. Kažkas susiję su tėvu. O to, kas susiję su tėvu, niekas negalėjo pakeisti.

Jis tyliai nuslinko į savo kambarį. Ten buvo erdvu ir tuščia. Palikęs duris praviras, girdėjo kalbant tetą Klarą ir mamą.

– Žinau, jis paprašė tave čia ateiti, kad įkalbėtum mane pasilikti, – priekaištingai tarė mama.

– Ne, aš pati panorau tave aplankyti, mieloji Gudruna. Bet jeigu jau prašnekom apie tai, aš viską žinau. Bet yra ne taip, kaip tu manai.

– Nenoriu apie tai kalbėti.

Mamos balsas buvo silpnas silpnutėlaitis. Tačiau jis aiškiai girdėjo žodžius, nors ji ir verkė.

Teta Klara sumurmėjo kažką, ko Gormas nenuklausė. Mama taip pat sumurmėjo ir dar labiau pravirko. Paskui išsišnirpštė nosį.

– Šiaip ar taip, turiu atlikti savo pareigą. Aš liksiu dėl vaikų. Bent jau iki jų konfirmacijos. Bet labiausiai noriu mirti. Mirti!

Teta kažką pasakė, ir mama apsiramino.

Gormas paskaičiavo, kiek laiko liko iki jo konfirmacijos. Maždaug penkeri metai. Gana daug. Jis mąstė, kas būtų, jeigu atsisakytų konfirmacijos. Mama būtų nelaiminga, bet negalėtų išvažiuoti. Tėvas išeitų į darbą.

– Aš su juo pakalbėsiu, – tarė teta Klara.

– Oi ne, nereikia. Bus tik blogiau. Jis tik dar daugiau laiko praleis darbe. O juk ten... Norėčiau, kad būtų paprastas jūrininkas. Arba žvejys. Arba kaip tavo Edvinas.

– Juk ir tada kas nors būtų ne taip, – pasakė teta Klara tuo sausu balsu, kuris kartais prasimušdavo, kai ji kalbėdavo su mama. Tarsi iš tikrųjų nebūtų mamos pusėje.

– Vis tie amžini reikalai, – nusiskundė mama.

Gormas prisiminė mamą sakius, kad jis turės perimti verslą. „Grandė ir Ko“ po kiek laiko taps „Grandė ir sūnus“. „Trikotažas, viskas namams, vyriški ir moteriški drabužiai. Šiuolaikiški baldai.“ Gormas įsivaizdavo plakatus.

Jos dar pasišnabždėjo ten viduje, tada jis išgirdo tetą Klarą sakant:

– Gerhardas ne toks, jis niekada neprisiliestų prie tokio primityvaus daikto.

Kas tas primityvus daiktas, prie kurio, mamos nuomone, liečiasi tėvas? Gormas mėgino prisiminti, ką paprastai liesdavo tėvas. Cigarą, laikraštį ir stalo įrankius. Dar – popierius ir knygas. Jis net servetėlės neliesdavo. Kai pakildavo nuo stalo, ji likdavo taip pat dailiai sulankstyta.

Kartą Gormas įsėlino į vonią pažiūrėti, kaip jis skutasi. Norėjo pamatyti, kaip liečia save. Bet tėvas tik draugiškai mostelėjo galva – iš pradžių į Gormą, paskui į duris. Viskas. Netrukus jis išėjo iš vonios kambario švariai nusiskutęs.

Gormas galvodavo, koks būtų jausmas – lytėti tėvo ką tik nuskustus skruostus arba ant rankos justi tėvo delną.

Ketvirtas skyrius

ŽIŪRĖDAMA Į NAUJĄJĄ JORGENO STRIUKĘ, RUTA DAŽNAI PRISIMINDAVO MIESTE SUTIKTĄ BERNIUKĄ.

Mama ją nupirko tą pačią dieną, kai Jorgenui buvo išoperuotos tonzilės, o Ruta akmeniu gavo į galvą. Ji skundėsi, esą negana, kad Jorgenas po narkozės gulįs ligoninėje. Dar ir Ruta sumaniusi prasiskelti galvą, tad tekę su ja belstis pas daktarą dėl trijų dygsnių.

O Pamokslininkui kaip tik atrodė gerai, kad tokį reikalą sutvarkė būdami mieste. Tačiau jam nepatiko, kad mama Jorgenui nupirko tokią brangią striukę.

Ruta niekam nepasakojo apie berniuką. Iš dalies jis nebuvo visiškai tikras. Tiesa, kaktoje liko žymė, bet juk pati matė – jis pataikė į telefono stulpą.

Suaugusieji buvo įsitikinę, kad ją sužeidė dičkiai berniukai, nors šie prisiekinėjo ją tik parvežę namo. Rutai patiko, kad jie taip mano.

Jis atrodė malonus. O gal tik liūdnas? Ruta prisiminė, jog tarpais truktelėdavo jo lūpų kamputis. Ji norėjo paklausti kodėl, bet tada prisistatė vaikėzai. Kad ir kaip gaila, ji, ko gera, taip ir nesužinos, kodėl staiga nei iš šio, nei iš to jis kilstelėdavo vieną lūpų kamputį.

Jei ne vaikėzai, galbūt jis būtų prilaikęs dviratį už galo, o ji būtų mėginusi važiuoti. Bent jau būtų galėjusi paprašyti. Tikriausiai jie nebūtų į stulpą svaidę akmenų. Ir jai nebūtų buvusi praskelta galva. Ji pati nesuprato, kaip galėjo taip atsitikti. Juk jis pataikė į stulpą.

Vėliau, kai berniukai ją vežė, ji suvokė, kaip jis išsigando. Ji taip pat būtų išsigandusi, jeigu Jorgenas į kaktą būtų gavęs dėl to, kad ji pataikė į telefono stulpą.

Kai Jorgenas per galvą vilkdavosi striukę, ji matydavo tą berniuką. Jo akis už akinių stiklų. Beveik nemirksinčias. Ir virpčiojantį lūpų kamputį. Lyg jį būtų kas nors prikūlęs, tik jis nedrįstų verkti. Ji beveik neabejojo, kad jis būtų jai paskolinęs dviratį.

Jorgeno striukė buvo mėlyna, su didele kišene ant krūtinės ir gumelėmis rankogaliuose, kad neprilįstų sniego. Niekas Saloje tokios gražios neturėjo.

Ruta ją išvyniojo, kai jis gulėjo geležinėje ligoninės lovoje. Jis panoro iškart apsivilkti. Bet buvo neįmanoma, nes kliudė vamzdelis nosyje ir ilgas laidas, pririštas prie stovo virš lovos. Kai jis puolė į ašaras, mama prigrasė liautis.

– Tu gali nukraujuoti, – pasakė ji.

Net Jorgenas suprato, kad nukraujavimas yra rimtas dalykas, tad gulėjo suspaudęs lūpas, abiem rankomis glostydamas striukę.

Po poros dienų jis atsikratė vamzdelio ir galėjo ją apsirengti. Niekaip nebesutiko nusivilkti. Ir mamai, ir slaugytojoms teko nuleisti rankas. Su striuke jis miegodavo ir naktį.

Ruta iškart suvokė, kad ji dėl visko kalta. Ji sumanė šokinėti per spygliuotos vielos tvorą. Iš pradžių ėjosi puikiai. Abu su Jorgenu šokinėjo paeiliui, jam netgi sekės geriau.

Paskui jis netikėtai užsikabino. Išgirdusi drykstelėjimą, Ruta suprato, kas atsitiko. Jorgeno naujosios striukės rankovėje žiojėjo ilgiausia skylė. Veik nuo peties per visą ranką žemyn. Tą akimirką ji išvydo berniuko iš miesto akis. Ryškiai, pro akinių stiklus saulėje. Jos lėtai užsimerkė. Tarsi būtų pamačiusios tą patį kaip ji.