Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Galiausiai tėvas ir dėdės nuėjo į kambarį su židiniu parūkyti ir išgerti konjako. Gormas nusekė iš paskos ir tylutėliai tūnojo prie durų. Jis sklaidė knygą, kurią rado padėtą tėvo. Ji vadinosi „Norvegijos dailė 1900–1919“. Ant viršelio buvo pavaizduota nuoga moteris miške. Knygoje buvo daug teksto ir mažai iliustracijų. Bet ir tos nespalvotos. Jis žiūrėjo ir bandė įsivaizduoti, kaip paveikslai atrodo tikrovėje.

Tėvas su dėdėmis išgėrė už nacionalinę šventę ir už Karalių. Ir taiką. Dėdės mielai būtų pasivaišinę dar, bet tėvas pažvelgė į laikrodį ir pasakė turįs atsiprašyti. Namai buvo tėvo, bet išeiti reikėjo jam.

Devintojo gimtadienio proga Gormas dovanų gavo dviratį. Mėlyną berniukišką dviratį su krepšeliu lopams, tepalinei ir raktams. Ir su pompa, kurią buvo galima įstatyti tarp rėmo ir rato. Mama nepritarė tokiai dovanai. Tačiau tėvas niekam nežinant dviratį paslėpė rūsyje. Seserys dviračius buvo gavusios prieš metus. „Jos juk vyresnės“, – spyriojosi mama.

Dabar užsiožiavo skambutis. Negalėjai išgauti nė garso. Gormas pabandė atsukti dangtelį ir įpilti alyvos. Bet nepadėjo. Skambutis nė krust.

Buvo sekmadienis. Jis galėjo važinėti sodo takais, bet jokiu būdu ne gatvėje. Nors gatvė tam ir skirta. Bet mama apie tai nenorėjo nė girdėti. Baiminosi, kad jam ko neatsitiktų.

Sodo takų posūkiuose ratai imdavo slysti. Smėlis buvo gražus pažiūrėti, bet klastingas važinėti dviračiu. Baltas paplūdimio smėlis, atvežtas iš Indrefiordo.

Dabar, kai neveikė skambutis, lyg ir neliko jokio malonumo.

Gormas atrėmė dviratį prie sienos ir nusprendė paprašyti tėvą pagalbos. „Sugedo skambutis“, – pasiskųs. Tėvas, ko gera, pasidomės, kas atsitiko. Kadangi Gormas dorai neišmanė, kas atsitiko, jam teliks atsakyti, jog nežino. Tėvas tikriausiai paklaus, ar jis kaip nors neatsargiai elgėsi. Tada jam teliks papurtyti galvą.

Vos apie tai pagalvojęs, pro atvirą antro aukšto langą jis išgirdo tėvo balsą. Kad galėjo girdėti jį kalbant iš tokio atstumo, atrodė kone šiurpu.

– Gudruna! Aš juk viską paaiškinau!

Tėvas su mama kalbėjo taip, lyg ji būtų dar vienas vaikas.

Tada jis išgirdo mamą verkiant. Gormas pasijuto tuščiaviduris. Visiškai tuščias. Vis tiek skaudėjo. Jis sugrūdo rankas į kišenes. Jautė, kaip jos šildo pilvą. Pasidarė truputį lengviau.

Tarp raktažolių, augančių palei namo sieną, skraidė drugys. Jo sparneliai buvo rudi, geltonai marginti. „Drugiai nieko nežino“, – pamanė jis.

– Aš išvažiuosiu! – verkė mama.

Danguje brėžėsi baltas dryžis. Tada jis išgirdo tolimą lėktuvo ūžimą. Ten aukštai, lėktuve, sėdėjo žmonės. Lyg būtų įmanoma. Juk visi žino, kad neįmanoma sėdėti ore. O jie sėdėjo.

Jeigu mama tikrai išvažiuotų, jis numirtų. Taip pat žinojo, kad nenumirtų. Kartais natūralu sėdėti ore, nors neįmanoma. Ir būna, kad žmogus vaikšto, nors iš tikrųjų yra miręs.

Tėvo balsas pritilo, tačiau buvo ne mažiau griežtas. Gormas nebegirdėjo, ką jis sako. Prigludo prie namo sienos ir stovėjo nukoręs galvą, rankomis šildydamas pilvą. Jeigu jis giliai įkvėptų ir sulaikytų kvėpavimą, galbūt trumpam galėtų pakilti į orą? Galbūt galėtų net skristi?

– Gėdinga, girdi? Mane tai varo iš proto! – raudojo mama.

– Ką man siūlai daryti?

Tėvo balsas skambėjo kaip visada. Gal tik atrodė kiek pavargęs. Tikriausiai jau tuoj išeis į darbą, nesvarbu, kad sekmadienis.

– Daryk, kaip išmanai, jau per vėlu. Žmonės kalba, – nusiskundė mama.

Tėvas kažką atsakė, bet balsas priminė radijo traškesį, kai ieškiklis sustojęs tarp dviejų radijo stočių. Langas užsidarė. Viskas nutilo.

Po valandėlės tėvas pasirodė su skrybėle ir dokumentų aplanku. Nesvarbu, ar mokėdavo paguosti mamą, ar ne, namie užtrukdavo vos kelias minutes. Ir taip visada. Išeidamas tyliai uždarė laukujes duris. Žingsniai nebuvo nei atsargūs, nei pikti. Visai kaip balsas, jie skambėjo lyg radijo teatre. Dar ilgai girdėjosi žingsnių aidas. Bet vis tolo ir tolo.

Tėvas jo nepamatė – praėjo greitai, žiūrėdamas tiesiai. Gormas šildėsi pilvą, bet šis atrodė toks pats tuščiaviduris. Kai tėvo žingsniai nutilo, jis vėl ėmė kvėpuoti. Oras sruvo į jį ir iš jo.

Jis dar pastovėjo. Tada čiupo dviratį ir nusistūmė prie vartų.

Vartų užraktas visada garsiai trinktelėdavo, todėl jis jų neuždarė. Vyriai tik vos vos sugirgždėjo. Gormas pavažiavo pasispirdamas koja, paskui numynė gatve.

Kai jį dar buvo galima matyti iš namo, jam atrodė, kad girdi mamą šaukiant: „Kas tau leido su dviračiu išvažiuoti į gatvę!“ Bet šauksmas skambėjo tik jo galvoje.

Važiavo greitai. Vėjas košė per megztinį. Jis ėmė minti smarkėliau. Kuo greičiau lėkė, tuo mažiau buvo tikėtina, kad gali girdėti šaukiant mamą. Kai pasuko už kepyklos, tai tapo visiškai neįmanoma. Jis beveik pamiršo.

Plynėje nieko nebuvo. Visa futbolo aikštė priklausė vien jam. Vartai mojo sudriskusiu tinklu. Pūtė ledinis vėjas. Jis mynė kiek įkabindamas. Didelėmis aštuoniukėmis. Niekis, kad ir apvirs. Keletą kartų vos negriuvo. Nuo to tik apšilo.

Padaręs staigų posūkį per balą ir aplink futbolo vartus, vos neužlėkė ant kažkokios žmogystos. Netekęs pusiausvyros griuvo žemėn.

Priekinis ratas niekaip nepaliovė suktis. Sukosi ir sukosi. Stipinai susiliejo ir tapo nematomi, tarsi ratlankis savaime kybotų ore. Jis jautė, kad į delną prismigo akmenukų. Ištryško kraujo. Nedaug, tik truputis.

Jis iš lėto atsistojo ir pakėlė dviratį. Buvo pametęs akinius, tad viskas atrodė šiek tiek miglota, tačiau gana tikroviška. Tai buvo mergaitė. Ji pasilenkė ir kažką paėmė nuo žvyro.

Gormas greitai nusišluostė panosę ir prisimerkęs pažiūrėjo į ją. Buvo smulkutė. Daug mažesnė už jį.

– Galėjo sudužti, – tarė ji, paduodama akinius.

– Ačiū! – padėkojo jis ir nusilenkė nespėjęs sumesti, kad nėra ko lankstytis prieš tokią mažą.

– Užsigavai?

– Ne.

– Tai ko rėkei?

– Aš nerėkiau.

– O kodėl važiavai taip greitai, kad net apvirtai?

– Nes patinka, – atšovė jis ir užsidėjo akinius.

Abipus jos veido kaip ringės kabojo kasos. Surištos juodu siūlu. Kojos apautos rudomis didokomis basutėmis. Vaikščioti su tokiu apavu buvo per šalta, bet ji mūvėjo baltas puskojines. Suknelė ir atlapotas megztukas taip pat per dideli. Raudonas lakinis diržas viską prilaikė. Veidas lyg įžūlokas, lyg dar koks, sunku pasakyti. Akys rudos ir be paliovos spoksančios į jį. Ji suspaudė lūpas į vieną brūkšnį ir pro šnerves pamažu išpūtė orą.

– Niekam nepatinka, kai skauda, – pasakė.

Jis tylėjo. Nuo kelnių nusipurtė smėlį.

– Tu čia gyveni? – po valandėlės paklausė ji.

– Ne visai.

– Ir aš ne. Svečiuojuosi pas tetą ir dėdę, nes atvežėme Jorgeną į ligoninę. Jam išpjovė tonziles.

– Tai kur tu gyveni?

– Saloje. Kur keltas plaukia, – paaiškino ji ir priėjo arčiau.

Tada ji uždėjo delną ant dviračio vairo, virš skambučio.

Gormas buvo besižiojąs sakyti, kad skambutis sugedęs, bet ji staigiai spūstelėjo nykščiu. Jis sučerškė!

Gormas pažvelgė į skambutį, į ją. Jis ir vėl sučerškė. Gormas prajuko. Na, tikrai pasitaisė. Juokdamiesi mėgino tai vienas, tai kitas.

– Ką tik buvo sugedęs, – pasakė jis.

Tada abu vėl nusijuokė.

– Ar moki važiuoti? – paklausė jis.

– Ne, aš neturiu dviračio.

Gormas jau žiojosi jai pasiūlyti sėstis ant bagažinės, kai pastebėjo porą didesnių berniukų, žirglinančių artyn. Jis pažinojo juos iš mokyklos kiemo, jie gyveno švedų name Plynės pašonėje. Vienas po pažasčia nešėsi kamuolį.