Хербьёрг Вассму: Septintas susitikimas

To pakako, kad danties skausmas numalštų.

Kitą rytą mama dingo. Prieš išbėgdamos į mokyklą, Eli su Brita apsiruošė tvarte. Kai jie išėjo, Pamokslininkas dar miegojo. Nevertėjo jo žadinti, kai mama dingusi.

Grįžę iš mokyklos, mamos dar nerado ir krosnis buvo šalta. Eli su Brita pareiškė, kad reikia eiti ieškoti. Jos atrodė prislėgtos. Pamokslininkas – taip pat. Jis visų klausinėjo, net Jorgeno, kodėl nepareina mama. Žinant, jog matė ją paskutinis, toks elgesys atrodė netinkamas.

Galiausiai Ruta leptelėjo, kad galbūt mama turėjo išeiti dėl jo žodžių apie dar vieną burną. Tai buvo visiškai ne į temą. Jis suėmė jai už ausies ir suktelėjo. Ji pajuto, kaip skaudžiai traška ausies spenelis. Tačiau nenorėjo parodyti, kad ištryško ašaros, tad suspaudė kumščius striukės kišenėse. Nebesugalvojęs, už ką dar ją nubausti, jis prakalbo apie tai, ką pamanys kaimynai sužinoję, kad jų mama pabėgo.

Jorgenas nieko nesakė. Eli suvapėjo nemananti, kad kas nors žino. Brita jai pritarė. Pamokslininką tai nuramino. Tačiau jis dar ilgai liejo apmaudą, žvelgdamas tai į Eli, tai į Britą, tai į Rutą. Klausė, ar jos suprantančios, ką reiškia turėti nevisprotę pačią? Tokią, kuriai į galvą gali šauti bet kas? Nevisprotę pačią ir nevispročius vaikus, kurie nepriima Dievo malonės nuolankiai nulenkę galvas!

Jie rado ją beržų sąžalyne anapus pelkių ir veikiai pamatė, kad jos gulėta ilgai. Ji bent jau kalbėjo. Sudejavo, kad griūdama susižeidė pėdą. Jie nenumanė, ar pavojinga, bet suprato, kad ji nepaeis.

Nieko kito neliko, tik tempti ją su savim nutvėrus už senojo juodo palto. Jis trūkinėjo per siūles. Ruta iš pernai žinojo, kad palto nugara paraudonavusi ne nuo sužeistos kojos.

Pamokslininkas šnirpštė į delną. Ir verkė, ir kalbėjo. Pareiškė, kad jam to esą per daug, ir prikaišiojo mamai jos nenuovoką. Kad ji pasipriešinusi Viešpaties valiai, sunaikinusi jo kūrinį. O dabar ir visas kaimas patirsiantis, kad ji beprotė, tempiama iš kalnų pirmadienio popietę, judriausiu metu. Jokia kita moteriškė nepridaranti tiek rūpesčių. Tik jo! Ką ji apie tai mananti?

Jis burnojo balsu, kol namai buvo toli. Apie tai, kokį Viešpaties pyktį galinti užsitraukti žudikė. Bet kai jie priartėjo prie Sėrgardeno, pradėjo šnypšti po nosim ir jie nebesuprato, ką jis sako.

Tada mama palte apsunko ir begarsiu balsu, kokiu kartais kalbėdavo, sušvokštė:

– Leiskite man atsigulti. Paimkite karutį!

Pamokslininkas paleido paltą, ir mama šlumštelėjo į viržius. Paleido ir vaikai. Iš jų, šiaip ar taip, buvo maža naudos. Kai Pamokslininkas nebegalėjo girdėti, mama užsimerkusi tyliai sudejavo. Eli su Brita atsiklaupė šalia ir duetu ėmė raminti. Ruta nepajėgė. Taigi nepajėgė ir Jorgenas.

Dėdė Aronas atėjo vienas. Jis tyliai kalbėjo glostydamas mamai skruostą. Pamatęs, kad palto nugara raudona, nunarino galvą ir pasakė „ai, ai“. Tada įkėlė ją į karutį.

Mergaitės laikė sužeistą koją, o dėdė traukė. Koja vis tiek šokinėjo. Bet mama nedejavo.

Jie užtempė ją ant kušetės svetainėje. Apie palėpę negalėjo būti nė minties. Eli buvo nusiųsta pakviesti tetos Rutės. Ši atėjo pajuodusiu veidu. Svetainės durys buvo uždarytos, kad jie negirdėtų, apie ką jos ten šnekasi.

Brita pakūrė krosnį, o Pamokslininkas išlydėjo dėdę Aroną namo. Eli kažką pašnabždėjo Britai, kad neišgirstų Ruta ir Jorgenas. Tačiau Ruta nuklausė. Kad mama turbūt džiaugiasi, jog viskas baigta. Pernai buvę taip pat. Tada ji nenuėjusi toliau tvarto. Na, o paltas senas ir nutriušęs.

Pamokslininkas retai būdavo namuose, o grįžęs sunkiai dūsaudavo. Jie suprato, kad jam nelengva su tokiu žmogumi kaip mama. Nejučia tai persidavė ir jiems. Juk viskas tiesa. Jokia kita moteriškė neina į kalnus eilinį pirmadienį, neišsineria kojos ir nesugadina palto.

Močiutė ir Elsė iš Holmeno turėjo nudirbti tai, ko nepajėgė Eli su Brita, tiek namie, tiek tvarte. „Nors Elsė daug neprašo, vis tiek reikia šiek tiek duoti“, – burbėjo Pamokslininkas. Ir, tiesą sakant, buvo teisus. Vis pasakodavo, ką jie būtų galėję nusipirkti už kronas, kurias gavo Elsė iš Holmeno. Tik visada palaukdavo, kol močiutė išeis.

Po trijų dienų mama pradėjo atsikirsti. Kartą išgujo jį iš namų. Liepė eiti ir susirasti uždarbį, kaip kiti vyrai. Jis dar pasisukiojo po kambarį ir spruko pro duris. Tik prieš tai „pykčio namams“ palinkėjo Dievo apvaizdos.

Kai Eli vakarienei tepė sumuštinius, mama liepė neduoti Pamokslininkui sviesto. Paskutinė kruopelė turinti atitekti vaikams. „Viskas vaikams“, – pridūrė. Ruta suprato, kad padėtis rimtesnė nei įprasta. Dar ir dėl to, kad grįžęs namo Pamokslininkas su tuo susitaikė. Nepuolė bartis ant duonos neradęs sviesto. Tik kilstelėjo sūrį prieš atsikąsdamas.

Niekas nekalbėjo. Ničniekas. Kiekvienas rado užsiėmimą. Mama perkreiptu veidu iškošė:

– Dievas viską suvalgė. Dagfinui Nesetui nepaliko sviesto ant duonos.

Pamokslininkas padėjo prakąstą sumuštinį ant lėkštutės. Tada sunėrė rankas ir ėmė už juos visus melstis. Minėjo pavardžiui. Baigęs paėmė sumuštinį ir kramsnojo toliau.

Mama taip stipriai sumerkė akis, jog tapo panaši į gręžiamą žlugtą. Bet ji nieko nei sakė, nei darė. Rodės, ne jos rūpestis, kad vištoms reikia paduoti vandens ir lesalo, o karvės turi būti pamelžtos ir pašertos. Ji sėdėjo ant suoliuko užsikėlusi koją.

Iš dalies Pamokslininkas buvo teisus. Matyt, jai tikrai pasimaišęs protas. Ruta pastebėjo, kad ir Eli su Brita gėdijasi mamos.

Nors dėdė Aronas ir teta Rutė dažnai vaidydavosi, po valandėlės jau leipdavo juokais. Kvatodavo plekšnodami sau per šlaunis, visai kaip močiutė. Ruta norėjo, kad mama bent šypsotųsi, nes šiaip juk nieko nedaro. Bet ne, ji net nemezga, kaip kitos moterys.

Tą dieną, kai mama pradėjo šlubčioti po namus, Rutai vėl ėmė gelti dantį. Skausmas neslūgo.

– Tau reikia pasirodyti daktarui! – pavargusiu balsu tarė mama, kai ji nepaliovė skųstis.

Taip ir buvo nuspręsta neatsiklausus Pamokslininko, nes jis mieste vedė ganytojišką susirinkimą.

Mama pamokė Rutą, kaip rasti kelią nuplaukus į Žemyną. Kaip ji turinti elgtis ir ką sakyti. Mokėti nereikėsią, nes dantų priežiūros išlaidas apmoka mokykla. Mamos žodžiais tariant, tikra laimė. Tačiau Ruta gavo pinigų bilietui. Eli jai sutepė sumuštinių ir pripylė butelį pieno, lyg ruoštų į mokyklą.

Jorgenas pareiškė, kad ir jam skauda dantį. Bet mama nuleido negirdom, taigi jis turėjo likti namie. Lipdama į keltą Ruta prisiminė, kad niekada nėra plaukusi į Žemyną viena.

Pas dantistą tvyrojo ligos kvapas, tačiau skylutės dantyje jis nerado. Tik pažvelgė į ją su šypsena ir patikino, kad dantys sveikutėliai. Po tų jo žodžių skausmą kaip ranka nuėmė, tarsi nieko ir nebūtų buvę. Tarsi priešais ją baltu apdaru stovėtų Jėzus ir ištiesęs ranką tartų:

– Viršininkė viską paėmė ant savo pečių. Tau viskas atleista. Eik ir nebenusidėk, nes esi išgydyta.

Ruta įsivaizdavo Pamokslininką, su džiaugsmu antrinantį „Aleliuja!“, nes jos dantys balti, „nuplauti avinėlio krauju“.

Dantistas įteikė jai paveiksliuką, kuriame buvo pavaizduotas gėlių krepšelis, ir pagyrė, kad gerai valo dantis. Ji neprieštaravo, tik priėmė dovaną, du kartus tūptelėjo ir išėjo iš ligos tvaiko.

Žemyne namai stovėjo tankiai, slėpdami vienas kitą. Bet jai pavyko rasti knygyną. Iš ten mokykla gaudavo dažus ir knygas.

Kai ji paspaudė durų rankeną, suskambėjo varpelis ir niekaip nenorėjo nutilti. Nuo to ją ėmė dusinti kosulys, ji slinko prekystalio link nedrįsdama apsidairyti.