Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Pasislėpusi nuo visų, ji bandė nupiešti Jorgeno gimimą. Prieš imdamasi darbo tarėsi esanti vienintelė pasaulyje, galinti tai padaryti. Bet išėjo ne taip, kaip tikėjosi. Ji norėjo, kad būtų gražu ir suprantama. Manė, jog piešinį galės parodyti močiutei. Bet išėjo tik raudonai juoda makalynė. Pilna kaži kokio pykčio. Ji mėgino daug sykių, bet nepavyko.

Galiausiai viską suglamžė ir įmetė į juodąją krosnį virtuvėje. Tačiau pažvelgusi į dėžutę visada jausdavo keistą nerimą. Tarsi sodriame vaškinių kreidelių kvape būtų slypėjusios visos galvos, mintys ir daiktai – ištisas pasaulis.

Iš akvarelės galėjai išgauti begalę variantų. Spalva, kurią ji maišydavo bet kuriuo momentu, būdavo vienintelė, sukurta jos, Rutos. Dažų ji dažnai pasiilgdavo. Užuosdavo jų kvapą dar prieš atidarydama dėžutę su apvaliais paplotėliais atskiruose lizdeliuose. Ne tik kaip dvelksmą šnervėse, bet ir kaip savitą skonį burnoje.

Ruta sėdėjo senoviškame mokykliniame suole, kuris atrodė taip, tarsi būtų išskobtas iš vieno kelmo. Suole su atvožiamu dangčiu vietos užteko dviem. Virš dangčio buvo plokščias paviršius. Jame – dvi duobutės rašalinėms ir du grioveliai plunksnakočiams. Šiaip suolas buvo nuožulnus ir ant jo nieko negalėjai padėti, išskyrus popieriaus lapą ir neslidžią knygą. Viskas, kam nelikdavo vietos tose mažose duobutėse ir grioveliuose, krisdavo, riedėdavo arba čiuoždavo nuožulnuma žemyn. Plunksnakočiai, sviedinėliai, siūlų kamuoliai, šratukai, vaškinės kreidelės.

Kai nukrito viena kreidelė, ją išmušė prakaitas ir oda ėmė bėgioti skruzdės. Iš pradžių – riedėjimo garsas. Paskui – bjaurus tarkštelėjimas ant grindų.

Pažvelgusi žemyn, pamatė raudonąją kreidelę. Suskilusią.

Akyse susitvenkė ašaros, tikėjosi, kad niekas nepastebės. Pralaimi tas, kas verkia. Padedama Jorgeno po dangčiu ji pakišo skaitinių knygą. Suolas tapo lygesnis. Tada, delnais parėmę galvas, jie piešė toliau. Bet jai iš galvos nėjo suskilusi kreidelė.

Jorgenas nepatenkintas dūsavo, nes suolas pasidarė per aukštas. Bet niekas iš jo nereikalavo ko nors veikti. Jis ten buvo dėl Rutos ir suprato, kad nevalia triukšmauti.

Atsisuko Ela, sėdinti gretimame suole. Kreidelės jai krisdavo nuolat, bet ji dėl to nesigrauždavo. Elai tokie dalykai nerūpi, nes ji vienturtė.

Anksčiau kreidelės būdavo keturbriaunės. Padėtos ant nuožulnaus suolo paprastai laikydavosi. O šiomis negali kliautis.

Kai mokytojas ėjo pro šalį, ji paklausė, kodėl suolai tokie niekam tikę. Jis užmetė žvilgsnį į kreidelę ir papurtė galvą. Bet nesupyko, nes atsakydamas, kad nežino, šypsojo.

Taigi Ruta nieko nepešė. Jai atrodė keista, kad jis, mokytojas, nežino tokio paprasto dalyko.

Ji paprašė mokytoją pleistro, jis visada turėdavo spintoje. Tada kaip mokėdama sulopė raudonąją kreidelę. Bet ši greit sutrumpėjo ir pleistras ėmė kliudyti. Tai dėl to, kad daug kas, ką ji norėjo piešti, turėjo būti raudonos spalvos.

Ela jai patarė paimti kreidelę iš Jorgeno. Ruta į tokį kvailą siūlymą neatsakė. Lyg ji būtų galėjusi ką nors imti iš Jorgeno. Tada Ela Rutai pasiūlė piešti jūrą ir dangų, kad pataupytų raudoną spalvą.

Ruta pabandė, bet buvo nuobodu, nors ji dorai nežinojo kodėl.

– Nupiešk negrą, – patarė Ela.

Ruta nupiešė negro veidą su auksiniais auskarais ir oranžinėmis lūpomis, visai kaip buvo mačiusi ant vaikiškos kortos. Bet nepatiko. Kaži koks pakaitalas.

Galiausiai savo žalią kreidelę ji išmainė į Elos raudonąją, kuri tebebuvo sveika. Bet Ela ėmė gailėtis ir norėjo atgauti savąją. Kai Ruta atsisakė grąžinti, apsiverkė.

Mokytojas iš pradžių atrodė susirūpinęs, paskui supyko. Pasakė, kad kreidelėmis keistis draudžiama. Tai esanti mokyklos nuosavybė.

Ruta sukrovė visas kreideles į aptrintą dėžutę, užlipo ant katedros ir tūptelėjusi padavė mokytojui mokyklos turtą. Jis nepaėmė, tik liepė baigti verkšlenti dėl niekų. Kadangi verkšleno ne ji, o Ela, Ruta nieko negalėjo pakeisti.

Per pertrauką ji sumanė uždaryti Elą tualete, kai niekas nematys. Bet Ela ten nėjo. Kai visi grįžo į klasę, Ruta užmynė jai ant kojos. Ela puolė į ašaras, skundėsi, kad lūžo koja.

Rutai teko atsiprašyti. Bet prieš tai sukryžiavo pirštus ir užsimerkė, taigi atsiprašymas negaliojo.

Nuo tos dienos Ruta tik ir žiūrėdavo, kur nugvelbus kokią monetą, nes pasiryžo susitaupyti dažams, kurie nepriklausytų mokyklai. Ji suvokė, kad kaip tik už tokius darbelius Pamokslininkas žada Pragarą. Bet tai atrodė būsiant dar taip negreit, taigi ji numojo ranka.

Smulkių pinigų visada būdavo vyrų kelnėse. Ir, žinoma, skardinėje virš viryklės. Sekmadieniais eidamas pokaičio, dėdė Aronas visada nusimaudavo kelnes, nes teta skrupulingai saugojo išeiginius drabužius. Ilgomis baltomis apatinėmis jis pasisukinėdavo virtuvėje ieškodamas laikraščio ir akinių, paskui nuvirsdavo svetainėje ant kušetės ir, neperskaitęs nė žodžio, užknarkdavo.

Tuo metu jo kelnės, dailiai perlenktos, kabodavo ant kėdės palei krosnį. Ji turėdavo akimirką prie jų likti viena. Pasisiūlydavo pautinėti dėdei galvą, kol tas užmigs. Jie manė, kad žmonės tam ir gimdo vaikus.

Keletą sekmadienių Rutai buvo neįmanoma prie kelnių likti vienai, nes lijo lietus ir jei ne tas, tai kitas vaikas nuolat šmaižiojo aplink. Tada ji prarado daug pinigų.

Pamokslininkas poguliaudavo su kelnėmis, nes jo už tai niekas nebarė. Kaipgi barsi išganytąjį. Be to, pas jį pinigų niekada nesimėtydavo. Ruta įsivaizdavo, kad smulkius jis gano kaip savo aveles.

Skardinė priklausė mamai ir buvo skirta juodai dienai. Iš ten pinigų ji, žinoma, negalėjo imti. Kaip ir tuštinti piniginių, kurios mėtėsi ant akių. Tai būtų buvusi vagystė. O už vagystes grėsė ne tik Pragaras, bet ir vaikų prieglauda.

Ruta nusprendė, kad tai, ką ji daro, galima pavadinti aukų rinkimu ar kaip nors panašiai, nes juk ji niekada nesikėsino į popierinius pinigus.

Teta Rutė pinigus, gautus už pieną, laikė dėžutėje ant palangės. Bet iš to buvo maža naudos, nes teta kas savaitę suskaičiuodavo aliai skatiką.

Dar liko aukų rinkimas misijai. Ela vaikščiojo su tokiais sąrašais, bet Ruta kieminėti nemėgo. Žmonės nenuspėjami. Geriau laikytis nuo jų atokiau. Bet jeigu tikslas – blizgantys dešimties ar net penkiasdešimties erių pinigėliai, tada juk galima padaryti išimtį.

Už kiekvieną surinktą dešimtį erių vaikai gaudavo po skylutę. Ji atstodavo kvitą. Vienas skylėtas sąrašas misiją praturtindavo penkiomis kronomis. Jie turėjo adymo adatas. Ruta sumetė, kad galėtų naudoti paprastą adatą, gal ji per skubą nerado didžiosios. Tada skylutės būtų beveik neįžiūrimos.

Taigi ji nuėjo į kitą draugijos susirinkimą. Žmonės pagiedojo, tada gavo bandelių su skiesta kakava. Kai Viršininkė, surinkusi sąrašus ir pinigus, paklausė, ar neatsirado naujų uolių pagalbininkų, pasiruošusių tarnauti Dievui, Ruta nedrąsiai pakėlė ranką.

Taip ji įsitraukė į veiklą. Vaikščiojo po namus, barakus, visur kur. Iš tikrųjų suaugusieji, duodami pinigų, patys turėdavo pradurti skylutę, bet jie to nelabai paisė. Atsirasdavo šykštuolių, kurie išdrebėdavo vos dvidešimt erių. Tada lyg ir nebūdavo dėl ko jų trukdyti. Be to, sąrašus ji paslėgdavo tarp dviejų enciklopedijos tomų, tad nesimatydavo, kiek skylučių jau yra.

Lengviausiai sekdavosi pas tuos, kuriems reikėdavo akinių. Paprastai jie tingėdavo eiti vidun jų atsinešti, leisdavo jai greitai pažymėti čia pat, ant laiptų.

Jau po kelių dienų ji buvo atsidėjusi dvi kronas ir dvidešimt erių. Tačiau Viršininkė jai negailėjo liaupsių, nes pavyko surinkti penkias kronas misijai. Visi pamaldžiai padėkojo Dievui už pinigus. Rutos padėka buvo itin nuoširdi. Ar galėjo būti kitaip.