Хербьёрг Вассму: Septintas susitikimas

– Viskas? – paklausė Ruta.

– Ne, pradėsime iš naujo, – paskelbė režisierius nuo šoninės linijos ir nurodė visiems sustoti į vietas.

– Man šalta, – tarė Ruta ir žengė durų link.

Žmonės skyrėsi į šalis. Tyla buvo apčiuopiama.

– Baigta, – sumurmėjo režisierius ir metė į žurnalistą tūžmingą žvilgsnį.

– Ką dabar darysime? – į nieką nežiūrėdamas vos girdimai tarė jis.

– Filmuosime.

– Paveikslus? – paklausė operatorius.

– Paveikslus, žmones, bet ką. Mums trūksta mažiausiai trijų su puse minučių. Pradėkit!

Gormas išsekė iš paskos į pagrindinę salę. Spėjo pamatyti, kaip ji pro galerijos savininką įsmuko į kabinetą.

Atsitokėję televizininkai filmavo paveikslus. Pora žurnalistų brovėsi į kabinetą. Vienas vyriškis mėgino juos sulaikyti, bet greitai pasidavė. Jie pasiekė savo. Tada įsidrąsino daugiau žurnalistų. Jie taip pat sugužėjo vidun.

Įtampą staiga išsklaidė garsus šnabždesys. Rodės, visi turėjo šnekos. Ne apie meną ir ne apie tai, kas įvyko. Bet apie asmeninius ekspromtu prisimintus reikaliukus. Pavyzdžiui, paskutinį susitikimą. Arba susirgusį bendrą pažįstamą.

Laikas bėgo, kai kas jau rengėsi išeiti.

Tada su trenksmu atsidarė kabineto durys. Ant rankos užsimetusi geltoną pončą išlėkė Ruta. Nuo jos nė per žingsnį neatsiliko skoningai pasidažiusi ir apsirengusi ponia. Iš paskos sekė Rutą pristatęs vyriškis. Jo pastangos išlaikyti orumą atrodė keistokos. Tarpduryje pasirodė įniršęs fotografas ir žurnalistas šlapiu veidu ir marškinių krūtine.

Ponia kalbėjo pernelyg garsiai, nors stengėsi šnabždėti. Ji suėmė Rutai už peties ir priminė jai interviu.

– Ne, – atšovė Ruta ir nuėjo neatsigręždama.

Ponia griebė jai už rankos, pamėgino dar kartą.

– Betgi televizija? Vakaro žinios ir...

Žmonės gardžiavosi akimirka. Skandalas? Bent jau kažkas panašaus.

– Velniava! – nusikeikė Ruta, vikriu judesiu apsisiausdama ponču.

Paskui teliko skiautė vilnonio audeklo, plasnojo nuplasnojo.

Elegantiškoji ponia pakraupusiu, blyškiu šypsniu apsidairė ir visus pakvietė vaišintis šampanu.

Ištrūkęs į gatvę, Gormas Rutos neberado. Jos ir pėdos buvo ataušusios. Sukdamas ratą kaimyniniais kvartalais, vaizdavosi, kad ji be paliovos į jį spokso. Nevilties kupinomis tamsiomis akimis. Ar Ruta jį matė?

Ne, nusprendė jis. Jai terūpėjo iš ten pasprukti. Tai netapo septintuoju susitikimu , kaip jis svajojo.

Ėmė snigti. Tirštai. Jis grįžo į galeriją. Žmonių beveik nebebuvo. Dar kartą apžiūrėjęs paveikslus, Gormas nusprendė įsigyti moterį, einančią vandeniu.

– Tai privati nuosavybė, – maloniai paaiškino ponia, kai jis į ją kreipėsi.

– Žinau. Gal galima gauti adresą? Arba telefono numerį? Pats susisieksiu.

Prie jų priėjo vyriškis, pristatęs Rutą.

– Deja, neįmanoma. Visi užsakymai turi eiti per mus.

– Ar galite perduoti, kad esu pasiruošęs derėtis dėl šio paveikslo? – stengdamasis išlikti ramus paprašė Gormas.

Vyriškis linktelėjo. Gormas padavė savo vizitinę kortelę.

– Iki rytojaus gyvenu viešbutyje „Grand“. Jei manęs nebus, tegu palieka žinutę.

Abu vienu metu mandagiai linktelėjo, ir ponia paėmė kortelę.

Drėbė dar tirščiau. Jis užsuko į kavinę su idiotišku interjeru ir isteriška muzika. Ten užvalgė ištežusios marinuotos lašišos su pusžalių bulvių koše.

Tada grįžo į viešbutį ir nusitraukė permirkusius batus. Kai tik pagalvodavo apie telefoną, tardavosi girdįs skambutį. Tačiau telefonas neišdavė nė garso.

Vėliau, supratęs, kad šaldytuve nebeliko alaus, pats sau pasakė, kad ji nepaskambins. Su visais drabužiais išsitiesė ant lovos ir įsistebeilijo į šviestuvą jausdamas, kad kojų pirštai nemaloniai šalti.

Po valandėlės jis pasiėmė butelį gazuoto vandens. Nėra bjauresnio gėrimo už gazuotą vandenį, pamanė.

Tada jam į galvą šovė mintis. Jis susirado laiškinio popieriaus su viešbučio emblema ir parašė:

„Mieloji Ruta, mudviem su dalmatinu būtinai reikia tave pamatyti. Be to, labai norėčiau moters, einančios vandeniu. Viešbutyje būsiu iki rytojaus. Bet žinutė visada mane pasieks ir darbe. Gormas.“

Ant voko jis užrašė jos pavardę ir galerijos adresą. Prieš užklijuodamas įdėjo savo vizitinę kortelę.

Dabar ji tikrai sužinos, kad noriu susitikti, pamanė jis ir įsijungė vakaro žinias. Nesuvokė, ką žiūri, kol pačioje pabaigoje pamatė trumpą reportažą iš parodos. Tada pajuto savo širdies dūžius.

Rutos kreidinis veidas užpildė visą ekraną. Lūpos vos vos virpėjo. Amūro lankas buvo ryškus ir artimas. Antakiai tamsūs, vešlūs, atskirti gilaus tarpeklio. Tankios blakstienos mažumą susipynusiais galiukais. Apystambė nosis nusėta blyškiomis strazdanėlėmis.

Jis mėgino įsiminti paveikslą. Neklusnūs raudoni plaukai. Kaklo gyslos. Atsikišęs smakras. Bet svarbiausia – akys. Tamsios, plačiai atmerktos ir nuogos. Jis palinko į priekį ir sulaikė kvėpavimą.

Interviu buvo trumpas. Parodė tik pačią pradžią, kol dar padėtis nesikomplikavo. Jo manymu, paveikslai nufilmuoti nepriekaištingai. Taigi ji turėjo likti patenkinta? Bet jie atsikeršijo pritraukdami jos veidą išdavikiškai arti.

Tik tada, kai pamatė jos akis televizoriaus ekrane, jis iki galo suvokė tramdomą beribę neviltį.

Tikriausiai stovėdama ten ji suprato, pamanė jis. Kad viskas ne taip. Kad jai nereikėjo jiems duoti nė dalelės savęs. Tik paveikslus. Nieko daugiau.

Paskambinęs į registratūrą, paklausė, ar jam niekas nepaliko žinutės. Nustebęs budėtojas patikino, kad tuoj pat perduotų kiekvieną gautą žinutę. Iki šiol nieko nebuvę.

Gormas pažiūrėjo filmą apie dvi šeimas, galabijančias viena kitą Romoje, bet neįstengė atrinkti, kas yra pagrindinis veikėjas. Žmonės buvo labai pikti ir be perstojo šaukė. Jam įskaudo galvą, bet iškentė iki pabaigos. Nė vienas vyras neišgyveno.

Kai pagaliau užmigo, ėmė kamuoti neramūs sapnai. Plikame paplūdimyje, iš kurio buvo atsitraukusi jūra, jį persekiojo mafiozas, ginkluotas į fotoaparatą „Nikon“ įtaisytu automatu. Vyriškis žūtbūt norėjo atimti dalmatino paveikslą. Šis buvo toks mažas, jog tilpo Gormo kišenėje.

Keletą kartų jis prabudo. Ir manydavo, kad atsikratė košmaro. Bet sapnas vis sugrįždavo. Be baimės, Gormas prisiminė tik tai, kad galiausiai mafiozas jį įveikė ir atėmė paveikslą. Tada jis išaugo iki tikrojo dydžio. Iš drobės pas jį bėgo baltas šuo tamsiais lopais, žvelgdamas Rutos akimis.

Vienąsyk košmarai turėjo liautis, nes jis atsibudo jau po devynių.

Kaip nuolatinis svečias, ant pusryčių padėklo rado laikraštį. Pirmajame puslapyje išspausdinta jos nuotrauka. „Pabėgo iš savo pa­rodos atidarymo.“

Versdamas laikraštį, Gormas rado daugiau nuotraukų ir daugiau teksto. Skaitė tol, kol jį įveikė ūmus šleikštulys. Tada skubiai sulankstė laikraštį ir puolė į vonios kambarį.

Vėliau, daug vėliau, jis paskambino į registratūrą ir paprašė at­siųsti pagrindinius laikraščius. Geriau viską iškentėti iš karto.

Kaip ir bijojo, kiti laikraščiai buvo piktesni. „Skandalas!“ ir: „Karingai nusiteikusi“. Viename buvo rašoma, kad žurnalistui, norėjusiam ją pakalbinti, į veidą ji šliūkštelėjo taurę baltojo vyno, o fotografui iš rankų išmušė fotoaparatą. Didelėje nuotraukoje buvo pagautas Rutos mostas su taure, nukreiptas neryškios žmogystos link. Vyno čiurkšlė sudarė vingrią miglotą liniją.

Viską perskaitęs, Gormas pajuto gėdą. Ne dėl jos, bet dėl savęs. Kad sėdi ir skaito apie ją laikraštyje. Dėl to, kad tūkstančiai žmonių daro tą patį. Neturėdami nė menkiausio supratimo apie tai, kaip viskas buvo iš tikrųjų. Jis degė iš gėdos dėl to, kad žmonės visą laiką skaito tokius dalykus. Kad, tiesą sakant, negali be to gyventi.