Хербьёрг Вассму: Septintas susitikimas

Kai ji kramsnojo bandelę su viena razina, kuri lyg tyčia prilipo prie gomurio, Viršininkė pasakė, kad aukos bus skirtos sergantiems ir badaujantiems Afrikos vaikams.

Ela paklausė, ar jie negrai. Viršininkė atsakė, kad taip, bet visi esą žmonės iš Dievo malonės.

Tada Ela išplepėjo, kad Ruta puikiai mokanti piešti negrus. Viršininkė būtinai norėjo pamatyti. Kitam kartui ji uždavė jai nupiešti negrą. Rutai nieko kito neliko, tik linktelėti. Nematė reikalo prieš­tarauti.

Tą dieną, kai parskrido jūrinės šarkos ir paikai krykdamos stypinėjo pakrante, Rutos žinioje jau buvo šešios kronos ir dešimt erių. Tačiau ji nenutuokė, kiek kainuoja dėžutė vaškinių kreidelių. Kad tai sužinotų, reikėjo nuvykti Žemynan.

Ji dažnai pamanydavo, kad norėtų ką nors turėti. Žmogų, su kuriuo galėtų kalbėtis apie viską ir kuriam neatrodytų, kad tai, ką ji sako, yra gėdinga ar keista. Jai knietėjo daug ko paklausti. Klausti Jorgeną nebuvo jokios prasmės, jis tik nuliūsdavo, kad nieko nežino.

Nesvarbu, jei negautų atsakymų į visus klausimus. Užtektų ir to, kad turėtų žmogų, kuriam galėtų papasakoti viską. Pavyzdžiui, tokį kaip močiutė.

Šiuo atveju močiutė netiko, nes Rutai reikėjo žmogaus, kuris nemanytų, jog aukų rinkimas yra vagystė, ir neklaustų, kaip ji paaiškins kitiems, tarkim, Pamokslininkui, iš kur gavo tokius brangius dažus.

Ko gero, jis turėtų būti už ją stipresnis, nes to jai galėjo prireikti. Bet ir pati stengtųsi neištižti. Ji įsivaizdavo, jog jis patartų jai dar šiek tiek pataupyti, kad užtektų ir akvareliniams dažams. Abu galėtų sėdėti palėpėje ir piešti. Ji turėjo keletą kartoninių dėžių, kurias įmanoma išardyti. Iš jų išeitų nemažai paveikslų.

Kartais jis sėdėtų tylus ir mąstytų, kol Ruta pieštų. Paskui tartų: „Jergutėliau, kaip gražu!“ Arba: „Niekas kitas taip nebūtų nupiešęs! Tik tu.“

Bet tokių žmonių nebuvo, nebent juos pati susikurdavo.

Retkarčiais tuo kažkuo ji bandydavo paversti Jorgeną. Bėda tik, kad Jorgenas visais atžvilgiais buvo pats savimi. Trinksėdavo, droždavo savo skiedreles, šnarpšdavo ir klausinėdavo. Kartais būdavo toks tylus, jog galėdavai pamanyti, kad jo nėra. Bet Ruta žinodavo, kad jis ten, kur ir ji.

Jorgenas ne visada suvokdavo, ką ji jam aiškina. Tačiau Ruta reikalaudavo, kad ko nors paklaustas jis atsakytų. Kartais, nemokėdamas atsakyti, jis labai nusimindavo. Kai Jorgenas verkdavo, Ruta tai jusdavo visa esybe. Tarsi verktų ji pati.

Dažnai jis tik įbesdavo į ją žvilgsnį. Lyg mąstydamas, ką apie jį kalba žmonės. Kad jis – tik vargšas kvailelis.

Tą dieną, kai Ruta turėjo sukaupusi dvidešimt devynias kronas ir septyniasdešimt erių, viskas netikėtai baigėsi. Kai jie atėjo į misijos susirinkimą, prieangyje juos pasitiko nepažįstama moteris. Iš vakaro Viršininkė atsigulusi miegoti, o rytą rasta negyva!

Vaikai išpūtę akis sudėjo pinigus ant lentynos su pieno separatoriumi ir išsliūkino lauk.

Eilėje Ruta stovėjo paskutinė, nes buvo mažiausia. Tokios taisyklės. Taigi kai didieji išėjo, ji dar nebuvo įkėlusi kojos į prieangį. Gaižus separatoriaus ir negyvos Viršininkės kvapas atsklido iki laiptų.

Kai pasisuko eiti, Ela pasidomėjo, ar ji nieko nesurinko. Nespėjusi nė pagalvoti, Ruta atsakė, kad pinigus pamiršo. Pakeliui į namus Ela apverkė Viršininkę. Nes taip reikėjo. Bet Ruta neįstengė. Kišenėje gulėjo penkios kronos.

Kitą dieną ji apsimetė viską pamiršusi, o Ela nepaklausė, ar nunešė pinigus. Buvo keista, nes paprastai Elai rūpėdavo, ką daro kiti. Ji pati nedarydavo nieko. Matyt, tuo žmonės ir skiriasi. Blogiausias visada tas, kuris ką nors veikia.

Šeštadienio popietę Pamokslininkas Lofotenų laikraštyje balsiai perskaitė, kad amžino poilsio atgulė Bergljota Anker. Jis sunėrė rankas, užsimerkė ir sumarmaliavo maldelę, verksmingai užbaigdamas ją „amen“.

Ruta nežinojo, kad toks buvo Viršininkės vardas. Mama jai pasakė. Skambėjo keistai. Bergljota Anker? Ruta neiškentė nepaklaususi, kodėl laikraštis iš mirusiųjų atima titulus. Pamokslininkas paaiškino, kad „Viršininkė“ buvusi tik pravardė, kurią jai davę bedieviai, nes jos gera širdis jai liepusi rinkti aukas misijai.

Ruta niekuomet nepastebėjo, kad į Viršininkę būtų kreipiamasi kaip nors nepagarbiai. Ir nenorėjo sutikti, kad visi vaikai, taip ją vadinę, yra bedieviai. Tačiau patylėjo.

Nuo tos dienos, kai iš dėdės Arono lūpų išgirdo teisybę, kaip per karą nuskendo laivas, kuriuo plaukė Pamokslininkas, Ruta žinojo, kad tėvai ne visada kalba tiesą, net jeigu jie ir pamokslininkai.

– Vokiečiai šaudė. Mus torpedavo, – vogravo Pamokslininkas.

O dėdė tikroviškai nupiešė susidūrimą su šcheru ir papurtė galvą, kai Ruta paminėjo vokiečius.

Kažkokiu būdu ji suprato, kad dėdės pasakojimas teisingas. Mat jeigu laivas užplaukia ant šchero, jam prakiurdyti nebereikia vokiečių.

Sekmadienį, po to, kai Lofotenų laikraštyje jie perskaitė apie Viršininkę, Ruta stovėjo ant kalvos šalia namo ir galvojo apie žodžius „danties skausmas“. Ir jautė, kaip baisiai gelia. Įkišusi pirštą į burną, galėjo net atsekti skaudamą krūminį dantį. Nė kiek nedvejodama.

Parlapenusi namo, ji nuo sienos nusikabino Pamokslininko skutimosi veidrodį. Dantis baltavo raudonoje burnos tamsoje. Eilinis, grublėtas ir kietas it akmuo dantis. Bet jį skaudėjo. Siaubingai. Jis užskėtė visą jos galvą, urzgė ir tarškėjo. Kažką apie Viršininkę. Kad Viršininkė negyva, ir kas kaltas? O kaip pinigai? Ar ji sukryžiavo pirštus, kai Elai sakė juos pamiršusi? Ir ar esanti tokia naivi, jog tikinti, kad tai gelbsti nuo didžiausio blogio? Nejau mananti, kad tai paprastas danties skausmas?

Nei mama, nei Eli su Brita nieko neįžiūrėjo. Nematė ir Pamokslininkas. Tačiau šaukdamasis Dievo iškoneveikė mamą, kam ši Rutai duodanti sirupo.

– Kiši vaikams tą mėšliną cukrų ir sirupą. Ar žinai, kiek cukrus kainuoja? Varganas kilogramas cukraus? Negana, kad maža ir didžianosė, bet ir supuvusiais dantimis, kurie išbyrės nesulaukus nė konfirmacijos! O dabar dar viena burna atsiras. Vienas Dievas težino, kaip eisis toliau, – dejavo jis.

Kai Pamokslininkas, apimtas nevilties, užsimojo ir trenkė kumščiu į stalą, atrodė lyg nužengęs iš šventųjų paveikslų. Ko gera, dėl juodų garbanų ir blyksinčių tamsių akių. Bet Ruta apsimetė, jog jai nė motais. Mama – taip pat, nors buvo matyti, kad tuoj tuoj pratrūks. Ne dėl to, ką Pamokslininkas sakė, bet dėl jo šventeiviško tono.

Prieš duodama atkirtį, mama visada mėgindavo pamąstyti. O kai taip mąstydavo, veidas visiškai persikreipdavo. Kai Pamokslininkas namuose mėgindavo įvesti tvarką, mama elgdavosi dvejopai. Ji arba galvodavo ir nesakydavo nieko. Arba atsikirsdavo. Ruta nežinojo, kas blogiau.

Abiem atvejais atrodydavo beviltiška. Lyg pavėluota. Juk Pamokslininkas tiesiog trenkdavo durimis. Prieš tai palinkėjęs Dievo apvaizdos pykčio namams. Jie likdavo sėdėti, ir tiek. Dažniausiai – Jorgenas, mama ir ji. Eli su Brita privengdavo pykčio namų.

Ruta dažnai pamanydavo, kad jeigu Vilis, vyriausias iš visų, nebūtų išplaukęs į jūrą, jis palaikytų jų pusę prieš Pamokslininką. Tačiau ji dorai nežinojo, ar nuo to nesantaikos padaugėtų, ar sumažėtų.

Šįkart mama neatsikirto. Atsisėdusi ėmė ašaroti. Prisėdęs šalia, Jorgenas glostė senokai chemiškai šukuotus plaukus. Nuo to jos galva susiplojo. Ruta negalėjo žiūrėti. Negalėjo nė Brita su Eli. Kai pagaliau Pamokslininkas išėjo, mamos veidas buvo išpurtęs ir raudonas.

Vakare, kai jie ėjo į palėpę miegoti, Eli su Brita šnabždėjosi apie tai, dėl ko apsiverkė mama. Pamokslininkas minėjo dar vieną burną. Ir kad ji brangiai kainuos.