Хербьёрг Вассму: Septintas susitikimas

Bet kuris žmogus, asmeninėmis savybėmis ar kokiu nors poelgiu atkreipęs į save dėmesį, bemat tampa bendra nuosavybe. Visi gauna neginčijamą teisę sudraskyti jį į skutelius. Nors žmogus ir ginasi kaip Ruta, laimėti neturi jokių šansų.

Staiga prieš akis jam iškilo įsivaizduota scena: naujos Grandės parduotuvės atidarymas. Valdybos narių, darbuotojų ir nemažo būrio atsitiktinių pirkėjų akivaizdoje žurnalistas klausia:

– Ar tiesą šneka žmonės, kad jūsų tėvas turėjo meilužę ir juos keletą metų siejo intymūs santykiai?

Slogulys tapo juntamas kūnu. Jis užmetė žvilgsnį į laikraščius, paskleistus ant lovos. Tada pradėjo puolimą. Maigė juos vieną po kito ir grūdo į šiukšlių kibirą. Baigęs darbą, visą šlamštą pastatė už durų ir užsirakino. Tuomet, stvėręs telefono ragelį, surinko galerijos numerį.

Atsiliepė ponia.

– Skambina Nesetas, Rutos Neset brolis. Būtinai turiu su ja pakalbėti. Ypač po to, ką perskaičiau šios dienos laikraštyje. Tai svarbu.

– Jos čia nėra.

– Deja, pamečiau užrašų knygelę, nepamenu nei adreso, nei telefono numerio. Gal įmanoma... gal galėtumėte man padėti? Tai labai svarbu, – pakartojo jis.

Pokalbis nutrūko. Jis girdėjo ją su kažkuo tariantis.

– Mes neturime jos numerio. Apgailestauju.

– Gal nors adresą?

Tyla. Įtari tyla.

– Jūs – jos brolis?

– Taip. Deja, pavėlavau į parodos atidarymą. Skrydis buvo atidėtas. Beviltiška padėtis. Supraskite.

Vėl murmesys.

– Ji gyvena Inkognito gatvėje.

– Koks numeris? – ramiai paklausė jis, rankoje drebindamas viešbučio tušinuką.

Užsirašė namo numerį ir nuoširdžiai padėkojo.

Tai buvo senas triaukštis namas su bokšteliu. Nedidelis sodas, gyvatvorė ir apsnigti medžiai. Švietė visi į gatvę išeinantys langai, tik pirmame aukšte blausiau. Jis paspaudė viršutinį skambutį, kur buvo užrašyta „R. Neset“.

Laukdamas susikaupė, pirmuosius žodžius jau turėjo ant liežuvio. Tik nieko neįvyko. Name buvo tylu. Jis paskambino dar sykį. Nieko. Pamėgino trečiąkart. Luktelėjo. Paskambino pas pirmo aukšto kaimynus, vėl palaukė. Tada nulipo laiptais ir išėjo į sodą.

Krito tirštas sniegas. Užvertęs galvą, jis pamėgino pažiūrėti pro langus. Snaigės leidosi jam ant veido ir tirpo. Tik netirpo ant akinių stiklų. Po akimirkos jis nebematė nieko.

Juk name turi kas nors būti. Jis nusivalė akinius pusėtinai švaria nosine ir atatupstas pasitraukė prie kaltinės geležies tvoros, kad daugiau matytų. Ne ką telaimėjo. Perėjo gatvę, kad aprėptų didesnę kambarių dalį. Tik šviesa ir dideli paveikslai antrame aukšte. Nė gyvos dvasios. Jokios raudonos galvos.

Gormą apėmė siutas. Smarkus, begarsis siutas. Jis užlipo laiptais ir vėl keletą kartų paskambino. Kur ji dar gali būti, kai taip bjauriai apie ją rašo laikraščiai? Jis pažvelgė į laikrodį ir nusprendė skambinti tris minutes lygiais laiko tarpais.

Po penkių minučių liovėsi ir sugrubusius piršus susikišo į palto kišenes. Vienoje kišenėje rado laišką, kurį manė užnešti į galeriją. Duryse buvo plyšys su žalvariniu dangteliu. Po akimirkos laiškas gulėjo viduje. Pasilenkęs ir pažvelgęs pro plyšį, šiaip taip jį įžiūrėjo. Tada vėl uždarė dangtelį.

Gatvėje jis pasistatė palto apykaklę ir pamanė, kad Ruta veikiausiai bus išskridusi į Berlyną ar Niujorką pirmuoju lėktuvu.

Jis pėdino pro puošnius karnizus, apsnigtus medžius ir bokštelius su smailėmis. Niršdamas galvojo, kad galėtų būti prekių, pašto ar laikraščių išnešiotojas. Darbą galėtų dirbti be jokio užmokesčio, nes, šiaip ar taip, turi nuolatinį maršrutą iki Rutos buto Inkognito gatvėje.

Šonine gatvele jis pasuko į Bukstavejeną ir sustojo prie vitrinos, pilnos visokiausių žvakių. Mažų ir didelių, storų ir plonų. Servetėlių, laikiklių ir žvakidžių.

Deglai, dingtelėjo jam.

Prieblanda buvo mėlynos spalvos, vis dar snigo. Jis dirstelėjo į plyšį laiškams. Laiškas tebegulėjo. Niekas neatidarė, kai jis paskambino. Jis stebeilijo į ženklą, reiškiantį, kad namą saugo „Securitas“.

Paskui nuėjo į sodą ir susmaigstė deglus. Nupirko visus, kiek buvo parduotuvėje. Keturis didelius polietileninius maišus. Jis pradėjo degioti. Tarpais atitiesdavo nugarą ir apžiūrėdavo darbą. Neilgai, tik porą sekundžių.

Vienas kitas praeivis užmesdavo žvilgsnį. Viena porelė sustojo ir šypsodamasi stebėjo jį pro gyvatvorę.

Baigėsi degtukai, likusius deglus teko uždegti kitais. Jis nusidegino. Įžiebęs naują žvakę, vis pakeldavo galvą pažiūrėti, ar kas nors nepriėjo prie lango. Bet niekas nesirodė.

Baigęs darbą, pastovėjo po aukštu dekoratyviniu krūmu sunkiomis snieguotomis šakomis. Paskui užlipo akmeniniais laiptais ir dar kartą paskambino. Niekas neatidarė.

Liepsnos šoko. Nejau ji nemato, kaip gražu?

Verslininkas Gormas Grandė daro tai, ko nėra daręs iki tol. Dėl jos elgiasi kaip mažas išsiilgęs berniūkštis. Nejau ji nemato?

Į galvą jam šovė dar viena mintis. Išdėlioti deglus tam tikra tvarka, įsivaizduojant dalmatino akis.

Lėktuvas brėžė auksiškai baltą liniją, kuri punktyrais persišvietė pro debesis.

Dabar jie sėdi ten, viršuje, ir žiūri žemyn, pamanė jis. Mato, kad aš Rutos sode mėginau sudėlioti žaižaruojančią akį.

Atsivėrė kaimyninio namo durys. Ant savo prabangių laiptų languotomis šlepetėmis ištipeno sena, į kuprą sulinkusi žmogysta. Išlaikydama gerą toną, bet piktu balsu ji paliepė užgesinti visus deglus. Priešingu atveju iškviesianti policiją.

– Gali kilti gaisras! – piktinosi ji.

Gormas nepuolė gesinti deglų, bet suvokė esąs per bailus, kad leistųsi sulaikomas. Tad nuleido žodžius negirdom, susikišo rankas į palto kišenes ir nuėjo.

Kai žirgliojo šaligatviu, jį apniko nepakeliamas nusivylimas. Liūdesys, pereinantis į tūžmą. Vėl prisiminė „Securitas“ lipduką ant durų. Tikriausiai ji namie, bet neatidaro. Kodėl?

Negaliu imti ir išeiti nesužinojęs. Aš pateksiu vidun! – nusprendė jis ir staigiai sustojo.

Antras skyrius

RUTA, SUPRANTAMA, NEPRISIMINĖ SAVO GIMIMO.

Tačiau ją imdavo šiurpas vien apie tai pagalvojus. Nieko šlykščiau ji negalėjo įsivaizduoti. Gimimas. Gėda ir nešvarumai, Dievo bausmė ir gąsdinanti paslaptis. Sukruvinti, apteršti skudurai.

Ji mielai būtų tikėjusi, kad vaikus atneša gandras. Tik neprisiminė, kad kada nors jai būtų buvusi suteikta tokia proga. Sienos buvo pernelyg plonos, o lentinės grindys – netgi plyšiuotos.

Vis dėlto apmaudžiausia, kad ji gimė pirmoji. Kad Jorgenas turėjo palaukti. Ji kalta, kad Jorgenas toks, koks yra. Tai ji girdėjo nuo pat mažumės. Iš pradžių išeiti nenorėjo nė vienas iš jųdviejų, paskui ji prasibrovė pirma.

Išmokusi skaityti, kurį laiką manė, kad esama išrinktųjų, kurios gimdo švariai. Toks įspūdis susidarė iš knygų. Ten vaikai gimdavo po vieną ir iškart būdavo apsupami nėriniais. Švariai ir tyliai. O tada būdavo nešami parodyti Dievui. Bet taip esti tik knygose. Ten nei herojė, nei kas nors kitas neturi apatinės kūno dalies.

Pamokslininkas ir mama – dar ir kaip turėjo. Tai žinojo visi, nors niekas nesakė garsiai.

Kai atidariusi vaškinių kreidelių dėžutę ji pamatydavo raudoną spalvą, ją dažnai nusmelkdavo mintis, kad, prasispraudusi pro Jorgeno galvą, ją sugadino. Ne iš išorės, mat pažiūrėti Jorgeno galva buvo kur kas geresnė už josios, bet iš vidaus. Ji mėgindavo įsivaizduoti, kaip atrodė visi tie sumaigyti laideliai ir kraujagyslės. Turbūt raudona košė, ir tiek. Kai kada ji prisimindavo mamos persileidimus. Visi jie būdavo raudoni ir tokie gėdingi, jog apie tai nevalia prasižioti. Netrukus jie užsimiršdavo, iki kito karto. Tik Jorgeno neįmanoma užmiršti.