Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Gormui niekada nebūtų atėję į galvą jos apkabinti ir tarti: „Mama, aš tave labai myliu.“ Kuo karščiau mama jį glamonėdavo, tuo labiau jam svirdavo rankos. Jeigu matydavo seserys, mintyse jis prašydavo jų atleidimo. Niekada balsu, bet labai nuoširdžiai: „Atleiskite už tai, kad ji glamonėja mane.“

Būdamas visai mažas, jis tikėjo, jog nebūtina ko nors sakyti balsu, kad seserys suprastų. Pamažu suvokė, kad nėra taip paprasta. Jis svajojo surasti reikalingus žodžius, kurie leistų joms suprasti. Bet tokių žodžių veikiausiai nebuvo. Gormas įsivaizdavo, kad tik jis mąsto ką kita, negu pasako.

Taigi mama myluodavo jį seseris palikdama žaisti dviese. Kartais ji atsidusdavo:

– Marijanė ir Ėdelė – didelės tėčio mergaitės.

Iš tų žodžių Gormas numanė negalįs būti tėčio berniukas, nes turėjo būti mamos.

Ėdelė su Marijane buvo ne tik tėčio mergaitės, bet ir gražiausias vaizdas, kokį Gormui teko regėti. Jam patiko galvoti apie jas kaip apie gulbę ir kormoraną. Vieną baltą, kitą juodą. Tai buvo paslaptis. Taigi iš dalies jos priklausė vien jam.

Mamos balsas jam dažnai sukeldavo jausmą, jog pamiršo kažką svarbaus. Kažką neatleistina. Taip pat primindavo budrius paukštiškus seserų žvilgsnius, kai jos nusisukdavo ir nueidavo. Nes joms vietos prie mamos nebuvo. Dėl jo kaltės.

Mamos balse slypėjo visa, kas galėjo nutikti – bet kurią valandą, bet kurią minutę. Neretai ji leisdavo jam suprasti, kad nenorėdamas ją įskaudino. Kai kada jį išgirdęs pasijusdavo visiškai vienas. Dažnai taip būdavo ne dėl to, ką ji sakydavo. Net iš ramaus balso jis atspėdavo, kad ji juo nusivylė ir nori nubausti. Arba išvažiuoti ir jį palikti.

Mamos balsas jam bet kada galėdavo sukelti šleikštulį. Jis dorai nežinojo, ar dėl baimės, kad jį paliks, ar dėl to, kad jis norėjo ištrūkti. Kadangi šis jausmas jį lydėjo nuo seno, Gormas priprato prie šleikštulio. Vemdavo retai.

Gormas gan anksti suprato, kad priklausyti Grandės giminei – garbė. Kad ir kaip keista, tai jam įteigė ne tėvas ar močiutė, o mama. Ji papasakojo, kad „Grandė ir Ko“, įkurta prosenelio, ilgainiui tapo didžiausia parduotuve mieste. Kaip ir tai, kad jo tėvas yra Prekybininkų draugijos pirmininkas ir „Rotary“ klubo prezidentas.

Tėvas daug nekalbėdavo. Veikiausiai dėl to, kad būdavo ne namie, o svarbesnėse vietose.

„Tėtis turėjo išeiti“, – dažnai sakydavo mama. Visada tuo pačiu tonu. Gormui jis reikšdavo, kad turi elgtis itin gražiai, nes tėvas negali būti šalia.

Būdamas dar pyplys, jis manė, kad tėvas nėra visiškai tikras nuo tada, kai išeina pro duris, iki vėl grįžta namo. Bet paskui suprato, kad jis tiesiog gyvena kitame pasaulyje. Kur nėra nei mamos, nei seserų, nei paties Gormo.

Kiek siekė Gormo atmintis, gegužės septynioliktąją jiems būdavo leidžiama ateiti į tėvo kabinetą, kad pro atvirus langus jie galėtų stebėti šventinę eiseną. Iš pradžių jis manė, jog gražinasi dėl to, kad keliaus į tėvo darbą. Vėliau suprato – juk gegužės septynioliktoji. Tačiau jausmas, kad puošiasi, nes eis į didįjį tėvo kabinetą su blizgančiais baldais, niekur nedingo.

Ten stūksojo lentynos, pilnos aplankų ir segtuvų. Nebuvo nei staltiesių, nei kambarinių gėlių, tik krūvos popierių, kurie gulėjo tvarkingomis šūsnimis ir atrodė net neliesti.

Galiniame kambaryje, kabineto pašonėje, stovėjo tėvo odinė sofa, krėslas ir pypkės stovas. Ir dvi sunkios peleninės su užrašais „Salteno garlaivių bendrovė“ ir „Vesteroleno garlaivių bendrovė“. Pro vieną langą matėsi uostas su daugybe laivų. Čia tėvo kvapas buvo stipresnis negu namie. Gormas suprato, kad iš tikrųjų tėvas gyvena čia.

Sienos buvo nukabinėtos įrėmintomis keltų ir burlaivių nuotraukomis, diplomais ir padėkos raštais. Virš sofos kabojo didelis pilkai juodas paveikslas. Ten buvo pavaizduoti keli keisti, į meškas panašūs vyrai, plaukiantys laivu, kuris ne tiek priminė laivą, kiek kubilą. Vaizdas niaurus. Tėvas sakė, kad paveikslą nutapė jo pažįstamas. Tikras menininkas.

Kiekvieną gegužės septynioliktąją Gormas šiek tiek džiaugdavosi, kad vėl pamatys paveikslą. Ilgainiui jis pasidarė nebe toks baisus, kaip jam atrodė iš pradžių. Kiekvienais metais su juo tarsi labiau susidraugaudavo.

Stiklinėje spintoje buvo pririkiuota įvairiausio didumo ir formos taurių, kurias tėvas iškovojo šaudymo varžybose. Jos visuomet blizgėjo. Viršutinė lentyna buvo skirta vimpelams su herbais. Jų niekada nepasiekdavo vėjo dvelksmas, dėl to jie nejudėjo. Kai kurie buvo su kutais ir tikru kėlimo įtaisu. Gormas mielai būtų pažaidęs. Vieną vimpelų būtų galėjęs nuleisti. Bet neišdrįsdavo paprašyti.

Tą gegužės septynioliktąją jis buvo beveik devynerių ir tai jam neberūpėjo.

Jauna moteris į kabinetą atnešė tortą ir limonado. Tėvas ją vadino panele Berg. Ji buvo beveik tokia pat graži kaip mama. Gal net gražesnė. Bent jau lygesnės odos, storais tamsiais plaukais. Akys apvalios, žvilgančios. Ji priminė Marijanės lėlę su užsimerkiančiomis akimis. Tą, kuri netiko žaisti, nes buvo sena, paveldėta iš mamos šeimos pietuose. Tikriausiai dėl to mama nuo panelės Berg nenuleido žvilgsnio.

Atidariusi butelius ir įpylusi kavos, ji pasišalino.

– Nauja darbuotoja? – paklausė mama.

– Henrikseno dukterėčia. Nėra nuolatinė darbuotoja. Regis, lanko gimnaziją, o savaitgaliais uždarbiauja.

– Ką ji moka daryti?

– Jai darbo duoda panelė Ingebriktsen.

– Jauna mergina, viena dirbanti savaitgaliais? Čia?

– Gudruna, juk čia visada būna žmonių.

Tonas toks, koks paprastai būdavo, kai jam atrodydavo, kad mama be reikalo klausinėja. Ne atžarus, gal tik griežtokas.

Gormas priėjo prie lango. Apačioje žygiavo jo klasė. Išsirikiavę po du. Jie stumdėsi, išlįsdavo iš gretos, kai mokytoja nusisukdavo.

Jis mielai būtų ėjęs su jais, bet nenorėjo mama.

– Tau juk smagiau čia, ar ne taip, Gormai? Ir matosi daug geriau, – išgirdo ją tariant, tarsi ji būtų atspėjusi jo mintis.

Jis negalėjo jai atsakyti neprieštaraudamas, tad tylėjo. Klasės draugams tikriausiai keista, kad jis nė karto nedalyvavo eisenoje. Jie niekada nieko nesakė. Tačiau didieji berniukai vadino jį Princu. Gormas žinojo, kad jie nori jį paerzinti, bet niekas jo neliesdavo, tad jis bet kada galėdavo pasitraukti kitur.

Kai eisena baigėsi, o tėvas su mama išgėrė kavą, iš mokyklos jie pasiėmė seseris ir grįžo namo valgyti gogelmogelio. Dar atėjo močiutė, dėdės, tetos ir pusbroliai.

Visi buvo arba seni, arba didesni už jį. Taigi jis su niekuo ir nešnekėjo. Močiutė suaugusiesiems pasidžiaugė, koks didelis jis užaugęs. Tada padavė jam kroną, bet žiūrėjo į tėvą.

– Labai ačiū, močiute! – padėkojo Gormas ir nusilenkė, kaip buvo mokytas.

Neatrodė, kad močiutė tai matė, nes su suaugusiaisiais kaip visada tarškėjo apie Verslą ir Orą. Mamai ji skųsdavosi kojos skausmu.

– Velnias įsimetė į tą koją, – tardavo močiutė ir mesdavo aštrų žvilgsnį į mamą.

Mama niekuomet neminėdavo Velnio. Ji tik berdavo nekaltas maldeles, skirtas Dievui ir Jėzui. „Tėve mūsų“ ir panašiai. Gormas manydavo, kad galvoje jai visai kas kita, dėl to stengiasi kuo greičiau baigti.

Močiutės balsas buvo duslus ir griežtas. Sakydama „velnias“, ji nesikeikdavo, kalbėdavo rimtai. Mama ilgai neužsibūdavo toje pačioje svetainės pusėje, kur sėdėjo močiutė.

Gormas kiurksojo ant pufo ir žiūrėjo, kaip žaidžia kiti vaikai. Tačiau mama jį pastebėjo ir atėjo pamyluoti. Tetos nusuko žvilgsnius ir skubiai prašneko apie kasdienius reikalus.