Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Rodės, lentynos ims ir užgrius ant jos. Tarsi viską matytų. Tarsi Viršininkė joms būtų viską išklojusi. Sklido toks aštrus dažų, klijų ir knygų kvapas, jog akys pritvinko ašarų. Buvo taip šviesu. Taip neapsakomai šviesu.

Iš pradžių lentynos susiliejo. Paskui pasidarė ryškesnės ir nebe tokios grėsmingos. Knygų nugarėlės, popierius, rašikliai, aplankai, paslaptingos dėžutės, kaži kokie ritiniai. Iš viso to srūte sruvo spalvos. Atskirti jų ji neįstengė, spalvos skleidėsi priešais ją kaip vaivorykštės.

Daug kartų sumirksėjusi, už prekystalio Ruta pastebėjo į žvyrę panašią būtybę. Ji sėdėjo ir mezgė kažką raudona. Ruta žengė artyn ir pasakė, ko atėjusi.

– Laba diena! Tegu bus pagarbintas! Aš noriu pirkti vaškinių kreidelių.

Žvyrė šyptelėjo ir padėjo mezginį. Jis raudonavo ant kėdės lyg ką tik nudažytas. Tada ji paklausė, kokių kreidelių pageidausianti.

Ruta nusiėmė nuo pečių kuprinę ir išsitraukė tabakinę su pinigais. Visus, kiek ten buvo, iš lėto sudėjo ant prekystalio. Pinigus bilietui turėjo kišenėje.

Žvyrė ant prekystalio išdėliojo akvarelinius dažus, vaškines kreideles ir spalvotus pieštukus, pasakė kainas. Ruta ėmė atsargiai atidarinėti dėžutes, kad pamatytų spalvas. Laimei, žvyrės dėmesį trumpam atitraukė susiraukšlėjęs senukas su lazda.

Ruta niekaip negalėjo išsirinkti. Vieną po kitos kėlė dėžutes prie nosies. Uostė. Kreideles, akvarelę ir pieštukus. Ir gaižų Viršininkės separatoriaus kvapą? Iš kur jis čionai?

Grįžusi prie prekystalio, žvyrė į kasą įmušė pinigus už parduotą knygą ir pasakė: „Ačiū, jums taip pat.“ Senukas išklibikščiavo, varpelis prie durų vėl pašėlo.

– Na, tai ką išsirinkom? – šypsodamasi paklausė pardavėja.

Ruta dūrė pirštu į Bjerkės firmos akvarelinius dažus ir kreidelių dėžutę. Pardavėja greitai paskaičiavo, kad kainuoja dvidešimt penkiomis erėmis daugiau, negu ji turėjo. Ruta nurijo seiles.

– Ar galime išimti baltą ir rudą?

Žvyrė papurtė galvą.

Ruta vienu atodūsiu pasisiūlė nupiešti piešinį, kurį jie galėtų panaudoti loterijoje. Moteris nusišypsojo, bet ir šį kartą papurtė galvą. Tikriausiai pas juos Žemyne nebūna loterijų.

Galiausiai pardavėja atidarė duris į kambarį ir kažką šūktelėjo. Iš ten išėjo prisimerkęs dėdė plačiomis plaukuotomis šnervėmis ir stamantriais juodais ūsais.

Kai moteriškė jam paaiškino bėdą, jis kilstelėjo ūsus ir vienu pirštu skubiai pasikasė pliką pakaušį. Pakėlęs antakius, keletą kartų nužvelgė Rutą nuo galvos iki kojų. Tada nusijuokė ir pasakė „tiek to“.

Ruta suprato, kad gaus viską. Gerklėje atsistojo kaži koks gumulas. Jai akyse šmėkštelėjo Viršininkės separatorius. Tačiau ji nustūmė mintį į šalį, šmurkštelėjo už prekystalio ir abiem delnais sugriebė vyriškio ranką. Kratė ją, spaudė ir vėl kratė.

– Ačiū! Tegu Viešpats jums bus maloningas per amžius! Amen!

– Iš kur pati būsi? – paklausė vyras, šypsulingas mėnuo virš jos.

Tačiau Ruta nebeįstengė atsakyti. Jai suveržė gerklę. Ji du kartus kilstelėjo ranką užsidengdama veidą. Paskui prisikrovė pilną kuprinę turto, sumuštinius ir pieno butelį teko perdėti į išorinę kišenę.

Ji atatupstom pajudėjo prie durų. Nesiliovė linksėti ir tūpčioti. Žvyrė pavirto į smailianosę saulutę. Jie abu atrodė tokie šviesūs ir gražūs. Pilni gerumo stovėjo vaivorykštinių knygyno lentynų fone. Tai buvo nesuvokiama.

Jai lapatuojant į prieplauką, ant nugaros šokčiojo kuprinė, pilna dažų. Bildėjo kaip sena siuvamoji, o ji galvojo apie tuos du knygyne. Kai bus garsi, turtinga ir ką tik grįžusi iš Amerikos, nueis ir grąžins jiems dvidešimt penkias eres. Dievaži. Ji iš anksto tuo džiaugėsi. Kuo gyviausiai įsivaizdavo.

Ji vilkės dangišką vasarinę suknelę su smulkiais rožių pumpurėliais ir plasnojančiais drugeliais. Medžiaginiai bateliai bus išvaškuoti, visai kaip nauji. Nertinės pirštinaitės, po pažasčia lakinis rankinukas. Plaukai iki to laiko bus pasidarę šviesūs lyg mėnesiena. Buvo mačiusi moterį tokiais plaukais. Ji užsirems ant prekystalio ir šypsodamasi atsegs savo baltą rankinuką. Tada paduos jiems dvidešimt penkias eres ir ištars: „Ačiū už skolą!“

Jie pakvies ją užeiti vidun. Į galinį kambarėlį. Žvyrė išvirs kavos, o Ruta ims pasakoti apie Ameriką. Ameriką? Taip, Ameriką. Kurgi kitur, jei ne ten žmonės išgarsėja ir tampa turtingi. O jie tik aikčios iš nuostabos ir pliaukšės delnais. Tada bus atneštas tortas. Didelis baltas tortas, perteptas tekšių kremu. Ji tiksliai žinojo, koks bus jo skonis.

Keletą dienų Ruta viską slėpė. Paskui pranešė, kad Viršininkė jai davusi pinigų dažams, nes ji surinkusi daug aukų misijai, be to, turėjusi pripiešti didelių paveikslų loterijai.

Mama keistai pažiūrėjo į ją ir aštroku balsu paklausė, kodėl nesakiusi anksčiau. Bet Ruta pasiteisino, esą išėję iš galvos per visas tas ligas.

Pamokslininkas patarė už pinigus verčiau įsigyti kokį naudingą daiktą. Ruta nuleido galvą ir kiek įmanydama nuolankiau sumurmėjo, jog negerai eiti prieš mirusiųjų valią. Jis nusileido. Ruta nuoširdžiai padėkojo ir Dievui, ir Viršininkei.

Gulėdama ji žvelgė aukštyn į Pamokslininko barzdaplaukius, melsvą odą ir įsivaizdavo žuvis, plaukiojančias didelėje tamsioje jūroje, apie kurias iš tiesų niekas daug nenutuokia. Netgi to, kaip jų spalvos atrodo po vandeniu. Ji aiškiai matė jas. Didžiąsias – atviromis žiotimis. Viduje šmėkščiojo raudona ir balta. Visai kaip Pamokslininko burnoje. Tarp aštrių dantų nardė smulkios silkutės. Mėlynos ir pilkos spalvos susiliejo, tik kur ne kur švytavo raudona ir balta. Per amžių amžius. Amen.

*

Ruta Viršininkei padarė altorėlį. Ant dėžės po močiutės prieangio laiptais. Papuošė žvakigaliu ir sena staltiese. Išėjo gražus. Bet jai neleido uždegti žvakės, nors laiptai beveik visada būdavo šlapi nuo lietaus. Kad nekiltų gaisro.

Ilgainiui ji pamiršo, jog ne iš Viršininkės gavo piešimo reikmenis. Ši, rodės, viską laimino iš dangaus.

Bėda tik, kad per dvi dienas Ruta galėjo sunaudoti ne daugiau kaip vieną piešimo lapą. Pasak mokytojo, taip ji sudedanti visą širdį. Piešiniai raudonavo iš tolo ir skleidė malonų kvapą. Ji sustatė juos pasieniais ir aplink lovą. Jorgenas žiūrėjo. Nebuvo labai kalbus, bet matėsi, kad jam patinka.

Vis dažniau ji pamąstydavo apie tą, kuriam iš tikrųjų norėtų parodyti piešinius, kuriam jie galbūt pasirodytų nepakartojami. Juk Jorgenas apie piešimą nenusimanė. Jis drožinėjo iš medžio. Taigi jai tekdavo girti jį. Kitaip ir būti negalėjo.

Bet jai taip pat reikėjo žmogaus. Tokio, kuriam galėtum ne tik duoti pažiūrėti piešinius, bet ir pasipasakoti. Pavyzdžiui, kaip nelengva sukurti gerą piešinį, nors turi ir dažų, ir teptukų. Kaip sudėtinga. Be to, viskas jau nupiešta geresnių piešėjų už ją.

Lindėdama po močiutės prieangio laiptais ir būdama niekam nematoma, ji suvokė, kad yra nepanaši į kitus vaikus. Tačiau ji vienintelė tai žino ir iš paskutiniųjų turi stengtis neišsiduoti. Regis, būti kitokiai gėdinga.

Apie visa tai ji galėtų pasikalbėti su juo. Jeigu jis būtų.

Trečias skyrius

JEIGU GORMĄ KAS NORS BŪTŲ PAKLAUSĘS, AR JIS MYLI SAVO MAMĄ, ŽINOMA, BŪTŲ ATSAKĘS „TAIP“.

Juk ji visada jį myluodavo, tad jis nedvejodamas būtų linktelėjęs. Bet niekas tokių dalykų neklausė. Net kai jis buvo mažas. Grandės šeimoje nebuvo kalbama apie tai, kas ir taip nekelia abejonių.