Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Mama žengė prie krosnies ir pastvėrė žarsteklį.

– Kad tu pragare degtum! – sukriokė. – Pats esi beprotis! Ir Viešpats žino, kaip mane gyvą matai!

Ji grėsmingai artėjo prie Pamokslininko užsimojusi žarstekliu.

– Mama, nieko nebus, jis per mažas! – sukliko Eli.

Pamokslininkas tvojo kumščiu į stalą. Bet smūgis buvo silpnas. Šįkart jis įbedė akis į Eli.

– Ilganosė mergiūkštė! Ištekinsiu tave nebent peiliu patrumpinęs nosį.

Ruta jau buvo tai girdėjusi. Kad Eli ir ji atrodančios atgrasiai. Kad jų ilgos nosys. Kojos kaip uodo. Akys nelyginant alavinės lėkštės. Visos šlakuotos it senos plekšnės. Tarytum laumių apmainytos. Mergaitės neatsigimė į Pamokslininką. Bent ne išore. Tik Jorgenas į jį panašus. Gražus kaip angeliukas. Matyt, toks buvo ir Pamokslininkas.

Bet Rutai niekaip nesuėjo galai. Kaip čia su ta išore ir vidumi. Juk jeigu jis gali šitaip elgtis, jo vidus turėtų būti toks pats glitus ir juodas kaip pilna parduotuvės spjaudyklė. Nesvarbu, kad Pamokslininkas.

Tesižinai. Blogiausia, kad teko kentėti Jorgenui. Jis kaip lėkė, taip nulėkė gatve be kelnių.

Bėgdama keliu pas močiutę, Ruta galvojo, kad jeigu mama užplumpintų Pamokslininką, jiems visiems būtų geriau. Bet Eli buvo teisi sakydama, kad žarsteklis per mažas. Be to, gerumas ilgai netruktų, nes vos pasibaigus laidotuvėms lensmanas mamą pasodintų į kalėjimą. O tada prisistatytų vaikų globos tarnyba ir juos visus išvežtų.

Pasiėmusi pincetą, močiutė rankiojo iš Jorgeno stiklo šukes. Atrodė tokia įsiaudrinusi, jog Ruta atsisėdo netarusi nė žodžio. Jorgenas buvo nebe filmo herojus, o sprogimo sužalota būtybė.

Močiutė plovė, valė ir tvarstė. Netrukus kraujo beveik nebesimatė. Raudonus skarmalus ji sumetė į krosnį, ta protarpiais šnypštė ir bjauriai dvokė. Rutai tas kvapas buvo pažįstamas. Kartais taip atsiduodavo namuose, kai mama ar Eli pakurdavo krosnį po savo mėnesinių.

Baigusi tvarkyti, močiutė tarstelėjo „na, štai“ ir pasėmė skardinį kaušą vandens. Visi trys atsigėrė. Pirštai, laikantys kaušo kotą, buvo paraudę, vietom sutrūkinėję. Nykščio nagas pamėlęs ir kreivas. Matyt, kažkada prisivėrė.

– Na? – močiutė klausiamai pažiūrėjo į ją.

– Iššoko pro svetainės langą, – tarė Ruta.

– Taip iš niekur nieko?

– Ne.

– Kur tavo mama?

– Namie ir nori žarstekliu užmušti Pamokslininką. Labiausiai nori jį nuvaryti į „Eliezero“ laivą su visais kliedesiais.

Močiutė apsivilko megztinį, paltą ir paprašiusi prižiūrėti krosnį išsiskubino pro duris.

Po susirinkimo Pamokslininkas namo negrįžo. Tikriausiai išvyko į Žemyną. Mama išėjo pas tetą Rutę pasiskolinti siuvamosios. Ketino lopyti striukę.

Močiutė į išdaužtą langą įstatė minkymo lentą, o Jorgenas liovėsi virkavęs. Veidas buvo pusė bėdos. Vienas didelis įdrėskimas virš antakio, kitas ant skruosto. Labiau nukentėjo dilbiai ir plaštakos.

Mergaitės mėgino su juo kalbėti apie kasdienius dalykus. Išsprendusi uždavinius, Ruta paklausė, ar jis nenori palošti kortomis.

Iš pradžių Jorgenas papurtė galvą ir liko sėdėti įbedęs akis į vieną tašką. Bet kai Eli su Brita išėjo į tvartą, iš jo lūpų pasigirdo vienas kitas Rutai suprantamas žodis. Jis norėjo, kad ji jam nupieštų piešinį.

– Piešti tėtį, – maldavo jis. – Ne Mokslininką. Kitą.

Ruta atsinešė piešimo reikmenis ir įsitaisė šalia, prie virtuvinio stalo. Po kurio laiko jis nusiskundė, kad piešinys nepakankamai dailus.

– Tėčiui nebūtinas grožis, svarbu, kad būtų geras ir nesibartų. Juk pats taip sakei, – priminė ji.

– Rutai neišeina.

– Tai pasidaryk geresnį.

Jorgenas nukeverzojo prie dėžės prieangyje, kur laikė savo meistravimo priemones. Tada susirado peiliuką ir ėmėsi darbo. Bet tvarsčiai buvo tikra kankynė. Jo išraiška veikiai tapo tokia, kokia būdavo prieš pat ištrykštant ašaroms.

– Stenkis negalvoti apie žaizdas, – patarė ji.

Jis pakreipė galvą ir graudžiai pažvelgė į pliauską.

– Stenkis negalvoti, – valingai pakartojo ir drožė toliau, lėtai ir kruopščiai.

Močiutės tvarsčiai susivėlė, žaizdos ėmė kraujuoti, bet jis nieko nepaisė. Kai tik stipriau paspausdavo peilį, juodos garbanos sutirtėdavo.

Ruta lyg dvejodama ant stalo pasidėjo tuščią popieriaus lapą ir paėmė juodą kreidelę. Ilgą laiką girdėjosi tik krebždesys.

– Kepurę daryti su snapeliu? – paklausė Jorgenas.

– Ne, kaip locmano, – nė nemirktelėjusi atšovė ji.

– Neišeis.

– Pamatysi, išeis.

Jis neatsakė, tik toliau gremžė ir rantė peiliu. Tarp jo pirštų ryškėjo gumbuota vyro figūra. Tarpais Jorgenas atsidusdavo ir prisimerkęs pažiūrėdavo į savo dirbinį. Pasukinėdavo, palaikydavo prieš šviesą. Tada vėl imdavo drožinėti.

Išgirdę žingsnius prieangyje, abu pašoko ir su viskuo, ką turėjo rankose, nėrė aukštyn į palėpę. Gaudydami orą, klestelėjo kiekvienas ant savo lovos.

– Mes pamiršome pakurti krosnį! – sudejavo ji.

Jorgenas nusiminęs pakinkavo galva. Netrukus jie išgirdo mamą tarškinant lankainiais, tačiau pro laiptų angą neatsklido nė viena aimana.

– Ar galima pažiūrėti, ką išdrožei? – paprašė Ruta.

Jorgenas pakratė galvą. Palėpėje drožinėti jis negalėjo. Buvo uždrausta.

Jiedu atsigulė miegoti. Eli su Brita klausėsi radijo, o mama po lubomis birbino siuvamąją mašiną. Jau snūduriuodama ji išgirdo Jorgeno balsą.

– Dievas ne geras, o piktas.

– Dievas nepiktas, tik Pamokslininkas piktas, – paguodė Ruta ir tuoj pat suvokė, jog tai tiesa.

Jorgenas ilgai neatsakė.

– Žinai, jis nėra toks jau blogas, tik jį siutina viskas, kas susiję su pinigais, – tarė ji, lyg užsigavusiam vaikui siūlydama ledinuką.

Pagaliau išgirdusi, kad jis miega, Ruta pamanė, kaip būtų buvę, jeigu Jorgenui nebūtų reikėję taip ilgai laukti eilės gimti. Bet koks skirtumas. Juk jie dviese. Visada.

Penktas skyrius

TĄKART MARIJANĖ NEBUVO PANAŠI Į GULBĘ, JI STOVĖJO SVETAINĖS VIDURYJE NUSVARINUSI PLUNKSNAS.

Iš pradžių Gormas pamanė, kad tai kaip nors susiję su tuo, jog Ėdelė su klase išsiruošė į žygį. Bet vos žengęs porą žingsnių į kambarį suprato, kad kaltas jis. Tėvas sėdėjo fotelyje jųdviejų tarsi nė nepastebėdamas, nes skaitė laikraštį. Tačiau jo atsakymai buvo labai aiškūs.

– Į Indrefiordą važiuosi su Gormu.

– Bet, tėti! – spyrėsi Marijanė.

Tėvas nepakėlė akių. Jis pervertė laikraščio lapą, akimirką atidengdamas veidą.

– Aš būsiu su draugėmis. Kari ir...

– Puiku. Gormas važiuos kartu. Autobusas išvyksta septyniolika penkiolika. Grįšite sekmadienį. Pasitiksiu jus stotelėje aštuoniolika trisdešimt penkios. Jokios atviros ugnies ir nė kojos į valtį be gelbėjimosi liemenių.

Marijanė metė į Gormą pagiežos kupiną žvilgsnį. Jis buvo dvylikos metų, mutacijos paliestu balsu, tačiau nieko negalėjo padaryti, juolab prieštarauti.

Jeigu sužinotų klasės draugai, kandžiai pasišaipytų. Torsteinas taip pat. Kaip ir tada, kai paskutinę mokslo metų dieną jis mokytojai atnešė gėlių, nes taip liepė mama. Jie juoktųsi iš tokio, kuris su seserimi važiuoja į vasarnamį, nes liepia tėvas.

Mama būtų jo neišleidusi. Bet ji išvyko į kurortą – pavasaris buvęs toks varginantis. Iki kelionės jis jai ne vieną savaitę padėjo klijuoti nuotraukas į fotoalbumą.

O tėvui nebuvo jokio reikalo laikyti jo prie savęs. Todėl jis su Marijane turės važiuoti į Indrefiordą. Galėjo paklausti, ar jam leistų likti namie, jei eitų į kiną ar biblioteką. Būtų sutikęs daryti bet ką. Tvarkyti rūsį, jei reikia. Bet kad ir ką jis sakytų, tėvas perverstų laikraščio lapą ir primintų, jog autobusas išvyksta septyniolika penkiolika.