Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

– Nusiramink, mergaite, – sumurmėjo Jūnas.

Tačiau ji kaip baltas budelis, užsimojęs raketės kalaviju, kojos spyriu griausmingai uždarė duris. Lovatiesė nuslydo žemėn. Išsprūdo krūtys į priešingas puses žiūrinčiais speneliais. Prieš Gormą kaip kine viena po kitos skleidėsi metamorfozės. Jis negalėjo nuo jos atplėšti akių. Dabar ji atsitiesusi šnopavo.

Iš pradžių už sienos pasigirdo pasipiktinusios Kari šnabždesys. Paskui Jūno. Galiausiai abiejų. Paskui viskas nutilo. Nei girgžtelėjimo, nei atodūsio.

Marijanė paėmė naktinį stalelį ir pristūmė prie durų, tačiau suprato, jog jis per mažas, kad juo būtų galima užsibarikaduoti. Atsitiesusi apsižvalgė kambaryje. Čiupo kėdę ir įspraudė skersą tarp spynos ir naktinio staliuko, nors ir tai nieko negelbėjo.

Gormas pamanė, kad reikėtų padėti, bet tikriausiai neverta, kai ji tokia įpykusi. Marijanė padūsavo, pašniurkščiojo, tada atsisuko. Rodės, tik tuomet prisiminė, jog ten Gormas. Ji išpūtė akis, užsidengė rankomis veidą ir kūkčiodama priėjo prie lovos. Po akimirkos jau gulėjo po antklode jį apsikabinusi.

Gormas bijojo pakrutėti. Ji buvo šilta ir minkšta, ledinė ir kieta. Šalti kojų pirštai prie jo blauzdos. Plaukai kuteno krūtinę ir kaklą. Pasidarė neįmanoma būti. Visiškai neįmanoma ir pasijudinti, ir gulėti ramiai. Ir taip visą naktį? Juk jis negali.

Valandėlę skendėjo keistame jos plaukų ir kūno aromate. Tada ėmė galvoti, ką jam daryti.

Galiausiai pavyko šiek tiek išsilaisvinti. Jis pamėgino ją apklostyti. Atsargiai, kad nesudrovintų. Ji to neturi justi. Tačiau Marijanė sušniurkščiojo ir stipriau įsikabino į jį. Jie buvo tarsi vienas kūnas, skendintis aksome ir drungname vandenyje.

Jis prisiminė, kad jie juokais mušdavosi ir eidavo ristynių. Bet anksčiau. Kai jis buvo mažas. Nuo tada praėjo daug laiko. Paprastai jis nematydavo seserų vienais apatiniais. Jų šeimoje nebuvo priimta. Vienas kitam jie pasirodydavo apsirengę arba su chalatu. Tik prie mamos drįsdavo daugiau.

O dabar jis pamatė Marijanę nuogą. Šviesoje nuo lango. Tamsesnis trikampis apačioje. Apžėlęs. Kaip nuotraukose. Gormas buvo prisižiūrėjęs visokių nuotraukų. Jis juk žinojo, kokios jos būna. Bet visai kas kita regėti iš tikrųjų.

Hokonas ją taip pat matė, prieš tai, kai ji apsisupo lovatiese. Bjauru prisiminti. Gormas niekada apie ją taip negalvojo. Ar galvojo?

Retkarčiais jis įsėlindavo į seserų kambarį, kai jų nebūdavo namuose. Apžiūrinėdavo jų daiktus. Ištraukdavo stalčius. Ten užuosdavo tą kvapą. Mergaitės kvapą. Jis sklisdavo netgi nuo išskalbtų drabužių, sukrautų stalčiuose ir spintoje. Ne kvepalų aromatas, kaip nuo mamos. Labiau kūno.

Dabar, būdamas taip arti, jis juto dar ir druskos dvelksmą. Ir gėlių. Daug stipresnį negu nuo jos nusivilktų drabužėlių. Jie visada mėtydavosi kur pakliūva. Jis pakeldavo juos, apžiūrėdavo. Kai kada įkniaubdavo veidą. Lyg ieškodamas paguodos ar dar ko nors.

Dabar jautė gėdą dėl to. Nes ji susirietusi gulėjo šalia. Anksčiau to niekada nebuvo. Juk ji – jo sesuo. Kai jis pagalvojo, kad ji – jo sesuo, prieš akis iškilo šlykštus Hokono veidas. Šlykščios rankos. Akys. Balsas, sakantis „sukruštas kapralas“. Hokonas gviešėsi jos. Ji atlėkė be drabužių. Ar jis ją nurengė? Ar ji nusirengė pati? Ar jie darė TAI? Ar viskas įvyko dėl to? Ne, tada ji tikriausiai nebūtų pabėgusi.

Nusprendęs, kad Marijanė nekalta, jis pajuto, kad vėl pradeda kvėpuoti. Dešinė ranka nutirpo. Atsargiai ją ištraukęs, po antklode uždėjo seseriai ant liemens. Ji sučiaupsėjo lūpomis ir prikišo nosį jam prie ausies.

Praėjo valandėlė. Amžinybė. Jis apsimetė, jog miega. Ji, matyt, snaudė. O gal ne? Po visą kūną išplito virpantis slaptas laukimas. Jis iš paskutiniųjų stengėsi nekrutėti, kad ji nieko nepastebėtų.

Tada ant savo rankos pajuto jos delną. Ji mažumą pasikraipė, išsitiesė nusukusi veidą ir liemenį, įstumdama jo ranką sau tarp šlaunų. Visai atsitiktinai. Ji tikriausiai miegojo. Jos šlaunys suspaudė jo riešą.

Jį prislėgė griūtis. Jis nedrįso kvėpuoti, kai ji šiek tiek sukrutėjo. Ar ji miega? Kiek palaukęs jis atsargiai pajudino pirštus. Turėjo pajudinti. Užuodė druskingų gėlių kvapą.

Ji vėl patraukė jo ranką prie savęs. Galbūt ji ir miega, ir nemiega? Galbūt nori, kad jie pasislėptų? Vienas kitame.

Šeštas skyrius

TETA ADA BUVO VIENINTELĖ NESETE, PADARIUSI TOKĮ BERGŽDŽIĄ ŽINGSNĮ – IŠĖJUSI Į JŪRĄ.

Vieną spalio dieną Ruta sėdėjo pas močiutę ir sklaidė seną nuotraukų albumą. Kai atsivertė tetos Ados atvaizdas, įsidrąsinusi paklausė:

– Ar ji nušoko nuo uolos, ar nuo krantinės?

– Niekas nežino.

Močiutė persibraukė ranka veidą.

– Ją rado vandenyje su vienu batu. Kitas taip ir neatsirado. Tokių dalykų negali suprasti. Ji tiesiog išėjo į jūrą.

Virtuvėje pasidarė labai tylu. Pro langą Ruta matė dėdę Aroną. Jis sverdinėjo palei valčių pašiūrę. Ruta vylėsi, kad močiutė nepastebės.

– Ada buvo ypatinga, ne tokia kaip visi, – liūdnai pridūrė močiutė.

Ruta suprato, kad žmogui nieko nėra pavojingiau, kaip būti ne tokiam kaip visi. Bet patylėjo. Kartą ji nugirdo tetą Rutę kalbant, kad Ada išėjusi į jūrą, nes negavusi to, kurio geidusi. Jis jau turėjęs šeimą Žemyne. Ados nelaimė buvusi tai, kad įsčiose nešiojusi vedusio vyro kūdikį. Tai nebuvo skirta Rutos ausims.

Močiutė apie tokius dalykus nekalbėjo. Bet teta Rutė pasakojo, kad iš auksinių rėmelių, stovinčių ant bufeto, ji išėmė audrą tildančio Jėzaus paveikslą ir vietoj jo įdėjo Ados nuotrauką. Toje nuotraukoje ji atrodė gana linksma, tad buvo sunku įsivaizduoti, jog netrukus išėjo į jūrą. Ji buvo panaši į Pamokslininką ir Jorgeną. Tamsūs garbiniuoti plaukai ir didelės akys.

Pamokslininkas užsirūstino, kam močiutė dėl Ados paniekino Jėzų. Tuo metu jis jau buvo pajutęs savo pašaukimą. Bet močiutė atsikirto, esą kraujas – ne vanduo. Ji netgi išvardijo visus pažįstamus, kurie namuose pasidėję Jėzaus atvaizdą. O kas turi Ados nuotrauką? Niekas. Todėl ji ir pastačiusi įrėmintą Adą šalia senelio. Taip turį būti.

„Tu, paklusęs Viešpaties valiai, palikai tėvą ir motiną, – Pamokslininkui išrėžusi močiutė, – ir išėjai gyventi ant kalvos su savo pačia, ten Kristų gali pasikabinti nors ant kiekvienos sienos. Esi laimingas žmogus, nes neturi paskendusių vaikų.“

– Ar Ada buvo tokia pat pamaldi kaip Pamokslininkas? – paklausė Ruta.

– Nežinau. Žmogaus siela slėpininga, – niauriai atsiliepė močiutė.

– O tu išganyta, močiute?

– Viešpats mane supranta, ir man to gana. Pamenu, kai buvau maža mergaitė, norėjau tapti misioniere. Bet tik dėl to, kad labai troškau keliauti. Aš neturiu tiek įkarščio, kad galėčiau atversti kitus. Iš tikrųjų visada daug galvojau apie save ir savo vaikus. Kažkaip įpratau kalbėtis su Dievu dviese. Juk taip ir ramiau. O dėl nuodėmių man gėda, tad turiu mėginti viena pati už jas atgailauti.

– Kokių nuodėmių esi padariusi?

– Visokių. Juk tesu vargšė neraštinga moteriškė. Dažniausiai negražiai galvodavau apie žmones. Net apie saviškius.

– Ir apie mane negražiai galvojai?

– Gal ir apie tave. Juk tavo gana ilgos ausys ir...

– Ilga nosis.

– Nosis kaip nosis. Bet esi baisiai užsispyrusi. Jeigu jau įsikali ką į galvą, niekaip neišmuši, rodos, savo lavoną peržengtum. Na, taip, nesunku nuspėti, į ką atsigimei.

Močiutė paėmė žiupsnį uostomojo tabako. Niekas neturįs to matyti. Jokia moteriškė neuostanti tabako. Jos tamsios akys virto dviem siaurais plyšeliais. Tamsiame veide išryškėjo kumpa nosis. Močiutė visada atrodydavo truputį išsipaišinusi. Lūpos, raudonos kaip lakas ant sulčių butelio rūsyje, buvo suspaustos.