Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Kai savo kambaryje į kuprinę krovėsi megztinį ir kelnes, pajuto pyktį. Kaip didžiulį akmenį kūno gilumoje. Jo pyktis nebuvo kaip Ėdelės ar Marijanės. Jis nesiveržė lauk ir tarsi priklausė vien jam.

Gretimame kambaryje brazdeno ir bambėjo Marijanė. Pakankamai garsiai, kad jis girdėtų. Apie neteisybę. Kad iš paskos vilksis snarglius.

Gormui norėjosi pradingti. Pabėgti. Būtų ryžęsis bet kam. Tačiau užsimetė kuprinę ant pečių ir nulipo į koridorių palaukti, kol ji baigs.

Marijanė sakė „draugės“. Gormas nesitikėjo išvysti dviejų subrendusių vaikinų. Hokonas buvo kone senas, juodbruvas ir kresnas. Jūnas – aukštas ir pasipūtęs. Gormą jis nužvelgė kaip ir nepraverdamas akių. Kari jis pažinojo iš anksčiau. Vos jį pamačiusi suraukė nosį.

– Turėjau pasiimti, – nusiskundė Marijanė, lyg Gormas būtų buvęs papildomas lagaminas ar ryšulys.

– Kad man nė šnipšt apie kitus! Skauto garbės žodis? – prigrasė kumštelėdama Gormui į pašonę.

Ko jau ko, o plepėti Gormas visai nemanė. Ir kam būtų galėjęs ką nors sakyti? Jis stengėsi atrodyti atlaidus.

– Niekis, ką nors sugalvosim, – prabilo tas, kurį vadino Jūnu, ir pagaliau teikėsi pasilabinti.

Gormas nieko netaręs klestelėjo ant pirmos laisvos sėdynės.

Anie keturi krizeno ir kvatojo autobuso gale. Tai, ką sakė vaikinai, merginoms kėlė baisų juoką. Iš šalies atrodė kvailai.

Jis įsistebeilijo į vaizdą pro langą. Paprastai jam patikdavo. O tądien kažkas buvo ne taip. Iš vidaus tebegraužė pyktis. Autobusas posūkiuose šokinėjo, o akmuo pilve ritinėjosi tai į vieną šoną, tai į kitą. Už lango be jokios prasmės pro šalį skriejo namai ir medžiai.

Vairuotojas važiavo per greitai. Kai kažkas paprašė išleisti, autobusas sustojo smarkiai trūktelėdamas. Gormas laikėsi įsikibęs. Kad būtų tvirčiau, į priekinę sėdynę įrėmė koją.

– Už šią vietą aš sumokėjau, – gaižiu balsu prabilo vyriškis, sėdintis priešais.

– Atsiprašau, – sumurmėjo Gormas ir patraukė koją.

Tuo metu autobusas staigiai stabdė ir nusviedė jį į priekį. Jis nelabai jautė rankas. Ir pirštus. Taip būna, kai greitai augi. Jis ne visuomet prisimindavo, kur jo galūnės. Ypač kai kas nors nutikdavo netikėtai, kaip dabar.

Skruostu jis trenkėsi į priekinės sėdynės metalą. Iš vidaus dar užgavo dantis. Gormas pajuto kraujo skonį. Nurijo seiles. Marijanė garsiai nusijuokė. Turbūt ne iš jo, nes tuo metu jai negalėjo rūpėti, kas vyksta aplinkui. Tačiau ji juokėsi.

Jis galėjo sustabdyti autobusą ir išlipti. Mėgino tai įsivaizduoti. Kaip stovi kelkraštyje, o autobusas nutolsta.

Kai jie pagaliau atvažiavo, o kuprines ir krepšius reikėjo sutempti į namą, staiga ir jis pasidarė reikalingas. Net sesuo Gulbė ištempusi kaklą su juo čiauškėjo. Atrodė pamiršusi, kad jo neturi būti. Bet tai truko tik tol, kol jie susinešė visą mantą.

Jūnas ir Hokonas krepšius su buteliais sustatė už durų. Barškant Gormas girdėjo dar tada, kai jie daiktus nešė nuo kelio. Manė, kad limonadas. Bet ten buvo beveik vien alus. Kai jie atėjo į vietą, Hokonas iškart atlupo vieną butelį ir užsivertė. Rodės, ėmė ir susipylė.

Gormas žiūrėjo išpūtęs akis. Hokonas atgalia ranka nusibraukė nuo lūpų putas ir draugiškai išsišiepė. Gormas nusuko žvilgsnį.

Alaus butelių buvo daugiau, negu jis įstengė suskaičiuoti vienu akimoju. Kur kas daugiau. Hokonas nunešė juos prie upelio.

– Alus, po galais, turi būti ledinis, – pasakė.

Limonadas tokio rūpesčio vertas nebuvo. Jis galėjo stovėti koridoriuje.

Merginos išvirė sriubos iš pakelio ir priraikė duonos. Visi susėdo aplink senąjį sulankstomą stalą virtuvėje. Jis būtų galėjęs būti ir musė. Valgant niekas jam nepasakė nė žodžio. Hokonas ir Jūnas elgėsi taip, lyg čia būtų jų namas. Jiedu glaustėsi prie merginų, Jūnas grabaliojo Kari krūtis, visiškai atvirai.

– Patrauk rankas, begėdi! – sudraudė Kari, o pati juokėsi.

Gormas mielai būtų išėjęs į lauką, bet buvo šalta, nors ir birželis. Be to, nenorėjo, kad jie gautų viršų. Visai ne. Jis turi tokią pat teisę ten būti kaip ir kiti.

Ketvertas susėdo lošti kortomis. Hokonas pasiūlė pokerį-striptizą, bet Marijanė iš po ilgų blakstienų metė skersą žvilgsnį į Gormą ir pasakė „ne“.

Hokonas įsitaisė senoje dvivietėje sofoje šalia jos. Po plonais marškiniais pūpsojo rankų raumenys. Jis apkabino ją viena ranka, lūpos atsidūrė prie pat jos skruosto.

Gormo pilve sukrutėjo akmuo. Vartaliojosi, bet laukan nėjo.

Jie tebekortavo. Marijanė paleido gramofoną su Franko Sinatros plokštele. Adata buvo apdilusi. Traškėjo. Į langus barbeno lietus. Pilkas srautas. Marijanei sekėsi lošti, po kiekvieno kirčio ji garsiai prajukdavo. Kambarys tarytum priklausė Sinatrai ir sesei Gulbei. Hokono delnas gulėjo ant jos kelio.

Gormas puikiai matė, kas dedasi po stalu. Jis sėdėjo žemame fotelyje prie lango, atsivertęs „Tris muškietininkus“. Akys negalėjo apgauti – Hokono delnas slydo Marijanės šlaunimi. Buvo koktu žiūrėti. Gormas ėmė karštligiškai skaityti. Raidės šokinėjo.

Kai jis vėl atitraukė žvilgsnį nuo knygos, Hokono ranka gašliai lindėjo tarp sesės Gulbės šlaunų. Pačiame viršuje. Kortas ji laikė iškėlusi priešais veidą.

Ar jie numanė, jog jis seka, kas vyksta po stalu? Ne, Hokonas taip nesielgtų. Gormas vėl įniko skaityti, tačiau negalėjo pagauti veiksmo. Kažkas apie išdavystę. Dvikovą. Jis pervertė keletą lapų. D’Artanjanas su kitais muškietininkais sučiumpa piktąją Miledi. „Aš žuvusi. Aš turiu mirti!“ – taria ji. Jie suskaičiuoja visas jos nuodėmes. Ji – šėtonas moters pavidalu.

Jūnas nuėjo atnešti daugiau alaus ir limonado. Su Kari bent jau sėdėjo ant atskirų kėdžių. Jie lošė poromis. Kari–Jūnas ir Marijanė–Hokonas. Keistai apdujusiomis akimis Hokonas pradėjo kalbą apie savo tarnybą armijoje.

Taurieji muškietininkai atleidžia Miledi. Tačiau teisingumas turi būti įvykdytas.

– Sukruštas kapralas! – užbaigė pasakojimą Hokonas.

Jo ranka jau buvo užlindusi už staltiesės.

Sesei Gulbei išsprūdo aimanėlė, kai ji mėgino nustumti ranką. Bet ji tai darė tik dėl akių. Gormas matė. Ji norėjo, kad ranka ten būtų. Ji to norėjo! Gormą apniko keisti jausmai. Burnoje kaupėsi seilės. Ausyse ūžė. Ūžesys liejosi su lietumi. Varvėjo langų stiklais. Drėgnas. Tarytum augo jo galvoje ir spaudė smilkinius.

Budelis pakelia kalaviją ir įvykdo egzekuciją. Miledi turi mirti.

Staiga Gormas sutiko sesės Gulbės žvilgnį. Jos akys buvo pilnos blausaus pasimėgavimo. Ar ji mato jį, Gormą? Ne. Ji nieko nemato. Marijanė skubiai atitraukė žvilgsnį, pakilo ir ant klubų užsitempė megztuką.

Budelis susuka Miledi kūną į savo raudoną apsiaustą ir įmeta į upę.

– Po galais, Marijane, mes nebaigėme, – pratrūko Hokonas, traukdamas ją atgal ant sofos.

– Man atsibodo, – nerūpestingai tarė Marijanė ir iškėlė virš galvos rankas.

Hokono akys lipte prilipo prie jos kūno.

– Atsikalbinėji, nes matai, kad šį kartą nelaimėsite, – suniurzgė Kari.

– Einu iškrauti daiktų, – pranešė Marijanė ir žengė prie durų.

Klubai tarsi ritinėjosi siaurose kelnėse. Užpakalinės kišenės švytavo. Tai į vieną šoną, tai į kitą.

Kari atsistojusi nusekė iš paskos. Netrukus jos jau krebždėjo ir trinkčiojo viršuje.

Lietus brazdino langą. Hokonas su Jūnu sulošė vieną partiją, tada užlipo pas merginas. Taigi Gormas suprato, kad jam ten nevalia eiti.

Trys muškietininkai joja toliau. Tačiau per kelis puslapius jiems nenutiko nieko, kas būtų išties pavojinga.