Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

– Močiutė sakė, kad viskas praeis ir kad niekas jo nepamatė, – pamėgino ji dar kartą, neatitraukdama akių nuo tetos gniaužto.

Rutė tarsi subliūško. Burna užsivėrė ir virto grubiu brūkšniu su duobelėmis abipus. Jos atsirasdavo ir kai ji juokdavosi, ir kai rūstaudavo. Tik truputį žemiau, kai rūstaudavo. Teta nusišluostė prijuoste veidą ir įėjo į vidų. Ruta liko stovėti.

– Nestypsok lauke kaip kokia kvaiša. Žmonės dar pamanys, kad nepakviečiau tavęs užeiti, – sušnypštė teta.

Ruta ant laiptų nusispyrė batus ir įžengė į virtuvę. Bet nesitraukė nuo durų, kol teta vyniojo sausas kelnes į pilką popierių ir rišo dervasiūliu. Turėjo atrodyti kaip „kas tik nori“, jeigu Ruta ką nors sutiktų.

Dervasiūlį jie naudojo viskam, nes kartą varžytinėse nusipirko visą sruogą. Iš jos išėjo daug kamuolių. Pas dėdę prieangyje visada atsiduodavo derva.

Kai Ruta ruošėsi eiti, teta iš kamaros atnešė gerą gabalą morenginio pyrago ir padavė.

– Jeigu nors žodžiu prasitarsi vaikams, užmušiu! Iki vakaro akyse nenoriu matyti nė vieno vaikigalio!

Dėdė Aronas ir teta Rutė susilaukė devynių vaikų, bet tik septyni išgyveno. Dvejetą Dievulis pasiėmė visai mažus, kai kiti nebebuvo žindukliai. Ruta gerai suprato, ką teta turėjo galvoje, nes susirinkus visiems į krūvą kildavo didžiulis erzelis. Kartą žvejų kaimelyje ji nugirdo vieną vyrą šaipantis, esą dėdė Aronas vaikus štampuojąs taip pat greitai kaip maisto korteles. Bet jai nerūpėjo, ką kas šneka. Kad tik dėdė Aronas būtų dėdė Aronas.

Ruta ėmė kirsti. Tetos morenginis pyragas buvo gardžiausias pasaulyje. Tada prisistatė Paulas ir pareikalavo savo dalies. Jis buvo Jorgeno ir Rutos bendraamžis, bet labiausiai draugavo su vaikais iš žvejų kaimelio.

– Ar nebaigsit čia trupinti! Ką tik viską išploviau – kad man namuose nebūtų nė trupinėlio! – užriko teta.

Jiedu iškurnėjo ant laiptų.

– Pasakyk savo motinai, kad tučtuojau vilktųsi čia! Ėsim pyragą ir gersim kavą, kol apsivemsim. Tik nepamiršk, nes taip išvelėsiu kailį, kad net neišrėksi!

Kelnes pas močiutę nunešė Paulas. Tačiau mama pyko, kam Jorgenas taip ilgai buvo paliktas vienas. Kai mama tokiu balsu tardavo jos vardą, jis nebebūdavo raudonas. Tik aštrus ir pilkas nelyginant pavasarinis plikledis. Kaip yla smigo į galvą. Ruta!

Ji nutylėjo apie dėdę, pasakė tik tiek, kad teta Rutė užsiutusi ir norinti, kad ateitų mama.

– Kas atsitiko?

– Nežinau, – sumelavo ji.

– Atnešk gyvuliams šieno! Ir prižiūrėk krosnį, kol pareis tėvas! – paliepė mama ir išėjo.

Pamokslininkas daug keliavo su „Eliezeru“ į tikėjimą vesdamas žmones. Bet jis neįstengė išganyti namiškių. Kartą Eli jau buvo bepasiduodanti ir norėjo pulti ant kelių, bet motina ją atgrasė. Tokie dalykai Pamokslininkui gadino nuotaiką.

Kai jis stovėdavo sakykloje, jo balsas būdavo visai kitoks. Nepažįstamas. Lyg sklistų iš kažkur aukštai virš jo galvos. Vieną sykį Ruta girdėjo jį kalbant daugiau kaip dviem šimtams žmonių Žemyne. Jis buvo ir Jėzus, ir Dievas viename asmenyje. Nepaprastai gražus su juodomis garbanomis ir žaižaruojančiomis akimis. Akį traukė ir lūpos. Didelės ir raudonos. Kaip moters, tik standesnės.

Ruta matė, kad žmonėms jis patinka. Jie stovėjo arba sėdėjo aplink sakyklą ir įdėmiai klausėsi. Buvo didinga, kone šiurpu.

„Pamokslininkas mūsų, bet trumpam galime jį pasiskolinti“, – tada pamanė ji.

Taip buvo tol, kol baigėsi susirinkimas. Kai jie grįžo namo, viskas iškart pasikeitė. Jis tapo kasdieniškas. Toks, koks būdavo visada.

Iš tikrųjų Rutai labiausiai patikdavo žinoti, kad jis stovi kokioje nors sakykloje ir ragina žmones pulti ant kelių. Tuomet ir mama būdavo geresnė. Tądien jis turėjo grįžti namo.

Jorgenas iš aulinių traukė šlapius popieriaus gniužulus.

– Išdžiūvo! – pareiškė patenkintas, rimčiausiu veidu.

– Ne, Jorgenai, šlapi, – tarė Ruta, ketindama prikimšti juos sausų laikraščių.

Bet Jorgenas nesileido perkalbamas, ištraukė batą jai iš rankų ir apsiavė. Ją apėmė kaži koks nuovargis. Tarsi būtų vėlyvas metas. Ji leido jam daryti savaip.

Jie nuėjo į tvartą. Jorgenas taip ištįso, jog pasiekė angą, pro kur reikėjo pešti šieną.

Kai ji lankstydamasi glėbė neklusnų pašarą, žvilgsnis užkliuvo už apdulkėjusio tvarto lango. Saulės spinduliai, krisdami ant voratinklio, jį tarsi permainė. Į kažką gražaus. Šviesoje virš poros sustingusių musių kiautų žvilgėjo dulkelės. Musės atrodė kaip juodi perlai.

„Dėl šviesos, – pamanė ji ir atsitiesė. – Šviesa viską pakeičia.“ Ruta pasijuto taip, tarsi būtų vienintelė pasaulyje, tai žinanti.

Per vidurį palangės gulėjo apsilaupęs dviračio skambutis. Atrodė, jog voratinklis prisitvirtinęs prie jo. Visas paveikslas pasidarė toks pažįstamas. Lyg priklausytų jai.

Akimirksniu ten išdygo berniukas iš miesto, rankoje laikantis dviračio skambutį. Ji girdėjo čaižų čirškesį, matė nykštį, spaudžiantį ąselę. Paskui berniukas vėl padėjo skambutį ant palangės. Atsisuko veidu į ją ir nusijuokė. Negarsiai, rodės, tik kvėptelėjo.

Ji pamėgino išsaugoti paveikslą, kad galėtų nešiotis. Norėjo įsiminti spalvas. Voratinklį, skambutį ir berniuką – kaip tik taip.

Tada viskas pranyko. Ji vėl girdėjo Jorgeno alsavimą ant šieno.

Septintas skyrius

GORMAS STOVĖJO PRIEŠAIS JUOS, TIK KĄ PRANEŠĘS ŽINIĄ.

Buvo popietė, tėvas tebeskaitė laikraščius. Turėjo tai pasakyti, nes mama užsiminė, kad jos giminei, gyvenančiai pietuose, kvietimus reikia išsiųsti gerokai iš anksto.

– Aš nenoriu konfirmacijos.

Priešais nusileido laikraštis ir pasimatė tėvo akiniai.

– Bet, Gormai...

Mamos balsas mažumą drebėjo.

– Kas čia per mintis? – nusistebėjo tėvas ir sulankstė laikraštį.

Gormas liko stovėti, nors iš tiesų nebeturėjo ko pasakyti.

– Atsakyk!

Tėvo balsas buvo grėsmingai ramus. Gormui pasirodė, kad žodyje „atsakyk“ jis iki begalybės ištęsė „y“.

– Tai nuspręsta seniai, – nedrąsiai pratarė jis.

Sulig tais žodžiais Gormas prisiminė, kada tai įvyko. Tą pačią dieną, kai jis metė akmenį ir pataikė mergaitei į galvą, o mama pasakė išvažiuosianti po visų trijų vaikų konfirmacijos.

– Ir kas taip nusprendė? – pasiteiravo tėvas.

– Aš pats.

– Niekada to nesakei, – įterpė mama.

– Kad niekas neklausė.

– Nešiurkštauk, kai kalbi su mama!

– Atsiprašau.

Gormas perkėlė svorį ant kairės kojos.

– Žinoma, kad tavo konfirmacija įvyks, – pareiškė mama skambiu, aukštu balsu, kuriuo kalbėdavo bijodama, kad, pasak jos, tėvas nesusidarytų klaidingos nuomonės.

– Ne, neįvyks, – atrėmė Gormas, nudurdamas akis į žemę.

Mama pravirko ir ėmė dejuoti, ką pasakys dėdė Gustavas ir teta Helėnė. Tai buvo pastorius su žmona iš pietų, dalyvavę Ėdelės ir Marijanės konfirmacijoje.

Gormas stovėjo tarp radijo staliuko ir tėvo fotelio susimetęs rankas už nugaros.

– Mano konfirmacijos nebus.

Dalyvauti teisme iš savo kambario atslinko ir Marijanė su Ėdele. Ši spoksojo į jį su savotišku nevalingu susižavėjimu. Marijanė iš pradžių tylėjo. Bet kai mama spigiu balsu pareiškė, kad su vaikais nebeįmanoma ištverti vienuose namuose, atsistojo šalia Gormo ir įsikibo jam į parankę.

– Man atrodo pagirtina, kad jis nenori veidmainiauti dėl dovanų. Ir mums su Ėdele reikėjo būti tokioms drąsioms.

– Tavo nuomonės niekas neklausia, Marijane, – sudraudė tėvas.