Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Tą dieną, kai Gormas pasisakė, kad nebus konfirmuojamas, Torsteinas prapliupo juoktis be jokios priežasties. Jie buvo ką tik pastatę dviračius į stovus ir ruošėsi eiti į pamoką.

– Ko žvengi? – užsigavo Gormas.

– Kad įmanoma būti tokiam kvailam, – leipo juokais Torsteinas.

– Kvailam?

– Atsisakyti konfirmacijos. Tai kaip tu gausi dovanų ir visa kita?

– Apie tai nepagalvojau. Tiksliau, man to nereikia.

– Matyt, ir taip visko turi. Arba gausi ir be konfirmacijos.

– Dabar tu kvailas, – pyktelėjo Gormas ir nieko nelaukęs nubėgo į klasę.

Po pamokos Torsteinas prisigretino prie jo.

– Man nusispjaut, ar būsi konfirmuojamas, ar ne. Važiuojam pas mus namo?

– Neturiu laiko.

– Įsižeidei.

– Ne.

– Sakau, kad įsižeidei.

Greta vienas kito jie nulipo laiptais ir išėjo į lauką.

– Neįsižeidžiau. Važiuojam pas mus?

– Pas jus? Kodėl?

– Todėl.

Jie atsirakino dviračius ir išsuko į gatvę.

– Ar tavo mama žino, kad aš ateisiu?

Gormas stabtelėjo, iš po ratų pažiro akmenukai.

– Užsičiaupk!

– Nenorėjau erzinti. Bet tu visada sakai...

– Važiuoji ar ne?

– Nebūk toks piktas. Važiuoju, – tarė Torsteinas ir geraširdiškai nusijuokė.

Marijanės ir Ėdelės balsai skardėjo per visą namą. Mama stovėjo koridoriuje ir nusiminusi žvelgė į antrąjį aukštą.

– Aš per daug suaugusi, kad su kuo nors dalyčiausi kambariu, man reikia nuosavo kambario! – šaukė Marijanė.

– Betgi judvi visada... – pradėjo mama, tada suvokė, kad Gormas ne vienas.

– Dabar kitaip. Ji mane erzina, – iš viršaus atsiliepė Marijanė.

– Susirink savo šlamštą ir keliauk! – neatsiliko Ėdelė.

– Mergaitės, truputį ramiau, – paprašė mama ir prisivertė nusišypsoti Torsteinui.

Marijanė persisvėrė per turėklus.

– Nieko sau, – tarė ji, išdidžiai mostelėdama Ėdelės pusėn.

Tačiau iš tikrųjų ji kalbėjo Gormui ir Torsteinui. Žvilgsnis sakė: „Taip, taip, tegu siunta toliau. Mes gi nekalti, kad ji tokia vaikiška.“

– Nežinojau, kad atsivesi svečių, – prabilo mama.

– Čia tik Torsteinas.

Mama neramiai dirsčiojo į vieną, į kitą. Torsteinas pasitraukė prie lauko durų.

– Mes einame į kambarį, – skubiai pasakė Gormas ir ėmė temptis Torsteiną.

– Galbūt šiandien ne pats tinkamiausias laikas, kai Marijanė kraustosi į atskirą kambarį, – tarė mama, bejėgiškai stebėdama, kaip Ėdelė, keldama baisų triukšmą, svaido į koridorių Marijanės drabužius ir mažmožius.

– Laikas pats tinkamiausias, – burbtelėjo Gormas ir nusitempė Torsteiną laiptais aukštyn.

Marijanė stovėjo įsisprendusi, atsainiai stebėdama Ėdelės įniršį. Skrendantis plaukų šepetys pataikė Torsteinui į koją, jis sustojo, tada prajuko. Akimirką stojo tyla, Ėdelė iškišo iš kambario galvą. Išvydusi Torsteiną, užtrenkė duris.

Gormą išpylė prakaitas. Bet Torsteinas lyg niekur nieko pakėlė šepetį ir padavė Marijanei.

– Ačiū, – padėkojo ji ir nusišypsojo.

Gormas nuo grindų surinko kino žvaigždžių plakatus ir padėjo juos svečių kambaryje, kur ji akivaizdžiai ketino persikelti. Marijanė atsistojo priešais komodą. Veidrodyje per visą nugarą bangavo plaukai.

– Nori, pakabinsiu plakatus? – išgirdo jis klausiant Torsteiną.

– Pažiūrėsim, pirmiausia man reikia apsitvarkyti, – atsakė ji, vis dar šypsodamasi.

Kodėl ji taip žiūri į Torsteiną? Nėra jokios priežasties.

– Eime! – paragino Gormas.

Nenuleisdamas akių nuo Marijanės, Torsteinas iš lėto nusekė paskui jį į kambarį.

– Tu laimingas, kad turi seserų, – pasakė išsišiepęs, kai Gormas uždarė duris.

– Kodėl? Juk ir tu turi.

– Jos tokios mažos, – sumišo Torsteinas.

Gormas puikiai suprato, ką jis norėjo pasakyti, tačiau neparodė.

Kai jie jau buvo įsigilinę į matematikos namų darbus, įėjo Marijanė ir paklausė, ar grįždamas namo Torsteinas neišsiųstų kelių laiškų. Torsteinas nušvito lyg dovaną gavęs. Atrodė kvailai. Ji staipėsi prieš jį rankoje tebelaikydama šepetį.

– Galiu ir plaukus sušukuoti, – pasisiūlė Torsteinas.

– Kodėl gi ne, – sučiauškėjo Marijanė.

– Nekvailiokit, mums reikia išspręsti uždavinius, – nukirto Gormas.

– Matau, esate užsiėmę, – tarė ji ir keistai šypsodama žengė durų link.

Susiruošęs eiti, Torsteinas paklausė, ar jam užsukti kitą dieną.

– Rytoj – ne. Neišeis.

– O kada?

– Pažiūrėsim, – pasakė Gormas ir užvertė matematikos vadovėlį.

Gormas negalėjo negirdėti, kad jis kalbasi su Marijane koridoriuje, tačiau nenuklausė, ką jie sako. Jie juokėsi. Iš pradžių Torsteinas pasakė kažką, kas prajuokino Marijanę. Paskui krizeno abu.

Iki vakaro Gormas svarstė, ar ji ant jo nepyksta. Keletą kartų norėjo užeiti pas ją ir paklausti, ar nereikia kuo padėti. Įsivaizdavo, kad ji užsimerkusi sėdi ant pufo palei komodą. Jis nesustotų prie durų, žengtų gilyn į kambarį. O ji nelieptų jam išeiti.

– Nebekabinsi plakatų su kino žvaigždėmis? – paklaustų jis.

– Atidaviau Ėdelei. Per daug vaikiški, – atsainiai tartų ji.

Jis linktelėtų puikiai suprasdamas, ką ji turi galvoje.

– Perskaičiau knygą, kuri tau turėtų patikti, – pasakytų jis.

– Tikrai? Gal gali pašukuoti man plaukus?

Ji sėdi ant pufo apsiskleidusi plaukais. Jis paima šepetį ir ima šukuoti.

– Stipriau!

Jis braukia smarkiau, sulig kiekvienu mostu kaire ranka kilstelėdamas plaukus. Ji atsidūsta ir lieka sėdėti. Ilgai. Jį apsvaigina keistas, beveik negirdimas plaukais slystančio šepečio garsas. Jis trokšta, kad tai niekada nesibaigtų.

– Ačiū, kad tada neišplepėjai. Apie Jūną ir Hokoną, – pridususi taria ji.

– Nėr už ką, – nukerta jis.

Jos plaukai delne tokie minkšti. Jis nuryja seiles.

– Vis tiek ačiū, – taria ji ir priglunda prie jo delno.

Vieną dieną, kai su jais pietavo močiutė, mama prakalbo, jog ji pasigendanti platesnio konteksto. Vidinės stiprybės. Tokios, kurios nepajėgūs suteikti žmonės. Kalbėdama ji išplėstomis akimis žvelgė į tėvą. Gormas nesuprato, ar tėvas girdi, ar viską leidžia pro ausis.

Lėkštėje gulėjo vištienos frikasė. Gormas staiga pasijuto sotus.

Ėdelė žiūrėjo į mamą gižia išraiška. Marijanė kramtė nudūrusi akis į lėkštę. Taip pat elgėsi tėvas.

Gormas pamanė, jog kalba vėl pasisuks ton pusėn. Kad ji išvažiuoja. Pastaraisiais metais mama amžinai kur nors važiuodavo. Į pietus pas draugę, kurios Gormas niekada nebuvo matęs. Į gydyklą. Į tolimų giminaičių, kurių Gormas taip pat nebuvo regėjęs, laidotuves ir jubiliejus. Dažniausiai važiuodavo į gydyklą.

Močiutė sukramtė ir nurijo kąsnį, tada be užuolankų paklausė, ką mama turinti omenyje sakydama „platesnis kontekstas“.

Mama padėjo peilį ir šakutę, prisimerkė.

– Platesnis kontekstas, mieloji anyta, yra tokia erdvė, kur ne viskas matuojama laiku ir pinigais. Kur vienatvė kaitaliojasi su gyvenimo džiaugsmu ir dėl to nereikia jausti gėdos. Kur Dievo suvokimas visatoje – vienintelis tikras turtas.

– Įdomu, – tarstelėjo močiutė, pakeldama servetėlę prie lūpų.

– Žmonėmis negalima pasikliauti, jie tavęs vengia ir daugiausia žiūri savęs. Aš nusprendžiau, jog reikia pasitikėti Dievu, – pareiškė mama, spoksodama į tėvą.

– Daryk, kaip išmanai, mieloji, – ramiai atrėmė jis.

– Ar tai reiškia, kad vėl išgyveni religinę fazę? – paklausė močiutė balsu, kurį Gormas buvo girdėjęs anksčiau.