Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Jis pajuto, kad paraudo dar labiau. Delnai buvo šlaputėliai. Porą kartų jis nurijo seilę. Taigi turėjo kada pagalvoti.

– Man reikia surinkti aukas, – pasakė ji, tarsi jis būtų paprašęs ją pasiaiškinti.

Tarsi tas nutikimas su akmeniu būtų įvykęs vakar.

Ji išnyko už durų. Anksčiau jis tų durų nepastebėjo. Jos buvo rudos, su tamsiai žaliais apvadais, nusitrynusios palei šiek tiek nukabusią rankeną. Tarsi trūktų varžtelio spynos viduje. Ko gera, ji jau senokai šitaip išklerusi.

Gormas nesuvokė, kad jis galvojo apie ją. Dabar, kai ji anapus durų, gali prisipažinti galvojęs.

Ji buvo pasikeitusi. Nebe tokia vaikiška. Ko gera, jam pirmą kartą iš tiesų paaiškėjo, kad žmonės keičiasi. Jis taip pat. Be abejo, tai žinojo. Bet neprisiminė, kad būtų apie tai mąstęs. Iki tol. Ar jinai jį atpažino?

Ji buvo kitokia negu mergaitės, kurias jis pažinojo. Ryškesnė. Ne vien dėl to, kad ji lyg ir jam priklausė, nes jis jai akmeniu praskėlė galvą. Tai buvo kažkas kita. Jis suprato iškart, kai į ją atsitrenkė, o ji pasakė „nieko baisaus“. Jai nebuvo reikalo to sakyti. Visai ne.

Kol jis stovėjo stebeilydamas į durų rankeną, ji tapo tarsi ypatinga. Šildė vien mintis apie ją. Jis beveik džiaugėsi, kad ji anapus durų. Nes kai žiūrėjo į jį juodomis akimis, buvo sunku galvoti. Niekas iš jo pažįstamų neturi tokių akių.

Jeigu nebūtų taip kvaila, galėtų jai pasakyti. Kad jos gražios akys. Ne, nesakytų, kad gražios. Gražu gali būti bet kas. Net sagos palaidinėje. Jis pavartotų žodį „nuostabios“. Neprisiminė, kad tą žodį būtų kada nors taręs. „Tavo akys nuostabios“, – pasakytų.

Bet kaip ji reaguotų? Ar mergaitėms patinka girdėti, kad jų akys nuostabios? Jis stovėjo prie durų ir laukė. Ne priešais, nes tada ji būtų priversta jį pastebėti. Bet kairėje, kad pati galėtų nuspręsti, ar nori jį matyti, ar ne.

Galiausiai ji išėjo pro duris su dviem kitomis mergaitėmis. Jos nešė aukų dėžutes. Ji pažvelgė į jį ir linktelėjo. Labai aiškiai. Neįmanoma apsirikti. Jis taip pat linktelėjo. Tai, kaip ji pasisuko į jį, išsklaidė visas abejones. Tai ta pati mergaitė, kuriai jis pataikė akmeniu.

Ji vaikščiojo tarp suolų su aukų dėžute. Į ją tiesėsi rankos. Kaskart, kai ji ištardavo „ačiū“, palinkdavo sprandas. Atrodė nuogas virš nėrinių apykaklės. Be jokio džiaugsmo. Jis nemokėjo paaiškinti, net sau pačiam, bet atrodė, kad ėmė mąstyti kitaip. Ne tik apie senamadiškas kasas ir sukneles, bet apie tai, kas svarbu. Tai, kas žmones daro ypatingus.

Galbūt ji dievota? Veikiausiai taip ir yra, kitaip nerinktų pinigų tokioje vietoje. Bet ir tai tarsi buvo nesvarbu.

Žmonės aukojo pinigus be galo be krašto. Paskui užgiedojo: „Parodyk man kelią, maloningasis Dieve, kad dar labiau prie tavęs priartėčiau.“

Pagaliau ji apėjo ratą ir vėl atsidūrė šalia jo. Būtų galėjęs paliesti jai petį ir paklausti, kuo vardu. Bet, žinoma, to nepadarė. Jis grabaliojo kišenėje, ką įdėti į dėžutę. Sukrapštė kelias monetas po dešimt erių.

Tada prie jos priėjo kita mergaitė, nešina dėžute.

– Tavo tėvas nori su tavim pasikalbėti.

Ji atsisuko į jį.

– Ateinu, – pasakė draugei, bet žiūrėjo į jį.

Jis įstengė neraudonuodamas sumesti monetas į dėžutę, tačiau nesugebėjo ištarti to žodžio apie jos akis. Dabar, kai ji stovėjo priešais jį, būtų skambėję kvailai.

– Ar atgavai dviratį? – paklausė ji.

– Dviratį?

– Taip, juk ten buvo tavo dviratis, ar ne?

– A, taip. Taip, radau pastatytą. Ar tu jį atvežei?

– Ne, bet berniukai sakė, kad grąžins. Jie žinojo, kur tu gyveni.

Jis linktelėjo. Draugė ėmė ją tempti ir zyzti, kad laukia tėvas.

– Pasakyk, kad ateinu, – pasakė ji, kumštelėdama jai į šoną.

Ji stovėjo ir žiūrėjo į jį. Jis suprato, jog stovi tik dėl jo. Laukia, kad jis ką nors pasakytų. Nuo tos minties visas kūnas pasidarė lipnus. Tačiau jis norėjo, kad tai truktų amžinai. Apsilaižė lūpas ir mėgino sugalvoti, ką pasakyti. Nesvarbu ką. Jis girdėdavo mergaites juokiantis, kai berniukai šmaikštaudavo. Taip norėjo išgirsti ją juokiantis.

– Tavo vardas turbūt ne Princas? Jie vadino tave Princu.

Akimirksniu užkaito. Kodėl ji taip pasakė? Jis manė, kad ji nesakys nieko panašaus. Manė, kad ji kalba tik padorius dalykus. Tačiau mergaitė buvo visiškai rimta ir neatrodė, kad šaipytųsi. Jis nežinojo, ką atsakyti.

– Mano vardas Ruta, – prisistatė ji, pakreipdama galvą.

Kasa nuslinko iš paskos ir lanku apgaubė veidą. Buvo keista į tai žiūrėti.

– Aš – Gormas Grandė, – pagaliau ištarė jis ir vos vos nusilenkė.

Iškart suprato, kaip kvailai turėjo atrodyti. Kad jis nusilenkė.

– O! – atsiduso ji. – Man reikia eiti.

Ji žengtelėjo keletą žingsnių atatupsta, tada apsisuko ir nuėjo sakyklos link. Gormas iš lėto nusekė jai iš paskos pasieniu. Žmonės giedojo: „Palaiminga, palaiminga kiekviena siela, kuri rado ramybę! Bet niekas nežino, ką žada diena, kol nenusileido saulė.“ Pasidarė ramiau.

Ruta! Jos vardas Ruta. Toks jausmas, tarsi būtų žinojęs visą laiką.

Ji pakalbėjo su juodaplaukiu vyru ir pastatė aukų dėžutę ant stalo šalia sakyklos. Vyras pasilenkė prie jos ir kažką pasakė.

Ar tai jos tėvas? Ką reiškia turėti tėvą, kuris žmones priverčia pulti ant kelių?

Kai ji pasistiebė ant pirštų galų, kad kažką sušnabždėtų vyrui į ausį, Gormas pamatė jos kūną. Jis jo nepastebėjo, kol ji stovėjo arti. Tada buvo tik akys. Jos baisiai plonas liemuo. Nugara – tik liaunas lankas suknelėje. Jis priėjo dar arčiau. „Žemėje tokios palaimos nepatiria siela, nes žemiška laimė nepastovi kaip vėjas“, – giedojo jie.

Tada jis išvydo mamą. Ji tarsi gulėjo ant savo pačios kelių, įsikniaubusi į rankas. Buvo visiškai ją pamiršęs. Kodėl ji taip guli? Jai nepatiktų matyti save tokią. Nepatiktų ir tėvui. Ypač tėvui.

Mama pakilo, priėjo prie Rutos tėvo ir padėkojo abiem rankomis paspausdama jam delną. Plati balta vyro šypsena prarijo mamą. Tada jis pasilenkė prie jos ir pasakė: „Tebus pašlovintas Viešpats, tu priėmei jo malonę.“ Stipriu, sodriu balsu. Jis paėmė jai už smakro ir kilstelėjo veidą. Mama buvo baisiai išblyškusi, pastėrusiomis akimis.

Staiga viskas pasidarė negerai. Visai negerai. Rutai nedera turėti tokio tėvo. Nors ne, Ruta gali turėti bet kokį tėvą, svarbu ne tai. Mamos ten neturi būti. Jis privalo padaryti tam galą. Sprukti lauk. Atitoko tik gaudydamas kvapą ant šaligatvio.

Stovėjo ten ir galvojo apie ją. Rutą. Pats dorai nežinojo, ką galvoja. Bet matė ją prieš akis. Labai ryškiai. Jautėsi taip, lyg kūne būtų atsivėrusi didžiulė skylė, nes jis nebeįstengė grįžti vidun.

Mama atėjo rami ir gerai nusiteikusi.

– Koks puikus vasaros vakaras. Ačiū, kad sutikai mane palydėti, – padėkojo ji.

Jis neatsakė. Sode lingavo šermukšniai. Pūtė vėjas.

– Ačiū Dievui, kad atsiuntė tokį žmogų kaip Dagfinas Nesetas. Vienatvė nėra tokia jau slegianti, mielasis Gormai. Gyvenimas vis tiek gali turėti prasmę. Tereikia išsižadėti mamonos ir išdidumo. Reikia atsiduoti Jo malonei. Turiu tau tai pasakyti. Žinai, esi vienintelis man artimas žmogus. Ar supranti mane, Gormai?

– Taip, mama.

– Žinau, kad daug iš tavęs prašau, bet ar negalėtum nieko apie tai nepasakoti tėvui? Nereiškia, kad turi meluoti, jeigu jis tave paklaus, visai ne.

Gormas tylėjo.

– Aš juk ilgai turėjau jį įtikinėti dėl tavo konfirmacijos, nes jis niekaip nenorėjo nusileisti. Pameni? Žinai, jam rūpėjo, ką pasakys močiutė. Tėvas ne viską supranta. Turi tiek daug kitų rūpesčių. Ar gali tai likti tarp mūsų?