Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Atsisėdusi prie lango, Ruta tapė senelio uostomojo tabako dėžutę ir tris negyvas muses, gulinčias ant palangės. Jai labiau patiko iš arti matyti tai, ką norėjo nutapyti. Lauke visko tiek daug. Ir Maiklas lauke.

Kai ji jau turėjo bėgti prie gyvulių, jis įėjo vidun ir pagyrė jos darbą. Parodė šešėlį, kurį ji buvo pražiūrėjusi, bet ir gyrė. Uždėjo delną jai ant rankos, kaip aną kartą. Tik akimirką. Tada susikišo rankas į kišenes ir klausiamai pažvelgė į ją.

Ji linktelėjo. Žilos jo garbanos buvo apsunkusios nuo lietaus.

Kai ji ėmė kopti taku, staiga iš brūzgų išlindo Pamokslininkas. Veidas buvo perkreiptas ir pajuodęs.

Ruta sustojo.

– Tu vėluoji! Ar žinai, kad tavo motina šį vakarą pati turėjo parvesti karves? Jorgenas trankosi po kalnus su tuo šunpalaikiu už pavadėlio, o tu valkiojiesi kaip kokia padraika. Žmonės kalba, jei nori žinoti. Kalba, kad tu pas tą žmogų rytas vakaras. Besarmate! Ar turi nors truputį gėdos? Ar žinai, dėl ko Ada nusiskandino? Ką? Ar pagalvojai apie Dievo bausmę? Šventi vyrai iš žydų žemės tokias kaip judvi vadina kekšėmis!

Jis stovėjo taip arti, jog ant veido ji jautė seilių purslus ir girdėjo kiekvieną žodį. Tačiau nesuvokė, kad kalbama apie ją. Juk tai negalėjo būti ji? Džiaugsmas dėl tabakinės ir negyvų musių, perkeltų ant drobės, išgaravo. Galvoje grumėjo ėdantis Pamokslininko balsas. Giedojo savo seną giesmę. Apie Paskutinio teismo dieną.

Kekšė. Neįmanoma nuvyti šalin. Tas žodis sekė iš paskos į namus ir į tvartą. Neatstojo, kai ji pakėlė milžtuvę ir dirstelėjo į mamą, sėdinčią prie kitos karvės. Sukosi galvoje, kai ji žiūrėjo į raudonas mamos rankas ir blyškų veidą po skarele.

Ūmiai kūne ji pajuto mamos nuovargį. Blausią kelių tūkstantmečių senumo gėdą. Nuopuolį.

Ruta priglaudė kaktą prie šilto gyvulio šono ir ėmė melžti. Pienas dūgzdamas čiurškė į kibirą. Dūzgė ir dūzgė.

Į tvartą įėjo Pamokslininkas ir atsistojo tarp jųdviejų su mama. Ji girdėjo jį dar kartą ištariant tą žodį. Kekšė.

Mama iš pradžių krūptelėjo, karvė pasibaidė ir norėjo spirti. Ruta pašoko, lyg jis būtų jai trenkęs antausį. Tada vėl atsisėdo ant suoliuko ir suriko, kad jis nutiltų.

Bet jis nenutilo, stovėjo tiesus, iškilęs virš jų, o žodžiai liete liejosi iš burnos. Neliko vietos niekam daugiau, išskyrus Pamokslininko kalbą. Taip būdavo visada. Bet ne taip stipriai kaip dabar. Ne taip rimtai. Pamokslininko kalbos niekada nebuvo skirtos jai. Iki tol.

Ji pakilo ir atsistojo priešais jį su milžtuve rankoje. Bet atsidūrė pernelyg arti. Jai buvo per daug. Ji neįstengė padaryti to, ką norėjo. Ir Pamokslininkas užpildė visą tvartą. Visą pasaulį.

Ruta pravėrė burną įkvėpti oro. Tada tai įvyko. Ji pliūptelėjo ant tvarto aslos. Išliejo Pamokslininką ant tvarto aslos. Išvėmė jį kaip seną, sugedusį maistą. Ji pastatė milžtuvę ir susirietė, kad išgelbėtų mamos prijuostę nuo didžiausios čiurkšlės.

Pamokslininkas žaibiškai atšoko, ir kalba pasibaigė. Jis keletą kartų prasižiojo ir vėl užsičiaupė. Tada apsisuko ir išėjo.

Ji atgalia ranka nusišluostė lūpas ir stovėdama laukė, kol mama baigs melžti abi karves. Nebuvo ištarta nė žodžio. Jos nunešė milžtuves per kiemą į prieangį.

Ruta po čiaupu nusiplovė rankas ir veidą. Paskui prisikišo prijuostę, užsirišo skarelę ir, ant koštuvo uždėjusi marlę, ėmė košti pieną. Garsas atrodė toks nuogas.

Pro atviras duris ir keturis prieangio lango kvadratėlius sruvo vakaro šviesa. Šviesos kūgiai kryžiavosi virš putojančios pieno čiurkšlės, krintančios ant marlės. Rodės, įvyko metamorfozė. Šviesa viską permainė. Viskas pasidarė gražu. Net tai, kas bjauriausia. Apie tai pagalvojusi prisiminė, kad Maiklas ketina tapyti šviesą tamsymečiu. Virš sniego. Ir to Pamokslininkas neturi apdergti.

Atėjo šienapjūtė. Ruta dirbo kaip mašina. Tačiau net neprasižiodavo, kai Pamokslininkas kreipdavosi į ją. Ji grėbė, krovė šieną į kupetas, mynė vežimą, vėl grėbė. Jorgenas šieną vežė namo, o Pamokslininkas dirigavo.

Mama gelbėdavo tai šen, tai ten. Ji atrodė taip, lyg nekvėpuotų. Ruta nejuto užuojautos. Buvo tarsi ne jos reikalas, kol mama neprieštaravo Pamokslininkui.

Pamokslininko žodžiai apie ją ir tetą Adą augo sulig kiekviena diena. Kada nors turėjo plyšti. Ne – sprogti. Ji nupiešė tai piešimo sąsiuvinyje ir paslėpė komodos stalčiaus dugne.

Pamokslininko rankos ir kojos nuplėštos nuo kūno, balti dantys patys vieni įsmigę į medžio kamieną. Juodus plaukus, kurie niekaip nežilo, nors jis turėjo būti kur kas vyresnis už Maiklą, ji apsuko aplink avį dešiniame lapo kampe. Kaulėtas kiaušas, plikas ir baltas, ridenosi taku į tvartą. Tiesi nosis ir platūs pečiai, ant kurių jis gyvenime nieko nebuvo nešęs, kaip šipuliai skraidė ore. Pilkai juodas sprogimas raudonais it kraujas kontūrais. Akis ji prikalė prie lentinės tvoros. Rudos ir spindinčios kaip bejėgės vinys, jos smygsojo tarp medžio rievių.

Eidama pasiimti švarių apatinių, ji kaskart pamatydavo ten gulintį piešinį. Keletą dienų jis priminė jai, jog reikia ką nors daryti. Nutaikiusi akimirką, kai galėjo būti viena, ji sulankstė piešinį ir nusinešė į tvartą.

Kai atidarė srutų duobės dangtį, kad įkištų piešinį tarp sijos ir grindų lentos, tvokstelėjo aštrus, šiltas mėšlo kvapas. Atsitiesusi ji sukalbėjo „Tėve mūsų“. Bet užbaigė savaip: „Mielasis Dieve, kuris esi mano, amen.“

Po vakarienės Jorgenas vienas išsiruošė pas Maiklą ir šunį. Ji ten nebėjo.

Saulėje buvo nusvilusi rankas ir pečius. Vakare, apžiūrėjusi nudegimus, išsitepė riebalais, kuriais tepdavo karvėms spenius, ir rūgpieniu. Naktimis gulėdavo atmerktomis akimis ir stebėdavo sienomis laipiojančią saulę, galvodama apie šviesą virš Maiklo teptukų ir molberto. Ir rankų.

Kai beveik visas šienas buvo suvežtas, Pamokslininkas pagaliau išvyko rengti susirinkimų. Taigi jie vėl galėjo atsikvėpti. Mamos veidas išsilygino. Ji tapo aukštesnė. Pamažu atsitiesė susitraukęs kūnas. Ji kalbėdavo su jais ir tada, kai nenorėdavo pasakyti nieko konkretaus, ir be to aštraus, graudingo tono.

Tiesa, močiutė kvėpavo ir taisė valgį be paliovos. Per darbymečius jie valgydavo pas ją. Kai Pamokslininkas išvažiavo, valgymas tapo poilsiu. Jie galėdavo ramiai kramtyti. Ryti. Šnekėtis apie kasdienius dalykus. Svarstyti, ar bus lietaus. Ar greitai atplauks keltas. Ar močiutei laikas ruošti naują pavilgą arkliui, kuriam supūliavo pradrėksta kulšis.

Ruta ketino patikrinti, kaip atrodo piešinys po tvarto grindimis, bet neprisiruošė. Nusprendė leisti Pamokslininkui ramiai pūti.

Jorgenas atsisklendė, veidas nušvito. Nuo darbo ir saulės jo oda buvo ruda kaip varis. Pamatę jį dirbantį, kai jis į vežimą kraudavo sunkias šakes šieno, žmonės nebūtų pasakę, kad Jorgeno galva ne tokia, kaip turi būti. Jie tai suprasdavo tik jam prašnekus. Arba kai jis supykdavo ar labai apsidžiaugdavo. Priėjus arti, į akis krisdavo tūkstantis smulkmenėlių, kurios nuolat mainydavo veidą ir judesius. Judesius, kokių Saloje niekas daugiau neturėjo.

Pamokslininkui išvažiavus, šeštadienį pirmąkart per tris savaites palijo. Per aptvarą tekantis upelis ėmė kliokti. Statinė po laštaku akimirksniu prisipildė iki pusės. Ir lauke, ir namie dvelkė ką tik nupjautais dobilais. Ruta slankiojo iš kampo į kampą nerasdama vietos. Galiausiai apsisprendė ir pažliugusiu keliu nudrožė pas močiutę.

– Galiu Maiklui nunešti pintinę su maistu, – išpyškino purtydama sulytus plaukus.