Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Tarpduryje pasirodė nepažįstamasis, kažką laikydamas rankoje. Du teptukus. Tarp vešlių plaukų ir barzdos rudavo įdegęs veidas. Ruta pirmą kartą matė taip apžėlusį vyrą. Plaukai pusilgiai, krintantys garbanotomis sruogomis. Ir barzdos, ir plaukų, matyt, būta tamsių, dabar buvo pražilęs. Jam galėjo būti per trisdešimt, gal keturiasdešimt.

Marškiniai ir kelnės aptaškyti visokiausių spalvų dažais. Marškiniai dryžuoti. Mėlynos ir rausvos spalvos. Visos sagos išplyšusios. Bet ant krūtinės jis buvo marškinius sumetęs. Juos laikė plačios tamsrudės odos petnešos. Rodės, jog be tų petnešų visas vyriškis išdriktų.

Kai jis pažvelgė į ją, rodės, kažką išplėšė jai iš krūtinės ir pakabino ant liauno berželio visų akivaizdoje. Ji suprato, kad paraudo, bet padavė močiutės pintinę ir pasakė „prašom“.

Paimdamas jis kažką sumarmaliavo angliškai. Žodžiai atrodė tokie kampuoti. Ji užuodė keistą kvapą. Dažų, terpentino? Jis pasitraukė į šalį lyg norėdamas pakviesti vidun. Ji ten lyg ir nebeturėjo ko veikti, juk pintinę jis paėmė. Tačiau pati nepajuto, kaip įsmuko pro jį.

Trobelėje tvyrojo prietema. Langelis nedidelis. Ar jis visada buvo toks mažas? Ji matė, kad visur pilna paveikslų. Dažų tūbelėmis ir teptukais nukrauta visa nedidukė virtuvės spintelė. Ji priėjo prie poros didžiųjų paveikslų ir atsitūpė. Viename buvo keisti kalnai, nepanašūs į kalnus, bet vis tiek kalnai. Margi namai atrodė lyg išversti.

Iš kito paveikslo į ją žvelgė žmogus. Jorgenas! Jis nutapė Jorgeną. Pamatė jos brolį, kurio niekas nelaikė ko nors vertu. Jam jis pasirodė pakankamai geras paveikslui. Dideliam paveikslui.

Vyriškis kūpsojo tarpduryje it šešėlis. Saulės šviesa padarė jį juodą. Kai jis žengė artyn, subliksėjo akys ir dantys.

Ji nudelbė akis jam į kojas. Jis buvo basnirčia įsispyręs į nutrintus sandalus. Seniai nekirpti kojų nagai. Matyt, jie pernelyg žemai. Apie tokius dalykus jis turbūt negalvoja. Žmogus, turintis tiek drobės, teptukų ir dažų, ko gera, neprisimena savo kojų nagų.

Ji perkėlė žvilgsnį į Jorgeno paveikslą. „Oooo“, – išsprūdo. Tai tebuvo kvėptelėjimas.

Jis priėjo prie pat jos. Ant grindų nuo durų krito geltonas šviesos keturkampis. Ji girdėjo jį viršuje kažką sakant. Apie Jorgeną, kad jam patiko būti tapomam. Kad jis sėdėdavo ramiai kaip statula. Nepažįstamasis mosikavo teptukais, tarsi tai būtų natūrali rankos tąsa. Staiga jis padėjo juos ant stalo ir pamojo, kad ji prieitų prie lango.

Ji nedrąsiai prisiartino. Jis mostelėjo į kažką lauke. Į kalnų grandinę? Į jūrą? Ji nesuprato. Tada ant savo plikos rankos pajuto jo delną. Rudą ilgapirštę plaštaką. Riešas buvo apžėlęs tamsiais plaukeliais, juos toliau dengė rankogalis. Ją apėmė keistas jausmas. Tarsi norėtų pabėgti ir kartu nenorėtų.

Jo ranka liko. Pirštai šiek tiek užsilenkė, lyg dubeniu užvožė jos ranką. Tamsiu, sunkiu dubeniu su dažų dėmėmis.

Po valandos ji dar nebuvo gerai apžiūrėjusi visų paveikslų. Tarpais jie pašnekėdavo. Ji – savo mokykline anglų kalba. Iš pradžių jai kaito skruostai, kai turėjo ieškoti žodžių. Paskui pasidarė lengviau.

Jis pasipasakojo gyvenantis Londone, visada norėjęs pamatyti Norvegiją. „Lofotenai“, – keletą kartų ištarė jis ir sučepsėjo lūpomis. Tarsi tai būtų valgomas daiktas. Ir Sala! Ji suprato, kad jam patinka šviesa. Ruta niekada nemanė, kad šviesa gali būti kuo nors ypatinga. Bet žmogus, ko gera, matęs šviesos visame pasaulyje, turbūt žino, ką kalba.

Ji pasakė, kad Jorgenui į naudą draugystė su jo šunimi. Jis paaiškino, kad šuo ne jo, o draugo norvego, kuris susirgo ir nebegalėjo jo laikyti. Šunį pavadino dailininko Egono vardu. Jis juokėsi pasakodamas apie Egoną, nors ką tik kalbėjo apie sergantį draugą. Bet galbūt draugas artimas nebuvo. Iš jo žodžių Ruta suprato, kad jis ketino žiemoti senelio trobelėje. Norėjo tapyti sniegą.

Ruta jam atsargiai priminė, kad sniegas baltas. Kai jis nusijuokė, ji išsigando, ar nepalaikė jos kvaila. Bet jis greitai surimtėjo ir paaiškino ketinąs tapyti šviesą tamsiuoju metų laiku, virš sniegynų. Ji linktelėjo, bet tebesijautė kvailai.

Kai ji užsiminė mėgstanti piešti, jis panoro kai ką jai parodyti. Nusivedė ją prie paplūdimio akmenų, kur stovėjo molbertas. Paletėje sumaišęs baltų ir mėlynų dažų, greitais ir drąsiais mostais ėmė tepti ant drobės. Tarpais patrindamas skudurėliu, nykščiu, plaštaka.

Ji sekė visus judesius ašarų pritvinkusiomis akimis. Jai dingtelėjo, kad mato dirbant gyvą dailininką.

Ruta pamiršo menkai mokanti anglų kalbą. Ji šnekėjo. Klausinėjo. Kodėl spalvas jis maišo taip, o ne kitaip. Kokia šviesa Londone. Arba kodėl dangaus netapo tikrąja spalva. O jis atsakinėjo. Markstydamasis prieš saulę. Trumpam nusivožė aptriušusią šiaudinę skrybėlę, paskui vėl užsimaukšlino ant ausų. Mostelėjo senelio trobelės link. Į kalnus. Jūrą ir saleles. Stovus žuvims džiovinti. Tolumoje plaukiančius laivus. Galiausiai bakstelėjo sau į galvą.

Ji suprato, ką jis norėjo pasakyti: kai tapo, spalvos jo galvoje keičiasi. Staiga suvokė, kad taip ir turi būti. Tik tada, kai spalvos paverčiamos savomis, paveikslas gali tapti nepakartojamas.

Retkarčiais jo veidą nušviesdavo plati šypsena. Jis buvo pakankamai gyvas, tačiau jai dingojosi, kad jį tik įsivaizduoja. Ji lengviau atsidusdavo, kai išgirsdavo jį kalbant. Balsas ir sandalai, šliurkšintys šlapiame paplūdimio smėlyje, buvo pakankamai tikri.

Ji užklupo save mąstančią kaip vaikas. Pavyzdžiui, tarėsi pagaliau supratusi, kodėl senelis nenorėjo gyventi kartu su močiute ir vaikais. Jis turėjo pastatyti trobelę dailininkui. Senelis žinojo, kaip to reikia Rutai.

Ruta kiek galėdama dažniau surasdavo dingstį nueiti į trobelę. Kartais pasiimdavo Jorgeną, jis išsivesdavo šunį. Tada ji su Maiklu likdavo dviese. Jeigu lydavo, jie būdavo viduje. Jeigu gražus oras, jis dirbdavo pajūryje.

Ji skanavo vardą. Maiklas. Nesakė balsu. Bet apie jį mąstė.

Jis ištempė jai ant rėmo skiautę drobės, paskolino dažų ir teptuką. Ji norėjo padėkoti, bet neišmanė kaip. Buvo tiek daug už ką dėkoti. Todėl greitai ir paprastai tarstelėjo „ačiū“ ir pažvelgusi į jo rankas pajuto virpėjimą visame kūne. Ji nusprendė kada nors jam už tai atsilyginti. Kaip reikiant. Kai sugalvos kaip.

Jis palaikė jai už alkūnės rodydamas, kaip reikia stovėti, kad nepavargtų pečiai ir riešas. Ji mėgino suvokti, ką jis sako. Bet žodžiai kažkur nuplaukė. Liko tik jo ranka. Ryški. Šilta. Jai ėmė gniaužti gerklę, tad ji pamanė, jog turi eiti. Sprukti. Bet neatrodė, kad jis ką nors pastebėjo, tik aiškino toliau. Pabėgti buvo neįmanoma. Kai jis atitraukė ranką, ji pajuto kone palengvėjimą.

Ruta padengė drobę žaliais ir baltais dažais, tada sumaišė dvi raudonas spalvas ir kiek dešiniau nutepliojo senelio trobelę. Dėjosi viską mokanti. Tepė taip, kaip matė tepant Maiklą. Iš pradžių svarbiausia buvo spalva. Visa kita ji išgalvojo. Bet netrukus pamatė, kad potėpiai pernelyg grubūs ir sausi. Teptukas per platus arba jos ranka per kieta. Ūmiai ją apėmė neviltis ir ji nuleido rankas.

– Turpentino?

Jis priėjo prie jos. Pakreipęs galvą, apžiūrėjo drobę. Tada paėmė iš jos teptuką ir pamirkė į terpentiną. Nuo kvapo ji pasidarė lengva kaip pūkelis. Kiek nedaug reikia, kad galėtum kone sklęsti virš jūros. Terpentinas. Kai jis jai atidavė teptuką, ji atlošusi galvą nusijuokė.

Maiklas šypsodamasis pažvelgė į ją ir grįžo prie savo darbo.

Didžiumą laiko jie nekalbėjo. Buvo įnikę į darbą. Kai pradėjo lyti, jis paliepė jai eiti į vidų, o pats įsitaisė po sena bure, ant trijų karčių ištempta virš molberto.