Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Močiutė labai įsižeidė dėl to, kad pergyveno mamą. „Tai prieš gamtą“, – pareiškė. Tebebuvo tiesia nugara, nors per visą ceremoniją turėjo sėdėti. Vėliau, per šermenų pietus, ji be paliovos dejavo, kad Gudruna niekada negalvojusi apie kitus, tik apie save.

– Pasakysiu tau vieną dalyką, – kreipėsi ji į Gormą, grūmodama pirštu. – Jei ne Gudruna, tavo tėvas ir dabar dar gyventų. Bet jis, žinoma, turėjo ja rūpintis. Kur tavo dailioji nuotaka, Gormai? Kodėl jos čia nėra?

Kadangi paskutiniai svečiai, atėję pagerbti mamos, tebestovėjo prieškambaryje, Gormas nusprendė, jog turi tai užbaigti, tad pasilenkė ir pabučiavo jai į lūpas. Nuo jos sklido nestiprus vėmalų ir mėtų kvapas.

– Tai aš vadinu niekingiausiu išpuoliu, – pasipiktino močiutė ir nusišluostė lūpas, o žmonės šypsojosi arba santūriai krizeno. – Kas per pakasynos! Žmonės stovi ir smaginasi. Dabar bus mano eilė. Ir pasakysiu jums: nenoriu matyti nė vienos rūškanos minos. Nepakenčiu, kai žmonės lieja ašaras vien dėl to, jog mano, kad taip reikia. Gormai! Vežk mane namo, turiu pažiūrėti žinias.

Marijanė su Ėdele pasiūlė atidėti palikimo ir dalybų klausimus vėlesniam laikui. Gormas sutiko. Marijanė išsiuntė Olgą pasisvečiuoti pas gimines, kad, pasak jos, atsigautų. Jis vėlgi neprieštaravo. Tačiau nustebo, kai ji pasakė norinti keletą dienų pabūti be vyro ir vaikų ir sutvarkyti mamos daiktus. Ėdelė įsižeidė, bet neatsisakė ketinimo kuo greičiau grįžti į Oslą.

Gormas buvo apleidęs verslo reikalus, todėl visiems išvažiavus turėjo ilgiau pasėdėti darbe. Kai grįžo namo, Marijanė krapštėsi mamos kambaryje. Durys buvo pravertos, tad jis kyštelėjo galvą.

– Gal einam kur nors užkąsti? – pasiūlė.

Ji stovėjo prie mamos sekretero apžiūrinėdama kažkokius senus laiškus. Kai sesuo pakėlė galvą, jis pamatė, kad ji verkia. Jis žengė artyn mėgindamas sugalvoti, kaip ją paguosti.

Ji abiem rankomis apsivijo jam kaklą.

– Ji buvo baisiai nelaiminga... visą gyvenimą. Dėl to mes tokie, kokie esame. Ar esi apie tai mąstęs? O dabar mano eilė.

– Gal geriau atsisėdame? – sumurmėjo jis.

Ji nepaleido jo. Spaudė prie savęs, grabinėjo. Atsiklaupusi apkabino per kelius.

Kalba apie mamą, o galvoja apie save, nusiminęs pamanė Gormas.

Jis pasilenkė prie jos. Norėjo ją pakelti? Ne, nekėlė. Susmuko ant kilimo kartu su ja. Įkniaubė veidą jai tarp krūtų ir liko gulėti pusiau ją užgulęs, o skruostus jam lyg antausiai tvilkė alsavimas.

– Paguosk mane, pažaisk su manimi, – sušnabždėjo ji.

Šnerves kuteno keistas vaikystės prisiminimas. Jis spoksojo į plyną jos veidą. Jie prisikišo vienas prie kito plačiai atmerktomis akimis ir pražiotomis burnomis.

– Eikš! – kimiai tarė jis, jai iš plaukų ištraukdamas gumelę.

Mažą violetinę gumelę.

Ji leidosi vedama. Jie vėl buvo vaikai ir žaidė slėpynių. Kažkas turėjo jų ieškoti. Mama arba Ėdelė. Gal tėvas. Jie pasislėpė tamsiajame kambarėlyje po laiptais, vedančiais į antrąjį aukštą. Jis ten visada slėpdavosi. O gal ji? Šiaip ar taip, kai būdavo Ėdelės eilė ieškoti, jis visada galėdavo įlįsti į tamsą ir pasislėpti. Kaip tik to norėjo. Ir ji tai žinojo.

Šiandien ten nebuvo tiek batų kaip anuomet. Tačiau tebetvyrojo dulkėtas, šaltas batų tepalo, vaško ir nebenešiojamų viršutinių drabužių kvapas. Jie susirietė ir apsikabino. Kampuotais suaugusiais kūnais. Vis kampuotesniais, kol abu sukrito ant grindų.

– Tu neturi mirti, – sušnabždėjo ji, glostydama jam kaklą ir veidą.

Tamsoje viskas tapo netikroviška. Niekas neatrodė pavojinga, nes viskas buvo netiesa. Kiekviena mintis.

– Vieną dieną galėsime numirti kartu, – išgirdo jis kažką tariant.

Tamsa aplink juos buvo begarsė. Jie tūnojo vienui vieni keistuose vaikystės kūnuose.

Vieną rugsėjo dieną Gormas Grandė pabudo „Grand Hotel“ Osle negalėdamas prisiminti, ką sapnavo, tik kad tai kažkaip buvo susiję su mirtimi, ir tada jį apėmė jausmas, jog niekas nesvarbu. Viskas nulemta iš anksto. Nėra prasmės jaudintis, nes bergždžia.

Galbūt ta nuotaika jį atlydėjo iš namų, nes Ilsė nepanoro važiuoti drauge. Ji neatsisakė iš karto, bet paskambino jam iš vakaro ir pareiškė neturinti laiko. Jis nemėgino jos perkalbėti, tik pasakė, kad galima atidėti kitam kartui.

Ar kaltas gyvenimo būdas, prie kurio jie įprato? Ar jis pats, nesugebantis palaikyti artimesnių ryšių? Daugeliu atžvilgių tai buvo patogu. Tačiau jo neapleido jausmas, kad gyvenimas lekia pro šalį, o jis sėdi vienas ir šąla.

Jis nusimaudė po dušu ir paskambino Turidai pasakyti, kad mielai pasimatytų su Siri, žinoma, jei tinka. Žodžiai „jei tinka“ visada būdavo ištariami tėvo balsu. Jis stebėjo, kaip tas balsas veikia skirtingus žmones įvairiose situacijose. Puikiai išmanė šią sritį.

Kartais jis niekindavo save už tai, kad vaidina šį vaidmenį. Bet dažniausiai apie tai nesusimąstydavo. Nes tas autoritetas, kurį jis praktiniais sumetimais pasiskolindavo, būdavo veiksmingas.

Prie telefono priėjo Siri. Balsas buvo linksmas.

– Atvažiuok su taksi iki „Grand“, aš lauksiu prie viešbučio ir sumokėsiu. Gerai?

– Gerai! Važiuoju!

Jis susijaudino ją pamatęs. Jai buvo vienuolika metų, ir ji išsipuošė dėl jo. Jis norėjo pasakyti, kad jai labai tinka raudona spalva, bet atidėjo vėlesniam laikui, kai atsisės viešbučio restorane. Atidėjo tam laikui, kai bus užsisakę alaus ir kokakolos. Kaip tėvui sakyti tokius dalykus?

Jis tik pasidomėjo, kaip jai sekasi mokslai ir ar ji norinti per kalėdines atostogas atvažiuoti į šiaurę. Netrukus suvokė, kad kiekvienąkart klausia to paties, o ji daugiau ar mažiau kantriai atsakinėja.

– Aš turėsiu būti su mama, – atsidusdama tarė ji.

Turida ištekėjo už mokytojo, ir jiedvi su Siri prieš keletą metų persikraustė į Berumą. Patėvis dabar, ko gera, geriau pažįsta jo dukrą negu jis.

– Atrodai liūdnas, – tiesiai pasakė ji.

– Neturėčiau toks būti. Aš džiaugiuosi, kad galėjai atvažiuoti.

– Man tas pats. Liūdnas, vadinasi, liūdnas.

– O tu?

– Visaip būna.

Akys blykstelėjo.

– Maniau, turiu draugę, o ji kitiems apie mane negražiai kalba.

– Vadinasi, ji nėra tavo žmogus, pamėgink ją užmiršti.

Tariant žodžius, smilktelėjo senas skausmas. Ruta.

– O tu turi kokį nors žmogų, tėti? – paklausė ji, tarsi jų mintys būtų susitikusios.

– Aš per daug užsiėmęs, – nerūpestingai atsakė jis.

Ji pakreipė galvą ir įdėmiai pažiūrėjo į jį.

– Tu juk ir močiutės nebeturi.

– Ne. Bet tai juk kas kita.

– Mama sako, kad ji buvo ragana.

– Liūdna, jeigu Turidai taip pasirodė. Bet tai sena istorija. Matyt, aš buvau kaltas.

– Kodėl tu prisiimi visą kaltę? Ar dėl to, kad nori man patikti labiau nei kiti?

Akimirką jis pasijuto išmuštas iš vėžių, paskui nusijuokė.

– Tikriausiai tu teisi. Aš juk noriu tau patikti, kai retkarčiais susitinkame.

– Kodėl tu visada toks mandagus su mama? Klausi, ar tinka, ar ji neprieštarauja, ir taip toliau?

– Kodėl turėčiau būti nemandagus, rūpesčių jai turbūt ir taip pakanka.

– Turi galvoje mane?

– Gal ir tave.

– Kas tau artimesnė – mama ar aš?

– Tu.

– Aš neapkenčiu mamos! Bet man jos taip pat gaila, – kiek patylėjusi pareiškė ji.

– Ar pajutai tą staiga?

– Ne, nuo tada, kai persikraustėme pas tą tipą. Ne tik tu gailėjai savo mamos ir bijojai tėvo.

Tai buvo smūgis į paširdžius. Padavėja atnešė omletą ir duonos. Jis palaukė, kol ji pasišalins.