Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

– Kas sakė, kad aš bijojau ir gailėjau?

– Mama, – tarė Siri ir su dideliu apetitu puolė valgyti.

– Ar tu manęs bijai, Siri?

– Ne.

– Tai kodėl taip sakai?

Ji pasėdėjo nudelbusi akis, paskui sukaupė drąsą ir priekaištingai pažvelgė į jį.

– Tavęs gi nebūna. Kai aš verkiu, ir šiaip. Tu niekada nepalaikai mano pusės! – piktai išrėžė ji.

– Aš esu tavo pusėje, Siri. O jeigu tu neapkenti Turidos, vadinasi, turime problemą, kurią reikia spręsti.

– Kaip?

– Tu privalai pasišnekėti su ja.

– Ne. Ji nieko nesupras, kol gyvensime pas tą tipą.

– Kuo jis blogas?

Ji nusiminusi skėstelėjo rankomis.

– Jis mano, kad yra pasaulio čempionas, protingiausias iš visų, viską išmano. Aš būnu savo kambaryje, o jie sėdi svetainėje ir... fu!

Ji krestelėjo galvą tapdama panaši į Turidą. Tačiau liko savimi iki nago juodymo. Jį užliejo stiprus jausmas.

– Ar jūs kada nors kalbėjotės apie tai, kad galėtum persikelti į šiaurę ir gyventi su manimi? – paklausė jis.

Ji energingai papurtė galvą.

– Kad žinotum, kaip mama užsiunta.

– Ką pati manai? Apie persikraustymą į šiaurę?

– Aš jai sakiau. „Išvažiuosiu gyventi pas tėtį“, – sakiau. Bet juk aš ten nieko nepažįstu, – apmaudžiai tarė ji. – Be to, tu taip retai klausi.

– Ar turėčiau klausti kiekvieną kartą, kai matomės?

– Jeigu tikrai to norėtum, turbūt klaustum, – atšovė ji ir papūtė lūpas.

– Įkyrūs tėvai turbūt irgi nieko gero?

– Tu neįkyrus. Tu tarsi... toks, kad aš nieko nežinau.

– Gerai, kalbėsiu aiškiau. Ar nori gyventi pas mane? Tau nebūtina apsispręsti galutinai. Bet kada galėsi apsigalvoti ir vėl grįžti pas Turidą.

– Ar išdrįsi pasakyti jai, jeigu norėsiu?

Ji kiek suglumusi knebinėjo servetėlę.

– Taip, žinoma, – sumelavo jis.

– Mama tavęs neapkęs.

– Tai nieko nepakeis.

– Tu gali ją pakviesti vakarienės.

Jis pagalvojo.

– Galbūt. Tu to nori?

– Taip!

– Manai, jos vyrui patiks?

– Ne! – džiūgaudama atsakė ji.

Jis pasirašė ant kvito ir į lėkštutę įdėjo arbatpinigių.

– Atrodo, kad aš esu kažkas, už ką tu moki. Šlykštu.

– Tėvai, gyvenantys su savo vaikais, taip pat moka. Ir Turida moka, tik tu apie tai nesusimąstai.

Jis uždėjo delną ant jos rankos ir pabandė sugauti žvilgsnį.

– Aš labai tave myliu, Siri. Ar supranti?

Ji susidrovėjusi pažvelgė į jį ir linktelėjo.

– Ir ką gi veikiam dabar? Eime į kiną? – žvaliai paklausė jis.

– Man reikia paruošti pamokas, paskui susitinku su drauge.

– Maniau, judvi susipykusios?

– Taip. Bet jeigu esame susitarusios? – pyktelėjo ji.

Davęs jai pinigų už taksi ir palydėjęs, jis ją apkabino. Ji skubiai prisiglaudė ir atlyžo.

– Duok žinią, kai norėsi persikelti į šiaurę. Gerai? – tarė jis.

– Aš rimtai pagalvosiu, – atsakė ji.

Jis nusipirko laikraštį ir atsisėdo lauko kavinukėje. Atsivertęs kultūros puslapius, susidūrė su Rutos žvilgsniu. Ji šypsojosi, buvo ilgais palaidais plaukais. Atsitokęs jis įstengė perskaityti, kas buvo parašyta po antrašte: „Norvegų menininkė skina laurus Niujorke ir Berlyne“.

Drebančiomis rankomis jis išskleidė laikraštį ir ėmė skaityti: „Ruta Neset, mažai žinoma Norvegijos meno gerbėjams, per pastaruosius metus sulaukė pripažinimo Vokietijoje ir Jungtinėse Valstijose. Ji gyvena ir dirba Berlyne, be to, nemažai laiko yra praleidusi Paryžiuje ir Niujorke. Praėjusį trečiadienį Niujorke, galerijoje „Galleri AG“, anoniminis pirkėjas už vieną jos drobę nepagailėjo ketvirčio milijono kronų.“

Nuotraukoje buvo matyti paveikslas – persikreipusi žmogysta, už vienos kojos pakabinta ant vėliavos stiebo. Vėliava, tiksliau – audeklo draiskanos, krintančios žmogystai iš papilvės, sudarė kryžių.

Virš laikraščio praskrido naktinis drugys. Begarsiais ir bemaž netikroviškais pilkų sparnelių mostais nuplasnojo į kairę ir išnyko.

O jis manė, kad ji gyvena su vyru ir vaiku mažame miestelyje, mokytojauja ir laisvalaikiu tapo paveikslus. Tikėjosi kada nors susidurti su ja gatvėje, kai ji mieste tvarkys reikalus. Tada suturėtų ją ir paprašytų, kad ji pasikalbėtų su juo. Nesvarbu apie ką.

Vadinasi, ji keliauja po platųjį pasaulį! Džiaugsmas palietė kiekvieną nervų ląstelę ir veidas nušvito šypsena. Pamojęs padavėjui, jis užsisakė alaus. Tuo pat metu išvydo, kaip ryški geltona rudens saulė nuspalvino Studenterlundeno medžius, ir išgirdo gatvės muzikantų griežiamą rusų liaudies melodiją.

Pamatęs, kad naktinis drugys jo nepaliko, bet vis sugrįžta prie laikraščio ir alaus, jis išsitraukė užrašų knygelę.

Gormas padavė panelei Sėrvik laikraštį, kuriame buvo rašoma apie Rutą, ir pasakė, jog tai ta pati dailininkė, kuri nutapė paveikslą, kabantį jo kabinete. Jis norįs ją susirasti ir paprašyti išdekoruoti fojė su stiklo siena, žiūrinčia į pakrantės promenadą. Kaip galimą adreso šaltinį nurodė jos gyvenamąją vietą šiaurės Norvegijoje. Tikriausiai ką nors žino ir laikraščio žurnalistas, parašęs straipsnį. Taip pat galima kreiptis į Norvegijos dailininkų sąjungą. Straipsnyje buvo parašyta, kad ji studijavo Akademijoje.

– Pradėsime nuo savivaldybės, kur ji gyveno ir dirbo. Gyventojų registras beveik visada žino, kur rasti žmones, – maloniai ir dalykiškai atsakė panelė Sėrvik.

Paveikslas kabojo priešais. Siena, galima sakyti, buvo pastatyta dėl jo. Gormas matydavo jį kiekvieną dieną, kai pakeldavo žvilgsnį nuo rašomojo stalo. Savo bendrą žaliomis akimis.

Jis niekada nežiūrėjo į jį kaip į gyvūno atvaizdą. Veikiau – kaip į veržlumo, maišto ir kovos simbolį. Kaip į kūną, metantį iššūkį traukos jėgai. Maištavo netgi tamsieji lopiniai. Kartais jis netikėtai pastebėdavo iki tol nematytą dėmę. Tarsi per naktį ji būtų išsikovojusi vietą jo akiratyje.

Tas padaras ant sienos jam tarsi sakė, kad ten, kur nėra atramos kojoms, nereikalingi nagai. Kūnas judėjo atitrūkęs nuo kitų, terpėje, kuri iš tikrųjų buvo neįmanoma.

Jis skaitė, kad dalmatinai neturi stipraus gaujos instinkto ir nuo seno nerišami. Jie bėgdavo palaidi vežimo priekyje, kad atlaisvintų kelią. Tiesa, kai kas juos laikydavo pririštus.

Bet Ruta paleido jį bėgti, kristi per vandenį ir orą. Laisvą, nepriklausomą jo sąjungininką. Tai buvo jis pats ir jos potėpiai. Jiems ji skyrė ne vieną savo gyvenimo valandą.

Dvidešimt ketvirtas skyrius

„AŠ TURIU JAM PARODYTI, KAD NEGALI ELGTIS KAIP TINKAMAS“, – MĄSTĖ JI, SPOKSODAMA Į KLASIKINIŲ VEIDO BRUOŽŲ VYRĄ DAILIOMIS RANKOMIS.

Ruta Berlyne praleido daugiau kaip dvejus metus, kol Agė pagaliau nusprendė, kad ji pribrendusi personalinei parodai. Dabar ji ką tik baisiausiai pasipiktino, kam jis neatsiklausęs taip brangiai įkainojo jos paveikslus.

– Atsiprašau, bet dėl tokių dalykų aš nesitariu, – apsimestinai mandagiai atsakė jis.

– Paveikslai mano! Nejau tikiesi, kad žmonės taip brangiai mokės už visiškai nežinomos dailininkės paveikslus? Ar tu kvailas?

Jo akys apsiblausė. Jis padėjo katalogą į šalį ir mostelėjo į duris.

– Pageidaučiau, kad dabar pasišalintum iš galerijos, o rytoj punktualiai ateitum į parodos atidarymą.

Jis pakėlė telefono ragelį, surinko numerį ir lyg niekur nieko su kažkuo ėmė kalbėti prancūziškai. Veido išraiška akimirksniu pasikeitė, kai jis prisistatydamas ištarė savo vardą. Agė kalbėjo maloniai, nesiteikdamas net pažvelgti į Rutą.