Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

Ši buvo prakirsta. Nuo smiliaus iki delno apačios. Negiliai, bet ji vis tiek pajuto pyktį dėl to, kad jam nesutvarstė rankos.

*

Naktį jis pabudo ir silpnai sudejavo. Kai pramerkė akis, ji pamatė, kad ją atpažino. Tada Toras užmigo vėl. Buvo pasakyta jo nežadinti. Jam reikia ramybės.

Ovė kažkur nuėjo miegoti. Ji liko prie lovos su Agės dovanota modeline suknele. Čia ji atrodo idiotiškai, susigėdusi pamanė ji.

Prakaitu permirkusi suknelė graužė odą, o prieš akis plaukė prisiminimai. Iš tų laikų, kai Toras buvo dar mažas. Replikos. Veido išraiška, kai per Kalėdas ji padovanojo jam laikrodį. Pykčio priepuolis, kai jam nebuvo leista važinėti dviračiu gatvėje. Tas kartas, kai išgąsdino ją – įsilipo į lietvamzdį ir kybodamas ties antruoju namo aukštu suriko: „Mama, žiūrėk!“ Kiek jam tada buvo, šešeri?

Atsisveikinimo scenos oro uoste. Dabar jos būdavo ramesnės nei vaikystėje. Kažkas pasikeitė, kai jam suėjo dešimt. Jis užsigrūdino. Įgijo trapaus išdidumo, kurio ji nedrįso užgauti. Kartais jis tarsi guosdavo ją mėgindamas atrodyti sąmojingas ir šaunus. Arba pasipūtęs. Lyg būtų ją nurašęs. Ji dažnai bandydavo jį prakalbinti. Sužinoti, kaip iš tikrųjų jam sekasi, kaip jis sugyvena su Ove ir Merete. Bet jis tik gūžtelėdavo ir atsakydavo kaip visada: „Gerai.“

Ji prisiminė, kaip kartą jie drauge pietavo Berlyne, jos bute. Rudenį jis turėjo pradėti lankyti gimnaziją, ir ji paklausė, ar jis nenorėtų mokytis Berlyne.

– Mokytis čia? Aš juk nepažįstu nė vieno žmogaus. Gyventi čia?

Jis šiurpdamas apsidairė dideliame baltame kambaryje, jos namų ateljė. Žvilgsnyje slypėjo negailestingas atsakymas. Tai ne namai.

Kai jie valgė jos paruoštus spageti, jis pasakė, seno žmogaus akimis žvelgdamas kažkur į orą:

– Nesuprantu, kam jūs tuokiatės.

Ruta nurijo kąsnį nerasdama, ką atsakyti.

– Na, turbūt dėl to, kad įsimylime, – galiausiai ištarė ji ir pamėgino nusišypsoti.

Jis tik suprunkštė.

– Jei nenori gyventi čia, galbūt tau patiks Osle. Kada nors juk reikės išvažiuoti iš to miesteliūkščio.

– Taip, bet dabar, kaip suprantu, tu gyveni Berlyne, – blaiviai atsakė jis, žiūrėdamas į lėkštę.

– Bet jeigu aš persikelčiau į Oslą?

– Nežinau... – burbtelėjo jis.

Ji prisiminė, kad tada ištiesė ranką, bet jis atsitraukė nuo jos ir prašneko apie tai, kad parduotuvėje matė šaunią odinę striukę.

Tais kartais, kai jis viešėdavo pas ją Berlyne, ji pasistengdavo nesimatyti su Age. Matyt, nenorėjo, kad Toras ką nors žinotų apie tą jos gyvenimo dalį. Bet vesdavosi jį į galeriją ir ateljė. Supažindino su ta saujele žmonių, su kuriais ji bendravo. Šiaip jiedu darydavo tai, kas įdomu tokio amžiaus berniukams. Paskutinį kartą buvo roko koncerte.

Ji labai iš anksto suplanavo būsimą jo viešnagę. Sėdėdama prie jo lovos ligoninėje suvokė, kad nuslėpė nuo jo svarbią savo gyvenimo pusę. Ar darė tai norėdama apsaugoti jį? Ar save?

Kai jie susitikdavo Osle, viskas eidavosi sklandžiau. Ypač po to, kai ji perpirko šeimininkės namą, šiai tapus našle, ir nuomojo pirmąjį aukštą.

Trečią dieną Toras atsigavo tiek, jog Ovė su Ruta galėjo persimesti optimistiškais žvilgsniais. Jis paskolino jai savo marškinius, ir jie pasijuokė, kai ji prisipažino dėvinti ligoninės apatinius.

– Nusipirk švarių drabužių, kad nedarytum mums gėdos, – geraširdiškai pasakė jis, jai išeinant.

Stiklinės durys iš uosto promenados pusės atsidarė automatiškai. Ji suvokė, kaip viskas pasikeitę, nauja ir šiuolaikiška. Ji atsirinko keletą drabužių, kurie, jos manymu, galėtų tikti. Tada paprašė pardavėją parodyti jai matavimosi kabiną. Padėjusi drabužius ant prekystalio priešais save pajuto, kad vis dar muša prakaitas prisiminus senąją istoriją su sijonu.

Persirengusi švariais drabužiais, sumokėjusi ir už tai, ką vilkėjo, ir ką nešėsi rankoje, ji paklausė, kur rasti tualetą.

– Iškart už lifto, – atsakė pardavėja ir nuskubėjo prie kito pirkėjo.

Stovėdama priešais liftą, Ruta kiek padvejojo, tada įlipo vidun ir paspaudė mygtuką su užrašu „Biurai“.

Pateko į holą su kabykla, virtuvėle ir daugybe uždarų durų. Tikriausiai jis sėdi už vienų iš jų. O gal turi prieškambarį su sekretore?

Kada tai buvo, prieš keturiolika metų? Juokingai elgiuosi čia stypsodama, pamanė ji. Tą pačią akimirką atsidarė tolimiausios durys. Ji skubiai atsitraukė ir sustojo už palmę primenančio augalo šalia lifto.

Iš pradžių keistas svaigulys trukdė jį aiškiai matyti. Jis žengė artyn su moterimi tamsia pažo šukuosena. Jie kažką karštai aptarinėjo. Sulig kiekvienu žingsniu jis siuntė jai elektros bangas. Tas rankų ir kojų judesių ritmas. Profilis, kai jis dirstelėjo į moterį. Audinys, dengiantis kūną. Priėjęs taip arti, jog ji galėjo girdėti, ką jis sako, vyras grakščiai pasilenkė prie brunetės.

– Bet juk tam nėra jokio pagrindo.

Balsas buvo visai toks, kokį ji prisiminė. Tylus. Ramus. Žemo tembro. Ruta nurijo seiles mėgindama nieko nepraleisti. Nei lūpų. Nei duobutės skruoste. Nei tvirto smakro. Plaukai buvo trumpesni nei anąkart. Jis atrodė gerokai liesesnis, o gal veidas įgavęs ryškesnių bruožų.

Moteris ją pastebėjo tik tada, kai jie priėjo prie lifto. Tada į Rutą nukrypo skvarbus jo žvilgsnis. Kai jis sustojo tiesiai priešais ją, truktelėjo lūpų kamputis. Nuo tada, kai viešbutyje jis nešiojo ją ant rankų, nebuvo praėjusi nė sekundė. Ji jautė rankas, apkabinusias jos kūną, ir alsavimą prie skruosto.

– Laba diena! – svetimu balsu pasisveikino jis.

– Laba diena!

– Ar ko nors ieškote? – paklausė moteris ir paspaudė lifto mygtuką.

Ruta papurtė galvą ir susikišo rankas į švarkelio kišenes. Jai buvo devyniolika, be to, ji mirtinai bijojo, kad jos nesulaikytų už vagystę.

– Ne, aš atsiprašau. Maniau, kad ir viršuje parduotuvės.

Jis visą laiką spoksojo į ją. Lifto siena buvo papuošta. Už pleksiglazo driekėsi paprastas pynės pavidalo piešinys anglimi. Ruta žinojo menininko vardą, bet neprisiminė. Darbas neblogas.

Ji nudelbė akis. Susitikus žvilgsniams, pajuto fizinį skausmą. Ji įsibrovė į jo valdas. Tuo kompromituodama juos abu. Tai buvo kaip pažeminimas. Kai liftas atvažiavo, ji vis dėlto pažvelgė į jį. Nenuleisdamas nuo jos akių, jis mostelėjo ranka į liftą. Bet Ruta atšlijo žingsnį atgal, ir pirmoji įlipo tamsiaplaukė. Aukšti kulniukai kaukštelėjo į metalą.

Tada jis žengė artyn ir padavė ranką.

– Vėl gimtuose kraštuose?

– Taip, – tarstelėjo ji.

– Kartą kreipiausi su pasiūlymu, bet tikriausiai buvo neįdomu? – skubiai susakė jis.

– Su pasiūlymu?

– Susisiekėme su tavo agentu. Dėl fojė puošybos. Prieš kelerius metus. Smulkmenos. Matyt, neturėjai tokiems dalykams laiko.

– Aš jo negavau.

– Atsiprašau, Gormai, bet mes pavėluosime į susirinkimą, – įsiterpė tamsiaplaukė, stovėdama lifto tarpduryje, kad durys neužsivertų.

Jis paleido jos ranką. Dvejodamas? Ar jai tik pasivaideno, nes ji norėjo, kad taip būtų?

– Parduotuvės štai ten! – pasakė brunetė, mostelėdama laiptų pusėn.

– Ačiū, – padėkojo Ruta ir nusigręžė.

Jau lėktuve ji ėmė gailėtis dėl Torui duoto pažado. Bet buvo tokia laiminga, kai gydytojai pasakė, kad jis visiškai pasveiks. Tik tam reikią laiko. Vieną vakarą ji paklausė, ar jis nori kartu su ja pakeliauti, kai pasitaisys.

– Visada norėjau, kad nuvažiuotum su manimi pas močiutę ir senelį. Į Salą. Jie sako, kad nebuvai ten nuo tada, kai aš gimiau. Keista.