Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

– O Viešpatie, Ruta! Nejau tiek laiko mes nesimatėme? Jau visa amžinybė, kaip mudu su Gormu išsiskyrę. Žinoma, palaikome ryšius dėl Siri. O jis keistuolis. Įsivaizduok, nuo tada, kai aš išvažiavau, dar nevedė. Jis gyveno tik dėl parduotuvės. Mums nieko neišėjo. O Dieve, kokias nesąmones aš pliurpiu! Papasakok, kas pas tave naujo. Visai neseniai apie tave skaičiau. Šiaip neperku tokių žurnalų, bet radau pas dantistą. Rašė, kad pasidarei turtinga ir tik skraidai iš vienos šalies į kitą. Gyveni Berlyne, ar ne?

Rutai užėjo troškulys. Baisus troškulys.

– Einu, nusipirksiu ko nors atsigerti, – sumurmėjo.

Kai ji sugrįžo, Turida buvo pamiršusi, ko klausė.

– Ar ištekėjai antrąkart? – pasidomėjo.

– Ne.

– Kaipgi taip? Juk tikriausiai sutikai daugybę vyrų?

– Nesusiklostė, ir tiek, – atsakė Ruta ir prisivertė nusišypsoti.

– Na, taip, niekur nebūna vien gerai. Gyvenimas nėra lengvas. Turiu galvoje, ne be konfliktų. Vienu metu, kai mudu su vyru turėjome problemų, Gormas grasino pasiimti Siri į šiaurę.

– Tikrai?

– Su tuo negalėjau susitaikyti.

– Kodėl ne?

– Duktė turi gyventi pas mamą. Aš nebūčiau turėjusi ramybės. Būčiau numirusi!

– O Siri ar būtų numirusi? – atsargiai paklausė Ruta.

– Viešpatie! Kokia tu motina? – pasipiktino Turida.

– Geras klausimas.

– Oi, atleisk, maniau, kad važiuodama išgarsėti berniuką pasiėmei, – prislopusiu balsu tarė Turida, ir akimirką atrodė, kad tuoj apsiverks.

Ruta palietė jai ranką ir suvapėjo, kad nieko baisaus.

– Matyt, mano jautri vieta, – pridūrė.

Turida pakreipė kalbą ir prašneko apie tai, ką ji vadino Rutos, kaip garsenybės, gyvenimu.

– Tikriausiai sutinki daugybę žmonių, kurie žavisi tavo paveikslais? Turėtų būti fantastiška.

– Taip, – atsakė Ruta nežinodama, ką dar pridurti.

Pagalvojo, gal papasakoti apie Torui nutikusią nelaimę. Bet tai būtų tik patvirtinę, kad ji bloga motina, tad nesakė nieko.

– Beje, buvau sutikusi vieną mūsų bendramokslę, Beritą. Sakė mėginusi su tavimi susisiekti, siuntusi laišką. Tvirtino, kad per daug išpuikai, nieko jai neatsakei. Aš ją truputį pabariau. Pasakiau, kad ir man nerašai. Kaip ji nesupranta, kad tu užsiėmusi svarbesniais reikalais. Kad bendrauji su žymiais žmonėmis.

– Berita?

– Taip, ta, kuri vaikščiodavo susismaugusi. Vakarėlyje bandė lįsti prie Torsteino, gal pameni? Ir prie Gormo. Daug kartų. Mes, merginos, nelabai ją mėgome. Ji buvo tame vakarėlyje. Pameni? Kai Gormas vežė tave prie autobuso ar panašiai. Nepalaikai ryšio su niekuo iš mokyklos laikų?

– Ne, kažkaip viskas nutrūko. Aš taip retai rašau laiškus, – pasakė Ruta, mėgindama surasti kokį nors pasiteisinimą.

– Tu blogesnė ir už Gormą! Aš, pavyzdžiui, negaliu gyventi be senų draugų, – atsiduso Turida.

Ruta neatsakė, tik išgirdo save klausiant:

– Ar dažnai jį matai? Gormą? Tai yra ar dažnai būni šiaurėje?

– Ne, jis... Jis toks nutolęs. Nepažinojau jo tada ir dabar nepažįstu. Bet jis paskambina, kai būna mieste ir nori susitikti su Siri. Baisiai santūrus. Gal net santūresnis negu jaunystėje. Niekada nežinai, ką jis galvoja. Kažkoks keistas. Tarsi jam nereikėtų jokio žmogaus. Supranti?

– Aš jo nepažįstu, – sumurmėjo Ruta.

– Juk pažinojai, kai mokėmės mokykloje.

– Ne. Tik buvome porą kartų susitikę.

– Jis truputį riečia nosį. Bet šiaip geras. Beje, perka paveikslus. Meną. Siri man pasakojo. Kažkada mačiau laikraštyje vieną tavo paveikslą. Jis mane beveik išgąsdino. Šiaip ar taip, nepradžiugino.

– Paveikslus tapau ne tam, kad džiuginčiau žmones, – gal kiek per griežtai atkirto Ruta.

– Tai kam tu juos tapai? – nuoširdžiai nustebo Turida.

– Kad priminčiau sau tai, ko dar nesuprantu, bet bijau pamiršti. Ir dėl to, kad kitaip negaliu, – atsakė Ruta ir pabandė nusišypsoti.

– Tu juokiesi iš manęs, – sukikeno Turida.

– Visai ne, – patikino Ruta ir pažvelgė į laikrodį.

Tuo pat metu buvo pranešta apie keleivių laipinimą. Abidvi pakilo eiti.

– Ar dažnai būni Osle? – skubiai paklausė Turida, kai jos žengė prie durų.

– Pasitaiko.

– Paskambink man, kokį vakarą galėtume kur nors nueiti. Gal apsikeičiame telefono numeriais? Tu juk Berlyne? – pakiliai sučiauškėjo Turida.

– Berlyne? Matai, šiuo metu keičiu adresą, todėl neturiu numerio, kurį galėčiau tau duoti.

Tai sakydama pajuto ramybę. Ji nebegrįš į Berlyną.

*

Uždarytos galingame krioksme jiedvi kilo į dangų, Turida ir ji.

Tačiau turėjo sėdėti atskirai, nes kitaip nerado.

Šalia sėdintis vyriškis šlamindamas sklaidė laikraštį. Jie buvo pakilę į reikiamą aukštį, ir juos daniškai pasveikino lėktuvo kapitonas. Ruta taip pat išsitraukė laikraštį, bet prisiminė, kad akiniai liko švarko kišenėje, o švarkas ant lentynos, todėl atsilošė ir užsimerkė.

Kai ji pažvelgė į šoną norėdama surasti mygtuką ir atlenkti kėdės atlošą, jos kaimynas ant ranktūrio pasidėjo ranką. Trumpais nelygiais nagais. Nykštys buvo tvirtas, bet dailios formos. Odos spalva sakė, kad jis nedirba lauke. Prie arterijos matėsi stambios mėlynos gyslos ir ryškios sausgyslės.

Ruta pajuto stiprų ilgesį, kai pilotas pakeitė aukštį ir ji užsimerkusi sutiko atvirą Gormo žvilgsnį.

Laikraštis šalia sučežėjo smarkiau. Kai ji pakėlė akis, sušmėžavo jos atvaizdas. Vyriškis taip pat jį pamatė. Ji užsimerkė ir apsimetė nesuprantanti, kad ją atpažino.

Gormo veidas tapo aiškesnis. Jis padavė jai ranką. Ji pajuto jo pulsą prie savo pulso.

– Aš visada svajojau su tavimi skristi, – tarė jis, ir drovi šypsena permainė ryškių bruožų veidą. – Visada vaizduodavausi, kaip susitinkame be visų tų užtvarų. Kad galėtume tiesiog skristi.

Lėktuvą stipriai supurtė, ir jie smuktelėjo daugelį pėdų žemyn. Pilotui, matyt, nepatiko, jis vėl privertė lėktuvą pakilti.

– Kažkas visą laiką sprendžia už mus, mums to nežinant. Arba apsimetame, kad nieko nepastebime. Leidžiame jiems toliau dirbti savo darbą. Retkarčiais mes pasprunkame, – sušnabždėjo jam Ruta.

Jie vėl pro debesis krito žemyn. Ruta įsikibo į ranktūrius. Dešine jautė minkštą švarko rankovės vilną.

– Skrendate rengti parodos? – išgirdo ji.

– Ne.

– Čia rašo, kad jūsų paveikslai vertinami ir gerai perkami. Bet juk ne visi tokie geranoriški, – sukrizeno kaimynas.

– Dažniausiai tiesiog išvažiuodavau sau, kad galėčiau dirbti, – negirdimai pasakė ji Gormui.

– Aš žinau, – atsiliepė jis.

– Prieš daug metų vienas žurnalistas paklausė, kodėl aš nutapiau dalmatiną.

– Ką tu atsakei?

– Kad paveldėjau dalmatino kailį.

– Ar tiesa?

– Iš dalies. Bet labiausiai aš norėjau nutapyti tavo akis.

– Bet šito nepasakytum jokiam žurnalistui?

– Niekada.

Jis pažvelgė į ją ir šyptelėjo.

Ji prikišo lūpas jam prie ausies ir sušnabždėjo:

– Ar važiuosi su manimi į Paryžių?

– Taip! O kur mes apsistosime?

– „L’Hotel“, keturiasdešimt šeštame kambaryje, Dailės gatvė trylika. Ten reikia atsiklaupti, kad atsirakintum duris. Bet tu priprasi. Ten kabo vienas senas erotiškas paveikslas.

Telefonas suskambo jai dar nespėjus įeiti į namus Inkognito gatvėje. Agė buvo grįžęs iš Niujorko ir jau žinojo, kad ji išsikraustė iš Berlyno. Ruta numanė jį žinant ir tai, jog ji iš sandėlio susirinko paveikslus, bet Agė apie tai neužsiminė.