Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

– Mums reikia šiek tiek laiko. Galimas dalykas, kad už kvadratinį metrą prašysime didesnės kainos. Šiaip ar taip, patalpos prie pat durų.

Potencialus nuomininkas buvo akivaizdžiai nepatenkintas, bet Ilsės dėka pamažu atsileido. Praėjus dar dešimt minučių, jie jau buvo susitarę dėl aukštesnės nuomos per pirmuosius penkerius metus, o sutarties galiojimo laiką pratęsę nuo penkerių iki septynerių metų.

– Man reikia išeiti, – ūmiai tarė Gormas, pažvelgdamas į laikrodį, tada paspaudė vyriškiui ranką, linktelėjo Ilsei ir išlėkė iš restorano.

Iš pradžių manė eiti tiesiai į SAS viešbutį. Spėjo, kad ji ten apsistojusi. Bet nusprendė neskubėti. Grįžęs į kabinetą ir uždaręs duris į prieškambarį, paskambino.

– Ne, tokia čia negyveno.

Toliau skambinėjo į visas vietas, kur ji galėjo būti apsistojusi. Bet niekas nenorėjo prisipažinti suteikęs jai nakvynę. Išgirdęs neigiamą atsakymą iš beviltiškai mažų nakvynės namų, esančių miesto pakraštyje, padėjo telefono ragelį praradęs paskutinę viltį. O kai ėmė svarstyti važiuoti į oro uostą, beprotybės jausmas tapo totalus. Tad jis nuslinko prie lango, susidėjo už nugaros rankas ir keletą kartų giliai įkvėpęs ir iškvėpęs paskambino informacijai.

Neset buvo daug, bet nė vienos Rutos.

– Juk gali būti, kad jos numeris įslaptintas, – nekantraudamas tarė jis.

– Tokiu atveju mes neturime jokių duomenų.

– Žinoma, kad turite!

Jis mėgino tramdyti susierzinimą.

– Deja, ne.

– Tai kur man ieškoti? Žūtbūt turiu ją rasti.

– Apgailestauju, – nesileido į kalbas moteris.

Ji apsistojo pas ką nors, bet pas ką, svarstė jis. Kur gyvena jos vyras? Šiaurės Norvegijoje? Žinoma, kitaip ji nebūtų važiavusi į šituos kraštus. Kaip ji pavadino jį tąkart? Viešbučio lovoje, kai viskas tapo neįmanoma? Ove!

Jis įtemptai suko smegenis. Matyt, vyro pavardė ne Nesetas? Iš tikrųjų tai puikiai žinojo. Staiga į galvą šovė išganinga mintis. Vietovės pavadinimas! Ar ten gyvena žmogus, vardu Ovė?

– Minutėlę, – pasakė balsas informacijoje.

Tada kuriam laikui prapuolė. Bet galiausiai pranešė, kad yra vienas Ovė, ir davė telefono numerį.

Jis pažiūrėjo į laikrodį ir nusprendė, kad Ruta jau gali būti grįžusi, jeigu važiavo automobiliu. Tada giliai įkvėpė ir sugalvojo, ką sakys Rutos vyrui, jeigu jis pakels ragelį.

Atsiliepė aukštas moteriškas balsas. Ne Ruta. Jis prisistatė ir paklausė, ar šiuo numeriu jis galįs rasti Rutą Neset. Po pertraukėlės išgirdo nedrąsų juoką.

– Ne, ji čia negyvena.

– Tai gal galiu pasikalbėti su jos vyru, Ove?

– Jis ligoninėje, mieste.

Balsas buvo atžarus.

– Apgailestauju. Gal jūs atsitiktinai žinote, kur gyvena Ruta Neset, kai būna Norvegijoje?

– Ji turi butą Osle.

– Ar galėčiau gauti adresą ir telefono numerį?

– Ne. Jūs žurnalistas?

– Senas draugas. Labai norėčiau susisiekti.

– Kad ir kas būtumėt, negaliu padėti. Viso geriausio!

Jis padėjo ragelį ir ėmė minti po kabinetą. Paskui paskambino Ilsei.

Kai ji išgirdo, kas skambina, jos laido gale pasidarė tylu.

– Ar gali padaryti man paslaugą?

– Vieną paslaugą aš tau jau padariau. Ką tu sau manai dingdamas iš tokio svarbaus susitikimo ir palikdamas mane kvailės vietoje? Kokią dar paslaugą?

– Prisimeni, prieš kelerius metus apsiėmei susisiekti su Rutos Neset agentu? Dėl naujojo pastato dekoravimo. Gal tebeturi agento adresą?

Jis girdėjo jos alsavimą, bet ji neatsakė.

– Ilse?

– Tiesą sakant, nežinau. Kodėl jos nepaklausei, kai ji stovėjo priešais?

– Geras klausimas.

– Duok man pusvalandį, – atsidūsėjo ji ir padėjo ragelį.

Jis mėgino susikaupti ir peržvelgti popierius, kuriuos panelė Sėrvik buvo padėjusi jam ant stalo, kad jis ką nors nuspręstų ar pasirašytų. Bet nieko neišėjo. Tada išskleidė laikraštį ir pabandė skaityti. Naujienos ir faktai sukosi ratu. Be jokios prasmės.

Praėjo valanda, kol ji atskambino. Balsas buvo apgaulingai dalykiškas.

– Žmogus Berlyne, vadinantis save inicialais AG, kalbėjo labai arogantiškai. Niekas nepasikeitė ir tada, kai pasakiau, kad mano klientas yra įsigijęs paveikslą ir kad mes esame kreipęsi dėl užsakymo. Jis nenorėjo duoti telefono numerio. Tačiau maloniai pataisė mano vokiečių kalbą. Man pasisekė sužinoti, kaip vadinasi galerija Osle, kur lapkričio trisdešimtąją bus atidaryta Rutos Neset personalinė paroda. Jeigu tau nepavyks jos surasti, turėsi važiuoti tenai lapkritį. Ji dalyvausianti atidaryme.

Jį pervėrė mintis. Jis pasielgė niekšiškai! Su Ilse. Ji juk tikriausiai suprato, kad tai ne vien užsakymo klausimas. Žinoma, suprato.

– Ilse? Aš labai apgailestauju.

– Aha, ji velniškai neprieinama!

– Aš turiu galvoje mus.

Kitame laido gale telefono ragelis į kažką stuktelėjo. Jis išgirdo negarsų barkštelėjimą. Perlas jos ausyje?

– Viskas gerai. Man juk pavyko nuraminti nuomininką. Ar radai cigaretes?

– Buvau pamiršęs kai ką svarbiau.

– Ką gi, nepamiršk nupirkti vyno. Pasimatysime vakare.

– Ilse. Aš nemanau, kad tu norėsi į Indrefiordą, kai išgirsi, ką noriu tau pasakyti.

– Štai kaip. Ar galiu paklausti kodėl?

– Aš supratau, kad mums reikia skirtis.

Valandėlę buvo tylu. Tada ji paklausė:

– Atsisakai mano, kaip advokatės, ar kitų paslaugų?

Jos balsas skambėjo nerūpestingai. Viešpatie, kaip ji sugeba tvardytis.

– Kitų paslaugų, jeigu tau labiau patinka toks pavadinimas.

– Ar pasakysi kodėl?

– Taip, bet ne telefonu.

– Tu telefonu taip lengvai skiriesi, o pasakyti priežastį jau per sudėtinga?

Ant rašomojo stalo ropinėjo musė. Mieguistai virtuliavo ant savivaldybės laiško apie bendras priemones teritorijai šalia uosto tvarkyti. Buvo tikimasi, kad „Grandė ir Ko“ prisiims didesnius finansinius įsipareigojimus, susijusius su sniego valymu žiemą. Dalies teritorijos tvarkymas esą priskirtinas prie eksploatacinių išlaidų.

Staiga Gormas nusikėlė daug metų į praeitį – jis buvo musė, tupinti ant sienos Indrefiorde. Matė Ilsę, sėdinčią priešais tėvą ir sakančią, kad jiems reikia skirtis. Ar ji kalbėjo tais pačiais žodžiais kaip jis? „Aš supratau, kad mums reikia skirtis.“

O tėvas galbūt paklausė – budriai, lyg erzindamas, iki galo nesuvokdamas: „Tai ko aš netenku – advokatės ar kitų paslaugų?“

Ar viskas buvo maždaug taip? Ar blogiau – telefonu, kaip dabar? Tėvo linkėjimai per jį, Gormą? Gal viskas, kas vyko tarp jo ir Ilsės, tebuvo tėvo kerštas jai?

Musė nuropojo prie stalo krašto ir nepaklususi traukos jėgai palindo po apačia.

– Pasielgiau nejautriai pasakydamas tai telefonu. Turbūt mums reikėtų susėsti ir pašnekėti? Ateisi pas mane? Ar man ateiti pas tave?

– Neverta. Kam teikti naujus įrodymus pralaimėtoje byloje. Manau, kad mudviejų vaidmuo šiame procese jau atliktas.

Dabar musė visai pranyko iš akių.

– Kaip tu jautiesi?

– Gormai, susiimk! Aš ką tik mėginau sutvarkyti tavo asmeninį reikalą. Paskaičiuosiu honorarą už valandą, jeigu tau pasidarys lengviau.

Jis pradėjo juoktis, bet tuoj liovėsi. Ji nesijuokė.

– Gero savaitgalio! – pasakė.

– Gero savaitgalio! Ir ačiū!

– Beje, patarimas, – pridūrė ji. – Kai kitą kartą priešais tave stovės Ruta Neset, sukis pats, nes manęs šalia nebus.

Tada pasigirdo klaptelėjimas. Ji padėjo ragelį.

Kurį laiką jis sėdėjo rankomis susiėmęs galvą, lyg laikytų skystą savo smegenų masę. Paskui išsitraukė užrašų knygelę ir parašė: