Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

– Kaip praėjo paroda? – atsargiai paklausė ji.

– Puikiai. Daugiau kaip pusę paveikslų nupirko dar prieš man išvažiuojant. Mieloji, aš atskrisiu į Oslą, kad būčiau šalia per parodos atidarymą.

– Ne, nėra jokio reikalo.

Jos širdis dunksėjo.

Stojo tyla. Jo alsavimas buvo kaip įspėjimas.

– Tu mane palikai, kaip turiu pagrindo manyti?

Balsas buvo nustebęs, bet ramus.

– Tiesiog parvažiavau į Oslą. Noriu dirbti čia.

– Bet, mylimoji, kodėl?

– Noriu būti arčiau Toro.

– Mes taip nesitarėme.

Jis buvo atlaidus, lyg kalbėtų su vaiku.

Tikriausiai ir anksčiau su manimi taip kalbėdavo, tik aš nepastebėjau, pamanė ji.

– Aš daugiau nepakęsiu, kad tvarkytum mano gyvenimą.

– Nedrįsk šitaip su manimi elgtis. Aš myliu tave, Ruta!

– Tu myli ne mane, o paveikslus, kuriuos gali parduoti.

– Klausyk, tai ne telefoninis pokalbis. Aš atskrisiu į Oslą. Jei nenori, kad dalyvaučiau atidaryme, ateisiu vakare. Aš įtikinsiu tave, kas tau geriausia. Neabejok. Tau reikia manęs, Ruta.

– Tu čia neįeisi.

– Tai gal turi meilužį, brangioji? – paklausė jis žemu, tyliu balsu, kuriuo kalbėdavo norėdamas ką nors sužinoti.

– Ne tavo reikalas, – nukirto ji.

– Vadinasi, turi meilužį, – nusijuokė jis.

Nuo šiurpaus juoko jai užgniaužė kvapą.

– Viskas baigta. Man nereikia tavo pagalbos.

– Tikrai? Dabar, prieš parodą, Norvegijoje esi labai populiari, neturėtum krėsti kvailysčių. Bulvarinė spauda ir anksčiau domėjosi tavo asmeniu. Tau nepatiko, mieloji. Ar ne? Mano archyve yra ne tik tavo pieštų paveikslų, bet ir nuotraukų su tavo atvaizdu.

Ji greitosiom pamėgino įsivaizduoti, kuo jis grasina. Ką turi. Asmeninių jos nuotraukų, įvairiose situacijose. Pavyzdžiui, nuogą prie viešbučio lango Romoje? Laimingą ir jau gerokai apgirtusią po pirmosios parodos Niujorke, Agės lovoje. Su Age. Tada jie fotografavosi su delsikliu.

Kai jis ėmė plyšoti prancūziškai, ji numetė ragelį.

Kurį laiką tik sėdėjo priešais telefoną neturėdama jėgų ko nors veikti. Tada jai dingtelėjo, kad jis nejuokavo žadėdamas atskristi. Nepagalvojusi, kiek objektyviai trunka kelionė iš Berlyno iki Inkognito gatvės, net tokiam žmogui kaip Agė, ji pašoko iš vietos ir nubėgo patikrinti, ar abi spynos gerai užrakintos. Senoji šeimininkė, gyvenanti pirmame aukšte, buvo išvykusi, tad jam bus neįmanoma įsiprašyti gudrumu.

Staiga sučirškė durų skambutis. Ji atsisėdo tualete buto gilumoje ir mėgino save įtikinti, kad negali būti jis. Tačiau lindėjo ten tol, kol viskas nurimo.

Juk galiu nueiti į tualetą, pamanė. Tačiau šiurpas įsimetė į sienas, baldus, langus. Ji užsinešė antklodę ir pagalvę į ateljė, kur jos niekas negalėjo matyti iš lauko. Tik naktį ji išdrįso nusėlinti į virtuvę ko nors užvalgyti.

Kai užsigerdama raudonuoju vynu triauškino seną duonos skrebutį, žvilgsnis užkliuvo už itališkų plytelių tarp virtuvės baldų. Ji nusipirko jas tada, kai Agė pirmą kartą nusivežė ją į Romą. Buvo tokia laiminga. Gėrėjosi jo išvaizda ir lygino jį su graikų dievu. Tikriausiai jau buvo supratusi, kad tokie dalykai jį suminkština.

Vieną vakarą jie sėdėjo ant Ispanijos laiptų ir nenorom pamatė, kaip susirėmė du įtūžę vyrai. Jie gestikuliavo, garsiai šūkalojo itališkai ir mosavo kumščiais vienas kitam prieš nosį. Jiedu su Age pasijuokė iš jų sutardami, kad smarkūs žmonės juokingi.

– Jie visai nebaisūs, tokius akimirksniu suvyniočiau ant piršto, – pasakė jis. – Bijoti reikia tų, kurie nesikarščiuoja.

Dabar ji šaukė ant jo telefonu, ir Agė, matyt, buvo atsparesnis baimei nei ji. Nuo to šilto, švelnaus žvaigždėto vakaro praėjo daug laiko. Bet plytelės buvo priklijuotos prie sienos. Žmonės ir pokalbiai visada palieka pėdsakus, pamanė ji. Negali nuolat apsisaugoti.

Krimsdama paskutinį skrebučio kąsnį ir dideliais gurkšniais maukdama vyną, ji kartojo sau, kad priešas ne Agė, o baimė.

Dešimt metų ji gyveno pagal Agės taisykles, nes manė, jog tai būtina, kad ji galėtų tapyti. Netgi tarėsi esanti laisva.

Bet galbūt ta laisvė nebuvo didesnė už įkalinimą mokytojų kambaryje. Su taisyklėmis, kaip reikia kramtyti kramtomąją gumą, bausti už nusižengimus, keiksmus ir rašybos klaidas.

Ir tarsi tai būtų tiesiogiai susiję su jos ir Agės išsiskyrimu, ji prisiminė tuos laikus, kai ją neretai apimdavo jausmas, jog rašyba yra tikrasis gyvenimo tikslas. Kad žmonių bendravimas priklauso nuo to, ar žodžiai išdėstyti pagal neginčijamas taisykles.

Tarytum šviesiąsias žmogaus savybes būtų galima puoselėti raudonai išmargintų sąsiuvinių priedangoje. Tarytum pokalbiai, iškalba, paveikslai, svajonės turėtų ką nors bendra su dusliaisiais priebalsiais ar Agės požiūriu į meną.

Lyg albumai mokyklos bibliotekoje būtų reikalingi tam, kad stovėtų lentynose nugarėlėmis į išorę. Lyg žmogiškosios būtybės į pasaulį ateitų tam, kad gyventų pagal skambutį ir žygiuotų kolonoje po du. Klastingas mokymas žengti koja kojon. Į Agės galeriją. Į nieką, į kalėjimą, į karą. Bumbt!

Butelis beveik tuščias, o norvegiškoje mokykloje daug kas iš esmės ydinga. Ji juk leidžiasi ujama veislinio vokiečių–prancūzų kilmės katino, kuris vartosi savo privačioje pintinėje po šilkinėmis antklodėmis. Tik dėl to, kad mano ją užpatentavęs. Tarsi egzistuotų toks gamtos dėsnis, jog be jo patento ji negalėtų tapyti.

Pagauta nevaldomo pykčio, ji atsistojo ir eidama iš kambario į kambarį įžiebė visas šviesas. Pozavo priešais visus langus ketindama išrėžti Agei tiesiai į veidą, kad ji nenori jokių raudonų pastabų savo sąsiuvinyje. Nenori jo auklėjimo ir jo pažymių.

Kai butelis ištuštėjo, ji suvokė iššvaisčiusi daug energijos, kad atskleistų asmenines Agės ydas. Tada perkratė savąsias ir nusprendė, jog kadaise jis jai reiškė pasaulį ir nuotykį. O ji norėjo visa tai patirti. Ir nė karto rimtai nesusimąstė, ką iš tikrųjų jam jaučia. Kai sutinki dievą, tokie klausimai atkrinta.

Tik supratusi, kad tas dievas nuslėpė užsakymą, Gormo užsakymą, ji sukilo.

Dvidešimt penktas skyrius

PARADOKSALU, BET GORMAS SUTELKĖ DĖMESĮ Į ILSĘ, KAD PRASKAIDRĖTŲ GALVA.

– Ar tai nebuvo ji? – paklausė Ilsė, kai jie žengė automobilių stovėjimo aikštelės link. – Ne Ruta Neset?

Jos tonas Gormą taip sudirgino, jog jis turėjo susiimti.

– Pamiršau cigaretes, einu atsinešti. Tuoj pat grįšiu.

– Mes jau vėluojame. Man atrodo, tu jas įsidėjai į kišenę.

– Ne. Susitiksime prie automobilio.

Jis ristele pasileido prie durų galvodamas, ką darys. Bet jos ten nebuvo. Jam dingtelėjo, kad ji, ko gera, vaikštinėja po parduotuvę. Bet kur? Nuskubėjo per pirmojo aukšto skyrius. Jos niekur nesimatė. Miglotai suvokė, kad jam į nugarą su nuostaba žvelgia parduotuvės darbuotojos, pro kurias jis prašnopštė net nepasilabinęs.

Gal ji vienoje iš matavimosi kabinų? Jau ruošėsi šukuoti visas kabinas iš eilės, kai sumetė, kad elgiasi kaip paskutinis kvailys. Jis nusileido liftu žemyn ir apėjo visą pastatą. Jos niekur nebuvo.

Ilsė stovėjo ant vėjo automobilių stovėjimo aikštelėje. Jis matė, kad ji suirzusi ir dreba iš šalčio.

– Na, ar radai?

Gormas nepaisė iškalbingo jos tono.

– Ne.

– Jau turėjome susitikti su tuo žmogumi, o mums dar dešimt minučių važiuoti.

Jis neatsakė, tik atidarė jai automobilio dureles ir linktelėjo.

Kol nuomininkas dėstė jiems savo pasiūlymą, jis neįstengė galvoti apie nieką daugiau, tik kaip greičiau užbaigus susitikimą. Ilsė porą kartų klausiamai pažiūrėjo į jį, nes pokalbis reikalavo, kad jis atsakytų „taip“ arba „ne“ ar bent pažadėtų klausimą pasvarstyti. Galiausiai vadovavimą perėmė Ilsė.