Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

– Atsiųsk juos kartais paviešėti į šiaurę.

– O tu pas mus atvažiuosi? – paklausė ji.

– Taip, jei leisite man apsistoti viešbutyje ir pakviesti jus vakarienės.

– Kodėl tu taip sakai?

Ji sutrikusi pažiūrėjo į jį.

Eidamas jis apkabino ją per pečius ir prisitraukė.

– Ar kada nors tau sakiau, kad tu buvai ir tebesi atrama mano gyvenime? Aš noriu būti tavo brolis, kad ir kaip mums sektųsi. Aš myliu tave, Marijane!

Ji prajuko, iš pradžių gal kiek susidrovėjusi. Tada prisidėjo ir jis. Kvatodami abu nubrido per pirmąjį sniegą.

Paėmęs voką iš galerijos, jis iškart suprato, jog tai katalogas.

Daugelis katalogo paveikslų buvo spalvoti. Ant viršelio pavaizduota į vyrą panaši žmogysta, kuri krito nuo bažnyčios varpinės glėbyje spausdama mažą žmogutį. Jis matė ryšį tarp dalmatino, kabančio ant kabineto sienos, ir šio motyvo. Tikriausiai dėl to, kad ji vis dar tapė judančias būtybes. Šios ir priešinosi, ir sklendė oru. Kažkur šokdamos, skrisdamos ar bėgdamos.

Didžiumoje darbų figūros, arba motyvai, nebuvo tokie paprasti kaip jo paveiksle. Ji davė daugiau. Arba mėgino nukreipti dėmesį nuo pagrindinio motyvo. Kūnai nevaldė savęs arba buvo valdomi jėgų, kurių paveikslas neparodė. Ji balansavo ties grėsmės riba arba žadino nuojautą, kad figūros neištvers skrydžio ar sklendimo. Šį įspūdį stiprino skaidrios, harmoningos spalvos. O motyvas jas tarsi ardė. Tuo, kas paveiksle buvo gražu, negalėjai pasitikėti, nors šis užtaisas leido figūroms sklęsti oru, virš tarpeklio ir namų stogų ar kiaurai sienos.

Vienoje drobėje buvo pavaizduota moteris, einanti vandeniu. Po vandens paviršiumi plaukiojo į žmones panašios žuvys. Galūnėse, kurios nebuvo nei rankos, nei pelekai, žuvys laikė po kokį nors daiktą. Laikraštį, cigarą, pistoletą, vyno taurę, peilį. Per visą moters pilvą juodavo šarvas, o gal išpjautas lopas. Kaip visuma, paveikslas išreiškė šiurpą, nors jame ir buvo pasakoms būdingo perdėjimo. Tarsi ji įspėtų nelįsti į paveikslo tikrovę.

Jis perskaitė sąrašą darbų, nupirktų Norvegijoje ir užsienyje. Daugiausia – Vokietijoje ir Jungtinėse Valstijose. Parodos Berlyne, Venecijoje, Helsinkyje, Tokijuje, San Paule, Kopenhagoje, Budapešte, Niujorke, Melburne.

Pastarosiomis savaitėmis jis laikraščiuose matė daug straipsnių apie ją, nežinomą norvegų dailininkę, kurią pamėgo amerikiečiai. Tarp eilučių lyg buvo norima pasakyti, kad tai, kuo žavisi amerikiečiai, netinka norvegams. Nevienaprasmiškai buvo minimos sumos, už kurias parduoti darbai. Doleriais ir kronomis.

Jis ilgai laukė, kol galės registruotis skrydžiui. Ir automobilių eismą, ir oro transportą paralyžiavo pūga, tad lėktuvai neskraidė didžiąją dienos dalį. Tik vargais negalais jam pavyko įsiprašyti į paskutinį lėktuvą.

Laukdamas, kol bus pranešta apie skrydį, jis nusipirko keletą Oslo laikraščių. Vos nusisukęs nuo prekystalio, ant bulvarinio žurnalo viršelio išvydo Rutos portretą. Džiūstančia burna priėjo prie stovo ir susirado straipsnį.

Nuotrauka užėmė pusę puslapio. Menkai apsirengusi ji gulėjo didžiulėje lovoje su baldakimu šalia pusamžio vyro, kuris atrodė kaip savimi patenkintas šampūno reklamos modelis. Užrašas po nuotrauka skelbė: „Norvegė Ruta kuria paveikslus savo meilužiui.“

Kodėl, po galais, ji tai leidžia? – nusiminęs pamanė jis.

Straipsnis buvo parašytas taip, lyg būtų interviu, bet jis norėjo tikėti, kad tai tik paskalomis paremta istorija. Greitosiomis permetęs straipsnį, kažkodėl pamanė, kad žurnalistas ir galerininkas – tas pats žmogus. Ten gana tiesiai buvo parašyta, kad už savo vardą Ruta Neset turinti dėkoti savo artimai pažinčiai su šiuo galerininku. Tai jis ją „atradęs“ ir tikrąja žodžio prasme pasiėmęs į Berlyną.

Jam kilo mintis nusipirkti žurnalą. Tačiau stiprus šleikštulys privertė apsigalvoti. Šūsnį žurnalų su Rutos portretu jis uždengė moterų žurnalu ir nuėjo.

Drabužiai lipo prie kūno. Pasroviui žengdamas durų link, jis nusivilko paltą.

Pagaliau atsisėdęs į vietą, atlošė galvą ir pamąstė, kad gal ji to straipsnio nepamatys, kol nepasibaigs parodos atidarymas. O kai lėktuvas galynėjosi su vėjo gūsiais, kartojo sau, kad Ruta neturi ničnieko bendra su tuo nelemtu straipsniu.

Po valandėlės jis išsitraukė iš portfelio katalogą ir sklaidė jį tol, kol nusiramino. O kai stiuardesė atnešė kieto kaip padas maisto, pajuto visai neblogą apetitą.

Dvidešimt šeštas skyrius

RUTA ROPINĖJO PO LEDINĮ PASAULĮ, PRIMENANTĮ ANGARĄ, IR MĖGINO NEŠTIS PAVEIKSLUS.

Bet šie be paliovos krito iš rankų. Jų buvo per daug, per sunkūs. Skausmas jai sakė, kad ji viena. Tai suvokusi, ji pavirto karučiu guminiais ratais, kurį kažkas didžiuliu greičiu įstūmė į koridorių. Ji buvo tai Ruta, tai karutis.

Pagaliau ji surado angą, pro kurią įlindo į raudoną aksominį kanalą. Atsidūrė Oskaro Vaildo viešbutyje Paryžiuje. Kol ji ropojo pasieniais, kambarys susitraukė. Ji mirko šiltoje pulsuojančioje upėje. Tada suprato, kad šliaužinėja po savo širdį. Ši dunksėjo šalia pat kūno.

Veriantis skausmas išlakstė raudonais skutais, ir staiga aplink pasidarė dusinamai ankšta. Prie jos ištiestomis rankomis žengė mažas žmogutis. Toras, pamanė ji. Bet kai vaikas priėjo arčiau, ji pamatė, jog iš veido jis panašus į Oskarą Vaildą.

Priėjęs visai arti, jis dar labiau susitraukė ir pravirko. Pagaliau suvokė, kaip pavojinga būti matomesniam už portretą, apie kurį jis kadaise rašė. Ji atsiklaupė ir paėmė jį ant rankų. Čiūčiavo guosdama kaip močiutė kadaise.

– Na na na, tik nerėk. Na na na, tu tik rėk. Na na na.

Erdvė išsiplėtė ir ausys beveik priprato prie ritmingo dunksenimo, kol ji vaikštinėjo su juo po širdies skilvelius. Šiltus, raudonus, minkštus. Aš guodžiu Oskarą Vaildą, pamanė ji.

Tada jis ėmė augti jos rankose ir galiausiai šypsodamasis atsistojo priešais ją. Buvo toks aukštas, jog širdies skilvelio lubos išsigaubė. Tuomet jis prakalbo. Balsas jai priminė tą, kurį ji buvo pamiršusi.

– Niekada nebijok savo nuogumo. Ilgai jie negalės tavęs laikyti uždarę ar žeminti! Laikas už juos stipresnis, – tarė jis ir išnyko.

*

Tada ją užliejo siaubinga šviesa ir kambaryje išdygo keturi sniego seniai.

Ji niekaip negalėjo suvokti, kur esanti. Du sniego seniai vilkėjo uniformas, ir ji susivokė, jog tebėra gyva. Norvegijoje. Jokioje kitoje jai žinomoje šalyje sniego seniai nevaikšto uniformuoti.

Kūnas iro. Toks jausmas, lyg galva pati sau riedėtų metalo lakštu tolyn. Šviesoje viskas dundėjo. Ji keletą kartų prasimerkė ir vėl užsimerkė. Kažkur anapus šviesos kaip jūra juodavo stoglangiai. Pasieniais beveik nebebuvo drobių. Grindų, ko gera, taip pat nebuvo. Ji pamėgino ką nors užčiuopti. Atsisėsti. Bet kažkas pasidarė pilvui. Jai nepavyko. Vis netilo garsus barškesys, lyg ant konvejerio dužtų stiklas, dužtų ir dužtų.

Ji buvo ateljė, o barškėjo virstantys tušti vyno buteliai. Tada ji prisiminė. Paroda. Interviu televizijai. Laikraščių straipsniai. Agė.

Abiejų uniformuotųjų kontūrai grėsmingai priartėjo. Jie pasodino ją. Vienas iš jų atsidavė automobilio išmetamosiomis dujomis. Jis ją papurtė. Ruta norėjo paprašyti jį išeiti, bet balso stygos neklausė.

Priėjo ir kitas sniego senis. Jo galva ėmė augti virš jos. Tapo milžiniška. Ji užsimerkė ir vėl pamažu atsimerkė. Tai jis! Iš visų sniego senių, kuriais Dievas galėjo sumanyti ją pagąsdinti, pasirinktas jis.

Nejau tas prakeiktas žeminimas niekada nesibaigs? Tegu juos Pamokslininko velniai! Ar Agė tyčia įleido Gormą, kad sumautų ją galutinai? Dabar jis palinko prie jos. Sukilo beviltiškas, apgailėtinas vėmulys.