Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

„Ruta, kai šiandien vėl tave pamačiau, po keturiolikos metų, suvokiau, kad mes tebesame skirti vienas kitam. Kad ir kas tave saistytų, niekada tavęs nebepaleisiu.“

Grįžęs į savo tuščius namus, jis įsijungė televizorių. Atsikimšo butelį alaus ir bambsojo nelabai nutuokdamas, ką mato ekrane. Palyginti su keturiolika metų, kurie praėjo nuo tada, kai jis paskutinį kartą laikė ją glėbyje, sulaukti lapkričio trisdešimtosios buvo vieni niekai. O po trečio butelio alaus jį apėmė užsidegimas. Tarp tos ugnelės ir proto buvo kitas balsas, kuris primygtinai kuždėjo jam apie gyvenimo bausmę.

Po keturių butelių alaus, keturių sumuštinių su rūkyta dešra ir trijų nemenkų degtinės stiklelių jis taip įsidrąsino, jog vos nepaskambino Ilsei ir neišdėstė jai visų savo sumanymų tikėdamasis jos pagyrimo.

Apie pusiaunaktį, kai televizorius seniai buvo išjungtas, jį apniko savigaila ir graužatis. Pavyzdžiui, dėl to, kad šiems vadinamiesiems namams jis nesugebėjo suteikti jokių reikšmingesnių asmeninių bruožų. Galima sakyti, niekada čia neįsikėlė. Neskaitant vaikystės slaptavietės po prieškambario laiptais ir vaikystės kambario retomis džiaugsmo valandėlėmis, matyt, jis niekada čia ir negyveno.

Jis apsidairė prabangiai apstatytoje svetainėje. Tai buvo tragiška tėvo bėgimo ir mamos daiktų kaupimo manijos išraiška. Jis įsivaizdavo, kaip čia pasikviečia Rutą. Ši atsisėda ant kėdės priešais ir šiurpdama apsižvalgo. Kokios sienos! Ką jam, po velniais, daryti su paveikslais ant sienų? Su tais senamadiškais laivų ir kalnų motyvais. Su spalvomis, kurias mama, matyt, derino prie savo puodelių ir damasto. Su blizgiais jūros paviršiais po blyškiu it drobė dangumi. Valgomajame virš rokoko stiliaus bufeto juoduose ovaliuose rėmuose kabojo giminės. Juokingomis minomis. Netikromis akimis. Godžiomis lūpomis. Bukomis kaktomis. Plačiomis ir tuščiomis kaip nukraustyti rašomieji stalai. Grandės jaunesnieji ir Grandės vyresnieji per daugelį kartų. Dukros, sūnūs ir žmonos. Išsigandusiais arba savimi patenkintais veidais ir nenatūraliomis šukuosenomis. Trumpiau tariant, pakabinti tam, kad prie stalo sėdintiems žmonėms sutriktų virškinimas.

O jis pats? Apgailėtina tėvo akloji žarna. Apendiksas, kurį tėvas paliko po savęs, kad viską pratęstų.

Gormas pajuto, kaip susmuko kėdėje ir ant krūtinės nuleido smakrą. Jis niekada negalėtų parodyti Rutai šio namo ar to asmens, kuriuo jis tapo.

Po kurio laiko jis pradėjo rimtai svarstyti lipti laiptais į viršų ir eiti miegoti. Bet kelias atrodė toks tolimas. Taip bemąstydamas šiltai prisiminė Turidą. Ji buvo sveikos sielos žmogus. Laiku pabėgo. Kai kada jam susipindavo Turidos ir Ilsės bruožai. Jos abi buvo čia. Šiame kambaryje. Bet ne vienu metu. Ilsė – po to, kai mirė mama. Ją reikėjo įkalbinėti, ir tai suprantama. Ir atėjo ji tik vieną kartą. Jis suprato, kaip smarkiai ji neapkenčia šio namo, tačiau jam neatėjo į galvą, kad tą patį jaučia ir jis.

Tikriausiai buvo užsnūdęs, nes aiškiai pajuto vėsią Ilsės odą prie kūno. Ne – ledinę ir šlapią. Ji buvo pririšusi akmenį, ir jie jau grimzdo pro dumblių kuokštus gilyn. Tėvas ir ji skendo kartu, per tamsą tiesiai į gelmę. Tėvas kabinosi į ją. Nenorėjo paleisti.

Tada Gormas visiškai išsibudino. Priešais jį melsvai violetine spalva mirgėjo televizoriaus ekranas. Jis buvo įsitikinęs, kad televizorių išjungė. Ko gera, neprisiminė, kaip vėl jį įjungė numodamas į valstybinio kanalo transliavimo laiką. Buvo trečia valanda. Naktis. Į langą barbeno stambūs lietaus lašai. Lietus ėjo kiaurai stiklą ir tiško jam į skraitą. Smelkėsi į pilvą ir kilo gerkle aukštyn.

Jis perėjo per pirmo aukšto kambarius. Kaip ir pasivaikščiojo. Virtuvėje iš šaldytuvo išsitraukė pieno pakelį ir tiesiai iš jo atsigėrė. Truputis nuvarvėjo per smakrą. Jis jautė, kaip teka už apykaklės ir krūtine žemyn. Ar ne Kleopatra mėgo pieno vonias? Bet gal ne tokio šalto?

Gal Ruta maudosi piene? Dėl to jos tokia šviesi oda. Jis atsisėdo ant virtuvinės kėdės ir ėmė vaizduotis ją mirkstančią vonioje, pilnoje pieno. Ji šiek tiek iškilo, kad jis galėtų matyti pieno perlus ant bambos ir krūtinės. Tai tetruko akimirką.

Jis pastatė pieną ant stalo ir atsiduso.

Pirmadienio rytą jis paskambino Ėdelei ir pasakė, kad norėtų atsikratyti viso namų turto. Jiedvi su Marijane galinčios atsirinkti, kas joms patinka. Ji akimirksniu pateikė ilgą pageidavimų sąrašą, bet negalėjo visko tuoj pat pasiimti. Be to, Marijanė turinti pasakyti, ko ji pageidauja. Jis pasiūlė joms susitarti tarpusavyje. Kol kas galįs viską sukrauti sandėlyje.

– Negi negali palaukti, kol atvažiuosime, – suirzo Ėdelė.

– Ne, viską reikia iškraustyti. Pagaliau pradėsiu gyventi savarankiškai, – nusijuokė jis.

– Ketini parduoti namą?

– Ne, samdau darbininkus. Jie viską išdažys baltai.

– Baltai! Taip nei iš šio, nei iš to?

– Prireikė kelerių metų, kol tai suvokiau.

Dabar ir ji prajuko.

– Nieko nepasiliksi?

– Nė šakutės.

– Kada taip nusprendei?

– Šeštadienio naktį.

– Kas pas tave buvo, jei kilo tokia beprotiška mintis?

– Nieko nebuvo, – linksmai atsakė jis.

– Tu visada buvai keistas. Nagi, papasakok.

– Ne. Ir dar vienas dalykas: ar nori Indrefiordo su viskuo, kas ten yra?

– Gormai, tu susirgai?

– Ne. Manau, kad jeigu tėvas būtų matęs tave vienui vieną stovinčią ant kranto ir žiūrinčią, kaip jie traukia jį iš vandens, jis būtų pakeitęs testamentą.

Iš prislopinto garso Gormas suprato ją pravirkdęs.

– Kodėl prisiminei dabar, po tiek metų? – sušnabždėjo ji.

– Na, turiu pripažinti, kad tai atrodo nepaprastai lėtapėdiška. Bet dabar pagaliau tam pribrendau. Ką pasakysi?

– Aš sutinku! – sušniurkščiojo ji ir nusijuokė.

Jos atvažiavo abi. Marijanė ruošėsi skirtis su vyru, tad jai reikėjo ir baldų, ir grynųjų. Dėl namų turto jis leido joms tartis tarpusavyje. Marijanė taip pat norėjo, kad Gormas perpirktų jos firmos dalį.

Ilsė ją perspėjo:

– Po kelerių metų „Grandės ir Ko“ akcijų vertė gali gerokai išaugti. Šiandien rinkos kainą mažina statybų paskola ir palūkanos.

– Mes paprašysime įkainoti Indrefiordą, kuris atiteks Ėdelei. Tada Marijanei sumokėsiu tą pačią sumą, – pasakė Gormas.

– Ar po tiek metų tave ėmė graužti sąžinė? – nusijuokė Ėdelė.

– Taip. Ir pačiu laiku. Man anksčiau reikėjo paprieštarauti tėvui. Netgi manau, kad jam tai būtų patikę.

Ėdelė nenorėjo matyti nusiaubtų vaikystės namų, kai iš ten viskas iškraustyta, o Marijanė perėjo su juo per tuščius kambarius, kur dirbo darbininkai. Ji beveik nekalbėjo, bet jis matė, kad vos tramdo ašaras.

– Kam tu tai darai? – paklausė ji, kai jie išėjo į gatvę.

– Turiu atsikratyti senienų.

– Ar viskas buvo taip blogai? – proverksmiais paklausė ji.

– Man reikia pradėti savo gyvenimą.

Ji su nuostaba pažvelgė į jį.

– Juk judu su tėvu visada turėjote savo gyvenimus.

– Gal taip tik atrodė. Galbūt bus aiškiau, jei pasakysiu, kad nenoriu gyventi jo gyvenimo.

Kai jis sutiko jos žvilgsnį, jam pasirodė, kad ji suprato, bet nebuvo tuo tikras.

– O tu? Netrukus būsi laisva?

– Laisva? Niekam šioje šeimoje nenusisekė meilė, – karčiai tarė ji.

– Nežinia, ar mums nesiseka labiau nei kitiems, – pasakė jis ir suspaudė jos ranką. – Galimybių yra. Tereikia jas išnaudoti, kai jos pasirodo. Juk sunkiausias žingsnis jau žengtas.

– Aš atsakau už du jaunus žmones, – atsiduso ji.