Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

– Buteliai tušti. Bet gal ji išgėrė tablečių ar panašiai? – tarė vienas uniformuotasis.

– Gal iškviesti gydytoją? – atsiliepė kitas.

– Ruta! Mieloji Ruta, pasakyk man, ką gėrei?

Balsas apgaubė ją kaip apsauginis apklotas.

Ji prasižiojo, kad pasakytų jam nežiūrėti į ją, bet neįstengė.

– Tu negali palikti manęs. Nepalik manęs! Pasakyk, ką gėrei, – išgirdo ji ir ant odos pajuto jo rankas.

Kaip čia atsirado Gormas, nustebusi pamanė, ir po visą suniokotą kūną pasklido pašėlęs džiaugsmas.

– Tik vyną, – išlemeno ji.

– Šis ponas manė, kad įvyko nelaimė. Mes atsiprašome.

Uniformuotieji parodė savo ženklelius ir pasišalino kartu su sniego seniu be uniformos.

Ji pamėgino sukaupti orumo likučius, bet kambarys vartaliojosi į šalis. Stoglangiai buvo giliai nugrimzdę į jūros purslus. Gormo pirštais ir rankomis sruvo vanduo. Tiško ant šilkinės suknelės iš Malaizijos ir persiško kilimo, pirkto Biugdėjaus alėjos kilimų parduotuvėje.

Tie uniformuotieji nebebuvo sniego seniai, jie ištirpo. Ji nugirdo juos šnekant, kad ne jų reikalas. Už girtas moteris neatsakanti nei „Securitas“, nei policija. Tačiau vienas iš jų grįžo su kibiru ir skuduru. Ji suvokė, kad jis mėgina valyti. Gormas laikė ją apkabinęs, nors ji ir dvokė. Betrūko tik apsižliumbti.

– Sveikite. Ar norite, kad tas žmogus liktų? – išgirdo.

– Taip, – kaip įmanydama aiškiau atsakė ji.

Gormas! Ji jautė, kaip jis pakėlė ją ir paguldė ant senosios studijų laikų sofos. Drėgnu rankšluosčiu atsargiai nušluostė jai veidą ir krūtinę, tada vėl padėjo pasilenkti virš kibiro.

– Ar kur nors yra lova? Tau būtų geriau atsigulti į lovą, – tyliai ištarė jis.

Ko gera, ji neatsakė, tysojo aukštielninka užmerktomis akimis, ir tiek. Aplinkui buvo taip tylu. Ji išgirdo jo žingsnius kambaryje. Tada šviesa maloniai prislopo.

Ji nesusigaudė, ar praslinko daug laiko, ar mažai. Dabar jis vėl priėjo, vienmarškinis. Veidas išsiplėtė viršum jos.

Akys! Ji būtų galėjusi pasinerti į jas. Į ramų jūros vandenį virš balto smėlio. Jeigu tik pajėgtų ištiesti rankas, ko gera, plauktų savaime.

– Ar tau geriau?

Ji linktelėjo ir nurijo seiles. Negalėjo leisti, kad pažeminimas viską sugriautų. Juk jis čia, pamanė ji ir nuplaukė po langų plokštumomis. Jais negalima kliautis. Galbūt jie nukris ir pritrėkš juos abu. Pernelyg dideli. Ir stalius taip sakė. Anot jo, paminklosauga niekada neleis tokių didelių langų.

Ji mėgino paprašyti, kad Gormas kilstelėtų juos aukštyn. Tuos langus. Gal jis gali ką nors iškviesti, kad jie nustumtų langus į vietas.

– Iš gatvės jų nesimato, be to, ir anksčiau tokie buvo.

– Žinoma, – tarstelėjo Gormas ir pasiraitė marškinių rankoves.

Netrukus arba ilgai trukus ji suprato, kad jis ją prilaiko, o ji geria pieną. Tada ją vėl ėmė tąsyti.

– Tai vaistai. Priešnuodis, – paaiškino jis, lyg būtų gydytojas.

Ar jis vėl operuos Torą? Ne, jis su baltais marškiniais. Anie buvo žali. Mėtų žalumo.

Ji klusniai gėrė. Lėtai. Mažais gurkšneliais. Paskui stengėsi ramiai gulėti, kad vėl neišpiltų lauk.

Ji girdėjo jį kažkur krebždant. Paskui jis įžengė į kambarį su močiute. Močiutė ir Gormas kvepėjo žaliuoju muilu. Ji kaleno dantimis. Ant savęs jautė rankas. Šiltas. Ir juodąjį vilnonį apklotą. Po valandėlės pakvipo drėgna vilna. Bet niekis. Vėliau ji gavo vandens. Kokakolos. Vėl vandens.

Kai ji pabudo, negailestingai spigino dienos šviesa. Ji pamėgino pasukti skaudamą galvą į šoną. Jo nėra! Sugriebė baimė. Ji vos ne vos atsisėdo. Vargais negalais išslinko į koridorių. Jo batai! Jie ten stovi. Brazdesys virtuvėje? Kavos aromatas. Giliai atsidususi, ji nušliaužė į tualetą sąžiningai vengdama žiūrėti į veidrodį. Viskas ėjosi lėtai, bet sklandžiai. Jis tebėra.

Ji nuleido galvą į praustuvę ir atsuko čiaupą. Taip stovėdama suvokė neprisimenanti, ar pati nusirengė ir apsivilko naktiniais marškiniais, ar tai padarė jis ir kaip ji pateko į lovą.

Atrodo, man truputį geriau, pamanė ji, nusvyrino į miegamąjį ir susmuko po antklode. Netrukus pajuto, kad jis kambaryje.

– Nori valgyti čia ar ateisi į virtuvę?

– Nežinau, ar galėsiu ką nors praryti.

Ji įbedė žvilgsnį į durų staktą, nes nedrįso pažiūrėti į jį.

– Manau, kad esi alkana kaip vilkas. Po tokių išgertuvių reikia kiaušinienės su kumpiu. Ir kavos. Daug kavos!

Ji nedrąsiai pakėlė žvilgsnį. Kelnių klešnės. Diržo sagtis. Krūtinė. Marškiniai priekyje dėmėti. Taigi ir jis ne visai švarus.

– Gal truputį, – sumurmėjo ji ir užsimerkė.

Jis tik išėjo į kitą kambarį. Niekur nedingo, pamanė.

Vonioje, pažvelgusi į veidrodį, ji pamatė, kad viskas blogiau, negu maniusi. O jis atrodo velnioniškai sveikas, dingtelėjo jai.

*

Šiaip ne taip ji nusiprausė ir apsirengė. Tai truko amžinybę. Kai jie susėdo prie virtuvinio stalo valgyti, ji beveik nedrįso pakelti akių. Jis mato mane tokią, kokia esu, susigėdusi pamanė.

Kvepėjo kava. Jai reikėjo sukaupti drąsą ir pasakyti jam, kad džiaugiasi, jog jis čia. Tada sučirškė telefonas.

– Gal man pakelti? – paklausė jis.

Ji sulaikė jį rankų mostu. Skambėjo ilgai. Kai telefonas nutilo, jis vėl paklausė:

– Gal man reikėjo atsiliepti?

– Ne, ne. Viskas gerai. Kuo puikiausiai, – pasakė ji ir valandėlę palaukė.

Tada telefonas subirbė vėl.

– Atrodo, visada turi kas nors paskambinti, kai mes susitinkame, – šyptelėjo jis.

Ji pakilo ir priėjo prie telefono. Krenkštelėjo pilna ryžto, kuris neleido išglebti. Kai pažvelgė į Gormą, jis jau žengė svetainės link.

– Ruta! Sveikinu! Kaip praėjo parodos atidarymas?

Agės balsas tryško entuziazmu. Ji girdėjo, kad jis buvo paruošęs kiekvieną žodį, balso tembrą, klausimus ir atsakymus.

– Puikiai.

– Ar gavai gėles? Ir vyno dėžę?

– Didžiausią sveikinimą atsiuntei man per spaudą. Visai gražiai atrodai. Ypač toje nuotraukoje, kur mes lovoje.

– Apie ką tu kalbi?

Balsas buvo nerūpestingas.

– Apie asmenines nuotraukas bulvarinėje spaudoje. Tu išties dosnus. Tačiau turėsi mane paleisti ir liautis žeminęs. Matai, Age, mano paveikslai vis dar didesni už mane. Todėl nebebijau tavęs. Tik perspėju: nemėgink manęs žlugdyti. Tai bergždžia. Išmokei mane daugybės gudrybių. Ačiū už tai! O dabar man metas eiti toliau. Palinkėk man sėkmės. Sudie!

Ji girdėjo jį kažką sakant, bet padėjo ragelį nelaukusi, kol jis pabaigs. Nuo galvos pamažu atsiskyrė geležinis gaubtas ir išnyko.

Gormas stovėjo tarpduryje.

– Ar tai buvo jis? Iš Berlyno?

– Taip.

Ji atsisėdo. Kėdė čiuožtelėjo grindimis.

– Kurį laiką aš jo bijojau, bet praėjo, – stebėdamasi tarė ji.

– Manei, kad jis vakar tau nedavė ramybės skambučiais?

Ji išpūtė akis.

– Ten buvai tu?

– Taip. Buvau apimtas nevilties. Bijojau, kad ko nepasidarytum. Būtum girdėjusi, kaip meldžiau „Securitas“ ir policiją, kad mane įleistų. Gerai, kad baimė buvo tokia didelė, jog nepagalvojau apie tai, kad jis galėjo čia būti ir mane išmesti.

Kažką pavartaliojęs rankose, padavė jai. Užrašų knygelę. Ji buvo panaši į tą, kurioje močiutė rašydavosi, kiek kibirų bulvių pasodino ir šiaip viską, ką norėdavo prisiminti.

– Noriu, kad turėtum mano mintis. Jeigu negali priimti manęs, aš išeisiu, bet knygelė tavo.

Rodės, jog žodžiai ir balsas buvo saugomi jos sieloje, visada. Ji priglaudė atverstą knygelę prie krūtinės, tada dviem pirštais persibraukė kaktą prie pat plaukų šaknų.