Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas

– Aš juk tau pasakojau apie Jorgeną.

– Mama, tai buvo prieš šimtą metų. Negalima taip ilgai nekęsti visos salos.

Kai ji neatsakė, jis užsisklendė. Po valandėlės ji ėmė aiškinti. Apie miestelio žmones. Paskalas.

– Na, gerai, – pagaliau tarė. – Mes ten nuvažiuosime. Tik pabaigsiu paveikslus, kurie lapkritį keliaus į Oslą. O tu turi pasveikti. Tarkim, spalį.

Jis įtariai pažiūrėjo į ją, bet nusišypsojo. Po pusvalandžio jau inkštė, nes buvo keičiami tvarsčiai. Ji nusisuko ir leido viską sutvarkyti slaugytojai. Iš manęs vis tiek maža naudos, pamanė. Šiaip ar taip, pažadas nuvažiuoti su juo į Salą buvo duotas.

Grįžusi į Berlyną, jau kitą dieną ji paklausė Agę apie „Grandės ir Ko“ pasiūlymą. Jis negalėjo prisiminti jokio kreipimosi. Bet taip susierzino, jog ji suprato, kad puikiai prisimena.

– Tai buvo seniai. Ir tu man nepranešei, – pasakė ji, stengdamasi valdyti balsą.

– Tikriausiai pamaniau, kad tau neverta blaškytis. Matyt, tuo metu turėjai svarbesnių darbų.

– Norėčiau pati tai išsiaiškinti. Tad prašau perduoti Gormui Grandei, kad mielai su juo susitiksiu aptarti reikalo.

Jis gūžtelėjo, paprašė sekretorę surasti laišką ir atsakyti taip, kaip pageidavo Ruta.

Vėliau, kai jiedu drauge vakarieniavo, jis susirūpinęs klausinėjo apie Torą ir džiaugėsi, kad jis pasveiks. Paskui prašneko apie tai, ką dar liko nuveikti iki parodų Osle ir Paryžiuje. Kad dėl priverstinių atostogų Norvegijoje dabar ją spaudžia laikas. Kai kuriuos paveikslus reikės rodyti abiejuose miestuose, nors jie ir bus parduoti Osle.

– Gerai, kad tavo galerininkas Prancūzijoje esu aš, nes niekas personalinėje parodoje nesutiktų kabinti jau parduotų paveikslų.

– Tu juk turi uoslę išskirtiniams dalykams – kaip manai, ar negalima būtų rodyti tik tų paveikslų, kurie nėra parduodami. Surengti ištisą parodą, kur visi paveikslai būtų pažymėti ženklu „privati nuosavybė“?

– Mielai, kai tavo vardas leis tai padaryti, – tarė jis ir šyptelėjo.

Ji neatsakė į šypseną. Buvo tvanku, o ji per šiltai apsirengusi.

– Gal užsuksi taurelės pas mane. Seniai buvai, – spindinčiomis akimis pasiūlė jis.

Ji be užuolankų atsakė, jog pavargo ir nori namo.

Ji kasdien šnekėdavo su Toru telefonu. Jis jautėsi geriau, bet dar nebuvo pasveikęs ir nuobodžiavo. Iš Ovės užuominų galėjai suprasti, kad jis kaprizingas. Ji stengėsi su užsidegimu kalbėti apie kelionę į Salą lapkričio mėnesį.

– Sakei spalį.

– Pirmiau noriu pabaigti paveikslus, kuriuos rodysiu Osle. Kad būčiau laisva, – susigėdusi pasiteisino ji.

– Na, gerai. Lapkritį. Bet tada gi jau bus žiema, – paniuręs atsakė jis.

Ruta mėgino negalvoti apie pasidygėjimą Age. Kažkas jai kuždėjo, kad dabar tai vienintelė išeitis. Darbas atėmė visas jėgas, tad ji turėjo gerą pasiteisinimą, kodėl nebūna šalia. Bet kai jis išskrido į Niujorką, kur turėjo dalyvauti vieno iš labiausiai pripažintų savo dailininkų parodoje, pagaliau ji galėjo laisvai kvėpuoti ir pradėti kurti planus.

Ji pamelavo, jog yra susitarusi su Age nueiti į sandėlį ir paimti paveikslus, skirtus parodai Norvegijoje. Ten stovėjo dešimt didelių drobių, tapytų akrilu, ir šešiolika – aliejumi. Agės portretą ji paliko. Galerijos darbuotojai supakavo paveikslus ir išsiuntė į Inkognito gatvę.

Susitikusi su savo advokatu, ji paprašė išsiaiškinti, kokios jos pareigos ir teisės pagal kontraktą su Age. Pasirodė, jog vienintelis įsipareigojimas – paroda vasario mėnesį Paryžiuje. Ji turėjo prisipažinti nežinanti, ar Agė gali disponuoti jos banko sąskaitomis.

– Galerija juk tvarko visus mano finansinius reikalus, – susigėdusi sumurmėjo ji.

Paaiškėjo, kad Agė turi tokią teisę ir ji pati pasirašė įgaliojimą. Advokatas padėjo jį panaikinti.

Ji nusisamdė porą vyrų, kad šie iškraustytų ateljė ir ji viską galėtų išsiųsti į Oslą. Šešis Niujorke tapytus paveikslus, tebestovinčius Agės bute, ji nurašė.

Iki pat akimirkos, kai buvo uždarytas lėktuvo liukas, ji bijojo, kad jis ateis taku jos išsivesti. O kai lėktuvas pakilo į orą, įvyko atoveikis. Išsekimas. Ji atsilošė ir užsimerkė. Pajuto nedrąsų palengvėjimą.

Kai iš jūros ūko išniro bažnyčios varpinė, ji ėmė drebėti. Gerai, kad variklis purtė ir seną laivo korpusą, nes denyje daug kas į ją atvirai spoksojo.

Kai kuriuos ji atpažino, lyg jie būtų prastos savo pačių kopijos. Kiti buvo taip persiėmę dabartiniu savo pavidalu, jog jai sunkiai sekėsi atsekti, kas jie tokie. Su tais keliais, kurie ją užkalbino, ji šnektelėjo mėgindama žodžius dėlioti taip, tarsi jie būtų matęsi dar vakar. Nebuvo taip sunku, kaip įsivaizdavo. Jie vis dar kalbėjo apie orą ir metų laiką, atvirai arba vogčiomis ją stebėdami.

Toras veikė ir kaip magnetas, ir kaip buferis. Jis atrodė kur kas sveikesnis nei tada, kai ji paskutinį kartą matė jį ligoninėje. Ramentų jam vis dar reikėjo, bet šiaip, anot paties Toro, buvo puikios formos. Jis trumpai papasakojo jai apie gimines ir kaimynus Saloje. Kas draugai, o kas net nesikalba. Ruta suvokė, kad iki šiol jis vengė su ja apie tai šnekėtis.

Tėvų ji nebuvo mačiusi nuo tada, kai persikėlė į Berlyną. Autobuse Torui prisipažino nerimaujanti dėl to, kaip būsianti sutikta, ar tėvai iš tikrųjų nori, kad ji atvažiuotų. Tada jis prunkštelėjo su didžiausia panieka.

– Neatrodo, kad juos pažinotum. Jie taip tavimi didžiuojasi, kad net koktu.

Jie abu laukė prieplaukoje. Stovėjo susiglaudę po senąja emalio iškaba „Tydemano tabakas“. Ruta neprisiminė, kad jie kada nors būtų atėję jos pasitikti. Ji nurijo seiles ir išlipo į krantą.

Prieplaukos lentos buvo slidžios. Tik ką nuliję. Ore jautėsi šaltis. Žmonėms iš burnų ėjo garas. Viskas buvo taip, kaip ji prisiminė, ir visiškai kitaip.

Mama atrodė kiek labiau sulinkusi, gilesnėmis raukšlėmis, šiaip ta pati. Tik labiau sueižėjusi, kaip senųjų meistrų portretas. Rutai smilktelėjo, kad ji, ko gera, niekada iš tikrųjų nematė savo mamos. Jos balsas skambėjo švelniai, kone minkštai.

Pamokslininkas buvo susenęs. Virtęs kretančiu savo paties šešėliu. Plaukai beveik visai pražilę, su giliomis properšomis. Jis priminė patriarchus, kuriuos visada minėdavo savo pamoksluose. Valdinga išraiška išnykusi. Bet žvilgsnis vis dar gyvybingas ir tiesus.

Keista, ji visuomet vadino jį Pamokslininku, kaip miestelio gyventojai. Ne kreipdamasi į jį, bet kalbėdama apie jį. Galbūt pats metas ištaikyti progą ir pavadinti jį tėčiu, kol dar ne vėlu? Dėl Toro.

Iš seno furgono, pastatyto krantinės viduryje, išlipo vyriškis. Tai buvo Paulas. Jeigu ji nebūtų pažinojusi dėdės Arono, būtų pamaniusi, kad tas žmogus galėtų būti jai tėvas. Štai ką žmonėms daro laikas.

Jis padavė Rutai ranką ir pasisveikino. Ji prisiminė tą lakstantį žvilgsnį ir drovą. Dabar tai ją sugraudino. Kaip tik Paulu naudodavosi miestelio žmonės, kai norėdavo pamokyti močiutės giminę. Tačiau ji nebeįstengė atrasti to priešiškumo, kurį kadaise jam jautė. Jis čia išgyveno. Vien tai buvo didelis dalykas.

– Ačiū, kad pasitinki mus su mašina!

– O kaipgi kitaip. Toras ne vienąsyk yra man padėjęs. Negi leisiu jam klibikštuoti su ramentais stačiu keliu. Ir pati turbūt nelabai pratusi vaikščioti?

– Taip, ko gera, tu teisus, – pritarė ji.

Pasitikti laivo susirinko kur kas mažiau žmonių, negu būdavo įprasta anksčiau. Kai ji tai pasakė, Pamokslininkas atsidūsėjo ir tarė:

– Žmonių čia praretėjo. Vieni išmirė, kiti išsivažinėjo. Liūdniausia buvo, kai pasimirė Aronas.