Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Jie nebuvo tokie juodi kaip tikrosios Hanos. Bet vis tiek gražūs.

Pribėgo tėtis ir puolė barti, kam sutrukdžiusi groti. Suėmęs už kojų, norėjo ištraukti ją lauk.

— Palik ją ramybėje, — pasakė kita Hana ir sugrojo keletą baisiai piktų gaidų.

Bet ji nepyko. Tik juokėsi.

O tėtis prisėdo ant kėdutės šalia. Jie ilgai sėdėjo suglaudę galvas. Skleidė keistus garsus.

Karna atsisėdo ant grindų ir norėjo, kad ją pamatytų.

Bet jie nematė.

Tada ji išsitiesė ir abiem delnais paspaudė klavišus. Išėjo didelis gausmas. O jie vis vien jos nematė.

Tada jai išrėžė:

— Na, ir keliauk sau garlaiviu!

Tėtis supyko, bet kita Hana pasisodino ją ant kelių. Uždėjo pirštelius ant klavišų ir paspaudė savaisiais. Truputį skaudėjo.

— Na! Dabar tu mums paskambinsi, — pasakė kita Hana ir vėl paspaudė.

Tada iš pianino pasklido „Senelis Nojus“.

Kai kita Hana paleido jos rankas, Karna įsistebeilijo į klavišus ir ėmė spaudyti ten, kur, jos manymu, buvo melodija.

Ir „Senelis Nojus“ nuskambėjo dar kartą.

Svetainėje ant komodos stovėjo portretas vingriais rėmeliais. Jie sakė, kad čia jos mama.

— Čia mama Karna, kurios vardą gavai, — kalbėjo tėtis. — Ji mirė, kai tu gimei.

Girdėjo jį sakant lygiai tą patį daugybę kartų. Tai buvo tik garsas.

Panašus garsas jai tapo ir Kopenhaga. Ten miršta žmonės. Ir tai — jos kaltė. Nes jie sakydavo: „Kai tu gimei“.

Kartais prie komodos ji prisitraukdavo kėdę ir užsilipdavo, kad mama Karna ją pamatytų. Beveik visada tai būdavo vienodai liūdna.

Kai tikroji Hana grįžo į Reinsnesą, ji jau žinojo, kad vėl išvyks į Stranstedą.

Isakas turėjo važiuoti kartu. Jis miegodavo kambarėlyje su Karna, nors buvo didesnis. Kai ant jos supykdavo, persikraustydavo išimtininkų trobon pas Stinę ir Tomą.

Isakas būdavo nieko sau, jei gerai nusiteikęs. Tačiau niekada nežinojai, kas jam gali šauti į galvą. Supykęs sakydavo, kad ji maža ir kvaila. Jai nepatikdavo. Bet nebūdavo ko daryti. Kartais ji iš nevilties spirdavo į kėdę arba, nuėjusi į arklidę, badydavo arklius žabu, kol tie imdavo žvengti. Žinoma, jei niekas nematydavo. Tačiau nuo to neką palengvėdavo.

Kartą ji griuvo, kai Isakas ant jos supyko. Visi subėgo. Ir Hana. Tada jis pabėgo į vasaros tvartą ir nesirodė visą popietę.

Hana apsistojo pietiniame erkeryje. Visam laikui, pasakė Olinė. Tai atrodė ilgas laikas. Galėjai tikėtis, jog truks bent iki Kalėdų.

Bet visi išvažiuodavo. Tėtis taip pat. Su savo didžiuoju daktaro krepšiu.

Kartą, kai su tėčiu velke gaudė menkes, ji ilgą laiką buvo paniurusi.

Paskui jam viską pasakė.

— Parsikviesk Haną namo, tada viskas bus gerai.

— Matai, ji turi gyventi Stranstede ir siūti.

Hana buvo vienintelė Karnos pažįstama moteris, pati nusprendusi, kad jai reikia būti kitur. Ji elgdavosi taip, kaip pati norėdavo, nekeldama dėl to triukšmo.

Stinė turėjo savo paaiškinimą, ji sakydavo:

— Hana daro, kas jai prie širdies.

Karnos supratimu, tai reiškė, kad jeigu Hana nori sėdėti Stranstede su smeigtukais burnoje, ji taip ir daro.

Šiaip nelengva žinoti, kas Hanai prie širdies. Kartais jai prie širdies būdavo Karna. Tačiau ne visada. Ir Isakas ne visada jai būdavo prie širdies.

Tada Olinė sakydavo:

— Berniukui labai reiktų tėvo.

Anksčiau Hana dažnai atvažiuodavo į Reinsnesą. Vakarais su tėčiu pašėlusiai kvatodavo. Girdėdavosi net jos kambarėlyje.

Jie bandydavo nugalėti vienas kitą šaškėmis ir šachmatais. Tai tebuvo figūros ant lentos.

Kartą ji užlipo į antrojo aukšto koridorių, kai Hana stovėjo prie baltinių spintos, norėdama kažką paimti. Tada Karna pamatė, kad ir tėtis stovi šalia.

Jai pasirodė, kad jie prietemoj mušasi. Bet veikiausiai nesimušė. Kai pastebėjo ją, labai švelniai užkalbino. Abu vienu metu.

Ji gerai nebesusigaudė, ar tai buvo iki kitos Hanos, ar po jos. O gal ir iki, ir po.

Olinė sakydavo:

— Anksčiau Reinsnese buvo per daug moterų, dabar — pernelyg mažai.

Karna puikiai suprato, kad taip yra dėl to, jog čia nebėra tikrosios Hanos.

Vieną giedrą dieną tėtis pasiėmė ją į valtį. Jie plaukė labai greitai. Viskas pasidarė taip lengva. Tada ji tarė:

— Aš nekalta, kad ji išvažiavo.

— Kas tau šovė į galvą? Žinoma, nekalta!

Pasakė tarsi į jūrą. Balsas buvo toks silpnas, jog trūkinėjo.

— Tai kas kaltas?

— Aš.

— Nes buvai negeras?

— Taip, nes buvau negeras!

— Ar ji sugrįš?

— Nežinau.

— Paprašyk ją.

— Taigi...

— Nenori?

— Ne taip lengva.

— Neturi kur jos padėti?

Tada jis susijuokė, nors ir labai liūdnas atrodė.

— Nežinau, ką pats toliau veiksiu...

Tada Karna išsigando, nes žinojo, apie ką jis galvoja. Išvažiuoti galvoja. Toli.

Tą dieną, kai tėtis atėjęs pasakė, jog turės savo kabinetą Stranstede, Karna nesuprato, kad jis ten ir nakvos.

Kai jis nepasirodė visą dieną, naktį ir negrįžo namo kitą vakarą, ji paklausė Olinę, kur tėtis miega.

— Miega kambarėlyje šalia kabineto Stranstede.

— Tėtis turi man paduoti valgyt, — sušuko ji.

Jos pasakė, jog neįmanoma. Taigi neliko prasmės valgyti.

Dvi dienas Olinė, Stinė ir tarnaitės veltui bandė jai įsiūlyti maisto. Kai galiausiai Olinė grasindama sušėrė jai košę, Karna išvėmė ją atgal tiesiai ant stalo.

Jos vis tiek neatlyžo ir nedavė jai ramybės. Tada ji užsilipo ant virtuvės spintelės ir stebeilijo į vakarėjančią saulę, kol ją nusinešė jūros gausmas.

Laukuose ir paplūdimyje Stinė buvo pristačiusi dėžių. Ten gagos tupėdavo ant kiaušinių, iš kurių turėdavo išsiristi jaunikliai.

Kai praėjo daugiau dienų, nei Karna įstengė suskaičiuoti, o tėtis vis dar nesirodė, ji nuėjo prie dėžių ir išbaidė gagas. Paskui kojomis ėmė traiškyti kiaušinius. Ne vieną ar du. Daugybę.

Iš kai kurių pasidarė tik šlykšti košė. Kituose buvo nageliai, snapai ir melsva odelė. Ji atidžiai juos ištyrinėjo pagaliuku.

Ten ją surado Tomas. Baisiai perpyko ir nutempė pas Stinę.

— Tėtis, tėtis! Jis turi grįžti! — stūgavo ji trepsėdama.

Buvo taip išsigandusi, jog dantys nevalingai kaleno.

Stinė pasielgė taip, kaip niekas nesitikėjo. Pasisodino ją ant kelių ir tarė:

— Vargšė mergaitė!

Tada ji pasruvo. Viršuje ir apačioje. Atsipeikėjo su mediniu pagaliuku burnoje. Suprakaitavusi ir krečiama šalčio ant miegsuolio išimtininkų troboje.

Kalbėdama „Tėve mūsų“, Stinė jai rišo ant riešo pilką vilnonį siūlą.

Siūlo turinti niekada nepamesti. Niekada.

Taip Viešpaties Dovaną būsią lengviau nešioti. Ir ji nesusi- kandžios liežuvio.

Dovana buvo ne siūlas, o nuomaris.

Ji sėdėjo Stinei ant kelių ir piešė negyvus gagos jauniklius. Siaubingai raudonus ir mėlynus. Galės pastatyti piešinį ant komodos svetainėje šalia mirusios Karnos. Tada jie nebus vieni.

Stinė jai dainavo apie laisvus paukščius, kurie tamsią naktį pakyla aukštai į dangų ir dalija mažoms mergaitėms pūkines antklodes.

Kitą dieną tėtis grįžo namo. Sužinojęs apie gagas ir priepuolį, jis pasakė, kad būtų geriausia, jei Karna vyktų kartu į Stranstedą, kai jam ten reikės.

Olinė ir kitos moterys pasibaisėjo tokiu suaugusio žmogaus neišmanymu.

— Kartu atplaukėme iš Kopenhagos į Reinsnesą, galime kartu važiuoti ir į Stranstedą. Galėtume nusisamdyti namų tvarkytoją, — kalbėjo jis.

— Mes plauksime ir susirasime kokią nors Haną, — tarė Karna.