Хербьёрг Вассму: Karnos kraitis

Tuomet močiutė tarsi sėdėdavo kėdėje. Gulėdama lovoje, ji galėdavo ją pasiekti ranka.

Jūros gaudimas. Pirmiausia prisimindavo jį. Jausmas, jog išeini iš savęs. Nes jai reikėdavo. O gal norėdavo?

Dar nepakilusi iš lovos, ji nuplaukė tolyn. Vos pramerkė akis, smogė didžioji banga. Šviesa. Pakėlė ją, traukė prie savęs. Spaudė. Kad išgirstų gausmą.

Sapnui dar nenutrūkus, ji pamatė save skriejant į jūrą. Nešė vėjas tvirtomis rankomis.

Gausmas. Toli prie šcherų kaip galingas grumėjimas. Paskui arčiau — aiškiais balsais. O tolumoj pakilo naujas grėsmingas skundas. Paskui dar vienas. Ir taip toliau. Kol sugaudė didžiulis choras, kuris ir šnabždėjo, ir dainavo, ir plūdo, ir dėkojo, ir meldė.

Tikriausiai nieko nėra didingiau už jūros gausmą.

Kartais ji išgirsdavo į vėliavos kalną atsimušant bangą. Jai nereikėjo jos matyti. Žinojo, kaip atrodo. Pakildavo ir apliedavo viską, kiek tik pasiekia.

Galiausiai banga iš pykčio pabaldavo ir bandydavo lyžtelėti dangų. Bet visada nukrisdavo.

Tačiau vėliavos kalnas stovėjo. Jis turbūt amžinas. Tik stiebas kas keleri metai nulūždavo.

Kai ji nubudo savo kambarėlyje, aplink buvo pilka ir juoda. Į lango stiklą brūžinosi rožių šakelės. Nestipriai. Tik kaip nerimas galvoje.

Ji buvo išpilta prakaito, bet virpėjo iš šalčio. Negreit įstengė nuleisti kojas ant grindų.

Pilve kirbėjo šleikštulys, ir ji nebeįstengė skristi.

Takas ant grindų dryžuotas. Bet spalvos nesirodė. Tik justi, kad šaltas kaip ledas ir grublėtas. Žinojo tai dar nenuleidusi kojų. Tamsiai mėlyni dryžiai šiurkščiausi. Iš seno Hanos žieminio palto.

Ji žengė per kambarėlį, perėjo valgomąjį, kur jau ūžė krosnis. Įsvyrino į virtuvę. Iš pradžių šiluma apėmė kojų pirštus. Paskui visą. O toj šilumoj buvo Olinė. Visada būdavo.

Kadaise ji manė, kad Olinė ir kėdutė su ratukais neatsiejamos. Bet kartą, kai Olinė karščiuodama gulėjo lovoje, kėdutė stovėjo viena prie krosnies. Su pagalvėle mėlynais ir baltais langeliais, kurios ji iki tol nebuvo mačiusi.

Kartais pabudusi jusdavo šleikštulį burnoje, kuris jai primindavo, kad užmiegant šalia nebuvo tėčio.

Tada pakakdavo užsirangyti Olinei ant kelių ir paklausti:

— Karnos tėtis jau namie?

Kai grįždavo saulė, šviesa apsigyvendavo ir sniege. Nuo jos virpčiodavo vokai, tarsi akys būtų norėjusios pasislėpti.

Visa perniek. Iš pradžių nuverdavo nepakeliamas skausmas. Tarsi galvoje nardytų smailiagalvių kuojų tuntai.

Tačiau jai jos reikėjo. Šviesos.

Jei per ilgai įsižiūrėdavo į saulės akį, ją pasigaudavo jūros gausmas. Vėliau tekdavo pakelti šleikštu pabudimą.

Paguosdavo tėčio rankos. Balsas. Delnai ant kaktos.

Blogiausia, jei pamatydavo įsmeigtas svetimas akis arba netyčia prisičiurkšdavo.

Tėtis paprastai ją priklodavo arba hunešdavo į kambarėlį. Bet jis ne visada būdavo šalia.

Kartą, kai sniegas buvo baltutėlis ir šviežias, ji atsigulė aukštielninka tarp pavėsinės ir sodo tvoros. Net užsimerkusi žinojo, kad šilta šviesa ir šaltas sniegas neatsiejami. Visai kaip jūra ir dangus toli, anapus salelių.

Kol apie tai mąstė, galva suskilo į šipulius ir susiliejo su dangumi.

Ji suko rankas ir kojas dideliais lankais apie save, norėdama pajusti, kad yra. Paskui atsargiai atsistojo neprimindama pėdų.

Atsimerkusi ir pažvelgusi žemyn, sniege išvydo gulint angelą. Ten pat, kur jos gulėta. Sukūrė jį pati viena. Pagal savo paveikslą.

Kai apie angelą pasipasakojo Olinei, išgirdo, jog tai šventvagystė. Tik Viešpats galįs ką nors sukurti pagal savo paveikslą.

Ji neprieštaravo. Tačiau suprato, kad Olinė ne visada teisi.

Ji manė, kad Hana visuomet yra Hana. Tačiau tai buvo ne ji. Balsas kitoks. Ir drabužiai. Viena iš jų turėjo ne tokias tvirtas rankas. Ir kvepėjo kaip niekas kitas Reinsnese.

Kartą, o tai turėjo būti po to, kai gavo pirmuosius batelius su sagutėmis, nes pamena savo žingsnių kaukšėjimą ant laiptų, prie salės lango stovėjo kita Hana. Ji slėpė veidą rankose.

Kai Karna norėjo ją paliesti, ji pasilenkė ir apkabino ją. Kvepėjo aštriai ir saldžiai, skleisdama kažin kokius garsus. Veidas buvo šlapias.

Tuomet ji pirmą kartą pajuto tuštumą, kuri kartais apgaubia suaugusiuosius. Tuštuma galėdavo išblukinti sienų spalvas ir viską sušaldyti. Net jei kūrendavosi krosnis. Tai atsitikdavo, kai to mažiausiai tikėdavaisi.

Į kambarį įėjo tėtis ir viską dar labiau sugadino. Į ją nežiūrėjo, tik į kitą Haną. Persimainiusiu veidu jis tarė žodžius, kurie smigo jai į galvą. Keista, nes ji neprisiminė, ką jis kalbėjo.

Sušiugždėjo sijonai, ir skardus balsas pasakė kažką apie išvažiavimą.

Tada tėtis prisitraukė ją prie savęs. Jis turėjo kietas rankas, tad ji spurdėjo ir šaukė:

— Tu man ne tėtis, kai esi toks bjaurus!

Paskui ji nebesuprato, kas tikra, o kas — ne. Bet jis prispaudė ją prie savęs taip, jog skaudėjo, ir suriko palinkęs virš jos:

— Velniai rautų, aš esu tavo tėvas, bjauri mergiūkšte!

Taip Karna tapo kalta, kad Hana norėjo išvažiuoti. Kodėl, ji nežinojo.

Iš tiesų turbūt visą laiką žinojo, kad Hanos yra dvi. Mat Hana jau buvo išvažiavus į Stranstedą su Isaku.

Hanos burna beveik visada būdavo pilna smeigtukų. Alsiai kvepėdavo audeklų rietimai ir nebaigtos siūti suknelės, sukabinėtos ant sienų.

Prieš kalbėdama ji turėdavo vieną po kito išsiimti smeigtukus iš burnos ir sukaišioti juos į juodą aksominį grybą. Sis buvo priveržtas prie stalo briaunos. Tvarkingai susmaigstyti smeigtukai žvilgėdavo lempos šviesoje.

Turėti Haną gerai, bet niekuomet negalėjai žinoti, ar turėsi ją visada. Todėl svarbu ją matyti visur, kur įmanoma. Pavyzdžiui, toje kitoje. Karnai neatrodė, jog tai blogai. Jos juk vis tiek išvažiuoja. Visi išplaukia garlaiviu savais keliais.

Pirmiausia išgirsdavai pūškavimą ir bildesį, paskui jis išnirdavo iš už vėliavos kalno ir sužviegdavo.

Tada prie garlaivio nusiirdavo Livianas iš krautuvės. Kai jūra banguodavo, valtelė nardydavo aukštyn žemyn ir atrodydavo baisiai vieniša. Kai būdavo ramu, ji plaukdavo prie didžiojo garlaivio lyg paukštis.

Kartais Livianas į krantą atplukdydavo ne tik ryšulių ir dėžių, bet ir niekada neregėtų žmonių. Kai jie ateidavo prie namo, ji beveik visada turėdavo išeiti ir pasisveikinti.

Ji iš akių suprasdavo, ar jie tikrai ją mato.

Kita Hana pamatė ją iškart, vos tik atvykusi. Matė ją beveik geriau nei tėtį.

Iš pradžių pasakė kažką, ko neįmanoma buvo suprasti, o tėtis irgi ėmė kalbėti taip pat. Kai visi ėjo nuo prieplaukos, ji paėmė Karnai už rankos. Vis stabtelėdavo, žemai pasilenkdavo, kad ūgiu susilygintų su Karna, ir tardavo savo keistuosius žodžius.

Kita Hana neretai sušvelnindavo tėčio balsą. Ir po tos dienos, kai jis salėje bjauriai elgėsi. Galbūt labiausiai po tos dienos.

Kita Hana sėdėjo prie pianino.

Kvepėjo žole, ir užuolaidos buvo tokios baltos. Nei iš šio, nei iš to jos įsiverždavo į kambarį didžiuliu lanku. Po akimirkos vėl kabodavo tiesiai, ir galėdavai pamanyti, jog prisisapnavo.

Karna prigludo prie pat juodosios dėžės, norėdama pasiklausyti, kaip kita Hana priverčia skambėti jos vidų.

Dvi basos pėdos padėtos ant pedalų. Kai mindavo, didieji kojų pirštai pakildavo į viršų. Jie atrodė blogi, nors nieko bloga nedarė. O gal bijojo? Kad niekas jų nepagautų?

Valandėlę ji visa skendėjo garsuose ir mąstė apie tai, kaip labai jie bijo, paskui išsižiojo ir kando.

Iš pradžių pianinas sudundėjo, kai kita Hana pabandė ištraukti pirštą. Paskui ji veidu paniro po klavišais. Žemyn galva. Plaukai beveik siekė grindis. Kaip užuolaida priešais.