Хербьёрг Вассму: Karnos kraitis

Kitą dieną Ana nuėjo prie Olaiseno namo. Pasakė norinti pašnekėti su juo vienu.

Jis draugiškai ją priėmė ir padėkojo už apsilankymą. Bet akys išdavė savotišką nerimą.

Kai jie atsisėdo ir durys buvo uždarytos, ji pasakė, ko atėjusi.

Norinti su juo pakalbėti, kaip galėjo įvykti nelaimė. Daugiau neturinti pas ką eiti, jis vienintelis.

Olaisenas sujaudintas klausėsi.

Ji pradėjo užsikirsdama, bet pamažu tylus balsas įgavo tvirtumo.

— Maniau pakalbėti su tavimi apie tai, kaip žmonių žodžiai gali katastrofiškai pakeisti mūsų gyvenimus.

Čia ji stabtelėjo ir palinko prie jo.

— Kai tu papasakojai apie Haną ir Benjaminą, man kažkas pasidarė. Iš pradžių dvejojau, o paskui patikėjau tavimi. Maniau, kad daugelį metų buvau vienintelė, kuri nežino.

— Geriau palikime tą temą. Nenoriu blogai kalbėti apie velionę, — sausai atsakė jis.

Bet ji kalbėjo toliau, lyg neišgirdusi.

— Tai privedė prie to, jog neįstengiau aplink save matyti žmonių. Ir pamiršau užgesinti lempą palėpėje. Be to, išgąsdinau Karną.

Vilfredo Olaiseno žvilgsnis pasidarė neramus. Bet ji to nepaisė. Tik toliau pasakojo, kaip ji tapo kalta, jog nuvirto lempa ir žuvo Dina su Hana. Tokią baisią jėgą gali turėti žodžiai. Ar jis įstengia suvokti nors dalelę jos kaltės? Ir kad ją tai slėgs visą likusį gyvenimą?

Jis norėjo kažką tarti. Bet nesurado tinkamų žodžių.

Daug dienų ji neapkentė jo už žodžius, kuriuos jis pasakė. Neapkentė taip stipriai, jog tai užgožė liūdesį. Ar jis gali tai suprasti?

Olaisenas vėl pabandė kažką sakyti. Bet vos įstengė kvėpuoti.

— Žinau, kad mano žodžiai dabar, praėjus tiek nedaug laiko, yra neatleistini. Sakau tai ne iš užuojautos, bet iš neapykantos ir keršto. Tegu taip ir bus. Bet nemanau, kad gyvenime esi ką nors sutikęs, kas į tave visai rimtai žiūrėtų kaip į žmogų. Tikriausiai girdėjai, kad mane surado jūroje, o ne palėpėje. Už tai aš šiandien dėkoju.

Ji vėl prašneko apie lempą. Todėl jų dabar nebėra. Hanos ir Dinos.

— Bet turėjo nelikti manęs, — toliau kalbėjo ji. — Dėl to plaukiau į jūrą! Lempa! Ji išvadavo mane nuo tavo žodžių. Tą akimirką, kai pamačiau gaisrą, supratau ką padariusi. Ar suvoki, kas mane slegia? Ar esi kada nors jautęs kaltę už savo darbus, Vilfredai?

Jis įstengė tik linktelėti. Bandė pasiekti ją ranka. Bet liko tuščias mostas.

Ji trumpam stabtelėjo. Sėdėjo ant kėdės krašto tiesia nugara. Lyg atvesta tardyti. Paskui kalbėjo toliau.

— Noriu tave kai ko paprašyti, Vilfredai. Kalbu apie mažylį, kuris, kaip tu sakei, yra Benjamino sūnus. Aš nepakelsiu minties, kad galbūt neapkenti jo už tai, dėl ko jis nekaltas. Todėl noriu jį pasiimti į daktaro namus.

Tada jis turėjo ją pasiekti. Nebuvo kito kelio.

Savo pačios nuostabai, Ana nepaliko Olaiseno, kai jis sugniužo. Praleido prie jo didžiąją dalį dienos. Neapykanta išgaravo, kai buvo pasidalyta kalte ir neviltimi. Berniukas pasiliko pas jį. Vilfredas išmeldė tėvystę.

Bet prieš išeidama ji pasiuntė žmogų pakviesti Johano.

— Mums abiem reikia pastoriaus, bet jam labiausiai, — pasakė ji.

EPILOGAS

KĄ JUMS KALBU TAMSOJE, SAKYKITE VIDUR DIENOS, IR KĄ ŠNIBŽDU Į AUSĮ, GARSIAI SKELBKITE NUO STOGŲ. (Mt 10, 27)

Karna sėdėjo ir laukė Johano ženklo.

Ji juto ant savęs Mergelės Marijos ir šventos Onos akis nuo pietinio altoriaus. Jų suknelės gurgždėjo. Šventa Ona laikė atverstą knygą. Visai kaip Johanas.

Dabar jis kalbėjo priekyje, prie karsto.

Ji bandė atsekti, iki kurios vietos jis perskaitė, bet neįstengė. Jis jai kalbėjo, kad nereikia bijoti. Jeigu jai nepavyks, jis viską pasakys už ją.

Jeigu parkris, tėtis ją išneš į zakristiją. Ant grindų jie jau buvo patiesę kilimėlį. Vadinasi, tikėjosi, kad parkris.

Sulankstytas popieriaus lapas sudrėko tose vietose, už kurių ji laikė, — taip prakaitavo. Padėjo jį į skraitą ir tikėjosi, kad greitai išdžius.

Akis ji primerkė, kad šviesa nuo aukštų langų jos nepartrenktų. Juodos suknelės rankovės buvo per ilgos, bet taip dar geriau. Net ji negalėjo matyti, kad dreba rankos.

Tada Johanas davė ženklą.

Ji iš lėto pakilo ir nuėjo prie jo.

Jis vos linktelėjo ir pamažu nulydėjo ją prie karsto. Paskui ji žinojo, kad jis ten stovi. Už jos nugaros.

Šventa Ona nulipo nuo altoriaus ir atsistojo šalia. Baltas nuometas slėpė veidą.

Karna juto, kad ji paėmė iš jos lapą, bet nedrįso pažiūrėti. Netrukus po didžiuliu skliautu išgirdo jos balsą.

„Mirusieji negali kalbėti. Pagal močiutės valią aš paveldėjau viską, kas jai priklausė. Taip pat — jos išpažintį.

Tačiau man vienai tai per sunki našta. Todėl noriu paprašyti pakantumo tam, ką dabar pasakysiu.

Čia, prie savo močiutės karsto, prieš Dievą ir visus žmones prašau malonės ir atlaidumo palikimui, kurį gavau.

Aš, Karna Grenelv, skelbiu tokią velionės išpažintį:

Aš, Dina Grenelv Bernhoft, mergautine pavarde Holm, tūkstantis aštuoni šimtai keturiasdešimt ketvirtųjų metų lapkričio mėnesį vežiau Jakobą Grenelvą per kalnus pas gydytoją. Savo rankomis nustūmiau roges į bedugnę jį nužudydama.

Tūkstantis aštuoni šimtai penkiasdešimt septintųjų metų spalio mėnesį viržyne į pietus nuo Reinsneso medžiokliniu šautuvu nušoviau rusą Levą Žukovskį.

Išpažįstu savo kaltę.

Vis tiek prašau, kad mano kūnas galėtų ilsėtis ramybėje. Jūroje.“

Šventa Ona atidavė jai lapą ir vėl užlipo ant altoriaus.

Turėjo užgroti vargonai. Turėjo būti giedama. Bet to neįvyko. Aplinkui buvo taip tylu. Niekis, nes ji neparkrito. Išsilaikė stačia. Viskas, kas buvo lape, pasakyta.

Ji pakėlė galvą ir pažvelgė tiesiai į bekraštę apsnigtą lygumą. Tai visų veidai. Bet ten buvo Pederis. Tėtis. Ir Ana. Kartu.

Tada ji žengė bažnyčios centrinės navos viduriu. Ne norėdama pabėgti, bet todėl, kad taip reikėjo.

Nuėjusi iki galo, atvėrė duris, kad jie galėtų išnešti močiutę Diną.

[*]TAIGI JEI INDIVIDAS GALĖTŲ VISIŠKAI ATSISKIRTI NUO GIMINĖS, JO ATSISKYRIMAS PERMAINYTŲ GIMINĘ, BET JEI GYVŪNAS ATSISKIRTŲ NUO RŪŠIES, ŠI TO NĖ NEPAJUSTŲ.

[2]Trionelago, Norvegijos regiono, gyventojas.

[3] Norvegijos suomis.

[4]Erik Pontoppidan (1698—1764) — danų teologas.