Malonių begalinių Ištroškusi širdis.
Te Viešpats mus lydės,
Į amžiną palaimą Kelius mums rast padės!
Karna pradėjo iš naujo. Posmai radosi patys.
Sara ir berniukai atsiklaupė.
Įsijungė kimus, netvirtas Johano balsas. To jiems reikėjo. Ne gausaus choro giesmė pakilo j liepsnas. Laukinis Vilfredo riksmas nutilo.
20 skyrius
Maža Karnos valtelė turėjo gražius špantus ir dailų korpusą. Ją buvo lengva irti, nesunku traukti. Močiutės dovana, pagaminta Olaiseno laivų statykloje.
Šįkart jos įgula nepatyrusi. Ana mokėjo irkluoti, bet niekada neplaukė taip toli.
Juokas seniai nutilo. Pati nepastebėjo kada. Ji tik irklavo. Iš tikrųjų, matyt, plaukė į jūrą nuo pirmosios dienos, kai atvyko į Reinsnesą. Pati to nežinodama.
Valtelė suposi ant vandens. Laukė pasislėpusi už uolos. Tereikėjo į ją įlipti. Dabar rankos buvo pritrintos pūslių, o krantas toli. Bet ji nepastebėjo.
Ji tikėjosi vėjo. Ilgai nebetruks. Saulė taip svaiginamai aukštai danguje. Jūros paviršius kaip veidrodis.
Tarpais pajusdavo bangas. Ilgas. Jos traukė ir viliojo. Ji įkėlė irklus ir atsipūtė. Buvo gera. Nesigirdėjo net bangų. Tokią dieną kaip ši.
Akmenys ir krantas liko taip toli. Kažkas negarsiai ūžavo. Vėjas, kurio ji negali matyti? Ar ūžesys sklinda iš vidaus? Iš jos pačios?
Ji pasirėmė į valties kraštus ir ištiesė nugarą. Po kojomis juto neišvengiamą supimą. Jūra. Amžinas judėjimas.
Anksčiau tai visada ją šiek tiek gąsdindavo. Bet ne šiandien.
Ji pasilenkė prie irklų. Vėl atsitiesė. Tada išmetė juos už borto. Po vieną. Kone begarsis prisilietimas prie paviršiaus, tylus stuktelėjimas į valties kraštus.
Dabar ji laisva. Išleido plaukus. Smeigtukus subėrė į vandenį. Jie buvo tokie lengvi. Akimirką paplūduriavo, paskui išnyko.
Tada atėjo tai, ko ji laukė. Vėjas pašiaušė jai plaukus ir po drabužiais įbruko šaltuką. Visas jūros paviršius papilkavo ir atgijo. Lopas po lopo. Plotas po ploto, kiek užmato akis. Ne grėsmingai ar ūmiai. Tik kaip švelni glamonė.
Apsisprendusi ji pakėlė akis ir pažvelgė kranto link. Užsimerkė ir vėl atsimerkė.
Taip smarkiai nebegėlė. Praėjo. Viskas praėjo. Skausmu nepavadinsi to, ką reikėtų kęsti dabar. Jis jau iškęstas. Seniai. Tik ji nenorėjo pripažinti.
Ji grindė savo gyvenimą tuo, ko nėra. Ne itin originalu. Daug kas taip daro. Bet yra vienas skirtumas. Ji nenori su tuo susitaikyti. Tai pernelyg niekinga. Pernelyg niekinga...
Namai žalumoje atrodė tokie balti. Bet kas iš to? Tai buvo kita vieta. Saulė ant stogų laidė žaibus. Žaibą po žaibo. Ji negalėjo atsispirti jų grožiui.
Jis dar neužgeso? Troškimas, kad viskas būtų taip, kaip ji vylėsi? Kaip norėjo tikėti?
Bet dabar ji nesivylė. Ji matė. Aiškiai. Ji nebus menkas daiktelis menkučiame gyvenime. Niekuomet!
Ji vėl užmerkė akis ir pasiruošė. Bet skausmas kūne plito. Privertė ją sudrebėti. Turėjo palaukti, kol nusiramins. Ilgai netruks.
Dabar valtis plaukė gerai. Vėjas padėjo. Tuoj nebesimatys namų. Tada bus lengviau. Ji juk žino.
Po valandėlės ji atsimerkė. Bet Reinsneso trobesiai nebuvo išnykę. Dangus viršum jų nusidažęs tokia gražia spalva. Neramus, lyg motų jai.
Iš pradžių ji žiūrėjo kaip į paveikslą, kuris su ja neturi nieko bendra.
Tada suprato. Į dangų kyla ugnies stulpas. Keli stulpai. Dega! Reinsnesas dega!
Ana išgirdo savo pačios riksmą jūroje. Be aido. Jis buvo toks nuogas. Toks bejėgiškas. Ir visiškai be prasmės.
— Karna! Vaikeli mano! Lempa...
Ji puolė j valties priekį, sukniubusi ant suoliukų, grabaliojo irklų. Tačiau jų tenai nebuvo. Ji įsikibo į valties kraštus, lingavo, supo ir šaukė. Nuropojusi į galą, rankomis ėmė kapstyti vandenį.
Bet pastangos buvo bergždžios. Gerasis vėjas, kurio ji taip laukė, pakilo. Ją nešė į jūrą.
Jis ėjo nuo vieno prie kito. Žvelgė į veidus. Klausinėjo. Ana? Ką ji veikė tame užkaboryje?
— Sako, jos su Kama tvarkė palėpę. Hana ir Dina norėjo jas ištraukti... — tarė Johanas.
Akimirką jis juto ant savęs jo rankas. Paskui nusverdinėjo toliau. Ana? To negali būti?
Aplinkui pokšėjo ir griaudė.
Tada jis išvydo Diną. Ji gulėjo visiškai ramiai. Kada ne kada pakeldavo akių vokus. Supurtydavo traukuliai.
Daktaras Grenelvas iškart pamatė, kokia nelaimėlės būklė.
Tačiau Benjaminas to nesuvokė. Jis įstengė galvoti tik apie tai, jog daktaro krepšys stovi salėje. Salėje?
Jis ėjo per mūšio lauką. Jie šaukėsi mamos. Tereikėjo juos surankioti ir nugabenti į karo lauko ligoninę. Nesvarbu, kaip jie atrodo. Ant neštuvų juos. Per žiežirbų lietų. Griausmus. Į karo lauko ligoninę.
Jo žodžiai lakstė į visas puses. Evertui buvo liepta plaukti pagalbos. Kitiems — užvirti vandens. Miegasuolį išimtininkų troboje aptiesti švariomis paklodėmis, jei tokių dar yra.
Jis pašaukė. Karna! Ir ji atėjo padėti. Suėmė kartu su juo. Karna, padaryk tą, padaryk aną, rimtai kalbėjo jis.
Ir Karna darė viską, ko prašoma. Jie buvo kare. Jie padėjo suluošintiesiems. Tiems, kurie prie mirties.
— Pasėdėk prie jos! Aš tuoj grįšiu! — pasakė jis.
Ir Karna liko sėdėti.
Tarpais iš liepsnų išnirdavo Ana. Ji vilkėjo šviesią suknelę. Tą, kurią jis prisiminė iš pirmojo ryto. Ar nuo tada nematė jos ta suknele?
O Aną? Ar nuo tada matė Aną?
Suplaukė žmonės iš Stranstedo ir aplinkinių kaimų. Didžiulis laužas buvo matomas iš jūros ir dideliu spinduliu sausumoje. Jie atvyko su kibirais. Virvėmis. Brezentu.
Tačiau dar valtims neatsitrenkus į akmenis, tapo aišku, jog nieko kita nelieka, tik ištempti brezentą ir vilkti vandenį, kad būtų išgelbėti aplinkiniai pastatai. Prižiūrėti.
Jie beveik nekalbėjo. O jei prašnekdavo, tik apie tai, ką gali nuveikti pirštai ir rankos. Kur gali nueiti kojos.
Jie net negalėjo pasidžiaugti, kaip gerai, kad krante nėra vėjo, nors fiorde vėjuota. Blogiausia jau įvykę. Apie tai niekas nė nešnabždėjo. Tai buvo parašyta veiduose. Ugnis nusinešė gyvybių. Ir Dina gulėjo leisgyvė.
Mažieji berniukai su Sara buvo išgabenti namo. Jie neišleido nė garso. Klusniai leidosi nuvedami ir susodinami ant suoliuko valtyje.
Benjaminas pasivedėjo Pederį į šalį.
— Atvežk, ką surašiau. Iš kabineto. Nepamiršk miltelių! Rakinamos spintos viršuje. Raktas indelyje ant stalo. Tik nesuklysk.
— Kas tai?
— Morfijus skausmui malšinti. Neužgaišk! Paimk mano valtį ir nelauk kitų!
Vakarop į vaiskiai žydrą dangų smigo trys suodini kaminai. Tačiau dar degė. Pasalus ugnies liežuvis vis rasdavo, ką suryti. Pagalį, suanglėjusią kėdės koją. Varganą kąsnelį to, kas dar nesunaikinta.
Vilfredas Olaisenas, apsiavęs aukštais kaliošais, maklinėjo aplink gaisravietę. Dorai nežinodamas, kaip turi atrodyti tai, ką jis tikėjosi rasti.
Susimetęs į kuprą, susmurgusiu veidu. Bandė pergudrauti karštus pelenus. Prasiskverbti į vidų. Bet vis turėdavo pasitraukti.
Benjaminas negalėjo apsaugoti Karnos nuo Dinos vaizdo. Ji jau sėdėjo šalia, prieš nunešant Diną į išimtininkų trobą. Jam net neatėjo į galvą nusistebėti, kad ji negriūva.
Prikepę drabužių skutai išdžiūvo ant Dinos kūno. Jis sausai aptaisė ją žemiau juostos. Su Bergljotos ir Johano pagalba.
Pasižadėjo išrankioti po siūlelį. Vėliau. Bet giliai širdyje žinojo. Nudegusios odos neišvalysi. Galvos. Pusės veido. Prie didelio ploto krūtinėje ir vienos rankos negalėjai nė prisiliesti.
Читать дальше