Jis trūktelėjo taip, jog, rodės, pasidavė visas namas. Liepsnos viršuje pokšėjo. Arčiau ir arčiau.
Jis negirdėjo Vilfredo. Apimtas panikos, pamanė, kad šis išlipo pro langą, gelbėdamas savo kailį. Nepakeliamas vienatvės jausmas kone privertė jį pasiduoti.
Jis paskutinį kartą pasisuko nugara į angą ir trūktelėjo. Tada ji išlindo! Abu nuvirto nuo kopėčių.
Jis atsistojo ant kojų ir ėmė ją vilkti grindimis šaukdamas, kad Vilfredas padėtų. Paskui puolė prie lango įkvėpti oro.
Vilfredas buvo ten, šniokštavo visu liemeniu persisvėręs pro langą. Dabar jis pakėlė koją ir išspyrė iš staktos visą langą, kad abiem būtų vietos.
Kvėptelėjo tik akimirką. Tada kartu pakėlė Diną ir prinešė prie lango.
Moterys sunešė ir po langu sukrovė visą patalynę ir antklodes, rastas išimtininkų troboje ir kituose pastatuose. Buvo per vėlu eiti į didįjį namą. Johanas stvėrė nuo lovos čiužinį ir išmetė pro langą.
— Patraukite kopėčias, kad ji nenukristų ant jų! — sušuko į apačią.
Komanda buvo įvykdyta. Jie iškėlė ją pro langą. Johanas laikė už pažastų ir prieš paleisdamas pasilenkė kaip įmanydamas žemiau.
Atsisukęs įžiūrėjo Vilfredą, grįžtantį prie kopėčių. Tuo pat metu pro lubas su baisia jėga suvirto degantys rąstai. Akimirksniu visas kambarys paskendo liepsnose. Pragaras juos pasivijo.
Johanas savo kailiu patyrė, kodėl karštis — pragariška kančia.
— Patraukite ją, kad galėtume nušokti! — sušuko Johanas.
Žmonės apačioje susispietė aplink Diną. Trumpam suglumę.
Iki galo nesuvokdami.
— Šok! — suriko Johanas Vilfredui į ausį. Tarsi juos būtų skyrusi jūra.
— Hana! — sušuko Vilfredas į liepsnas.
— Per vėlu! — negailestingai nukirto Johanas ir suėmė jį, kad nuvestų prie lango.
Vilfredas ištrūko.
— Proto netekai! — suriko Johanas.
Vyras jo nepaisė. Per dūmus nušlitiniavo prie kopėčių, kurios stovėjo kaip ugnies stulpas kambaryje. Viršuje sudundėjo. Griuvo rąstai.
Johanas sudvejojo. Tada jį apėmė neviltingas įtūžis. Pasigedo jo visą gyvenimą. Dabar jis atsirado. Johanas nusvyravo prie Vilfredo ir smogė iš už nugaros. Kaip ir norėjo, pataikė į galvą.
Tada teliko jį nuvilkti prie lango. Sunkų ir ilgą. Rodės, tai niekada nesibaigs. Juto, kad užsiliepsnojo plaukai. Bandė gesinti viena ranka.
Pagaliau jis iškišo vyrą pro langą, sušukdamas į apačią baltiems it kreida veidams.
Neprisiminė, kaip pats iššoko. Bet turėjo iššokti. Nes viršum jo gaubėsi didžiulis žydras dangus.
Vėliau juto, kaip jį tempia tolyn nuo pragaro. Atgavęs kvapą, pabandė apsičiuopti, ar niekas nelūžo. Nuovargis stingdė kiekvieną raumenėlį. Jis pasuko galvą. Iš lėto.
Tada ją pamatė. Jie buvo paguldę ją ant suodino apkloto. Plaukai nusvilę. Dešinė veido pusė suanglėjusi. Apsitraukusi šimtamečių dulkių pluta nuo Reinsneso palėpės grindų. Viena ranka ir stuomuo atrodė kaip išpampusi masė su suanglėjusiais audeklo skutais aplinkui.
Kaklas buvo stebėtinai sveikas. Baltas ir jaunas. Bet ne itin švarus. Kaip tada, kai jis ją pamatė pirmą kartą.
Jis bandė suvokti, ką mato.
Subliuvo kaip mirtinai sužeistas jautis. Nutvertas mėsininko, kuriam nusprūdo peilis, nes jis nesitikėjo tokio stipraus pasipriešinimo.
Olaiseno sūnūs stovėjo prie sodo tvoros ir spoksojo į milžinišką laužą, kuris pokšėdamas kilo į dangų. Vyriausiasis laikė maželį.
Ilgai niekas nerado laiko jiems pakalbinti ar pagloboti. Kol dar buvo vilties išgelbėti tas, kurios viduje.
Visi turėjo ten būti jas traukiant iš ugnies. Turėjo žinoti. Padėti. Jei niekuo daugiau, tai bent sulaikydami kvapą. Arba kvėpuodami.
Kai įgriuvo stogas, Vilfredas puolė prie pagrindinių laiptų. Pakeltomis rankomis ir sugniaužtais kumščiais.
— Hana! Išeik! Sakau tau, išeik! Girdi, tuoj pat išeik! Prisimink, kad turi keturis mažus vaikus!
Vyriausiasis, dešimtmetis Rikardas, tuomet jau buvo pasenęs vyras. Už sodo tvoros jis subūrė aplink save brolius.
Sara nuklibikščiavo prie jų, ir visi susmuko ant žalios žolės. Bet ilgainiui karštis pasidarė nepakeliamas, ir jie turėjo nueiti toliau.
Kada ne kada pasipildavo žiežirbų kaskados.
Berniukai įsikibo į Sarą. Kabinosi į rankas ir sijoną. Tokia jėga, nuo kurios neįmanoma pabėgti.
Karna pabudo keletą kartų. Bet priepuoliai vis sugrįždavo. Siaubinga šviesa. Ji ten nenori.
Kartą, pramerkusi akis, pamatė Johaną, klūpantį prie gniužulo ant baltos antklodės. Jis pylė ant jo vandenį. Kibirą po kibiro. Ji jam nerūpėjo. Karna. Niekam nerūpėjo.
Visi buvo užsiėmę. Ir visur ta blykčiojanti šviesa. Ne tikras jūros gausmas, o spragsintis košmaras. Šviesa turi būti tyli arba galingai, ramiai gausti. Bet ne pokšėti.
Kur Pederis? Ar ir jis ją paliko? Pagaliau grįžo. Pakėlė ją ir nunešė kitur. Laikrodis tiksėjo ir tiksėjo. Stinės laikrodis.
Tada ji prisiminė. Tamsioji palėpė. Stinė, kalbanti, kad ji pamiršo Bibliją. Ar dar kas nors? Pederis kvepėjo Joninėmis. O gal ji pati? Taip, žinoma. Laužas. Šįmet jis toks didžiulis.
— Juk taip, Pederi, čia tik laužas? — norėjo paklausti. Nebuvo tikra, ar išdavė nors garsą. Jis ją laikė. Tarpais pasakydavo, jog ji liko gyva.
Tada sudužo langai. Šukės pažiro ant grindų. Ir juos pasiekė Olaiseno balsas. Baisiai piktas ir pilnas verksmo.
— Padėk man išeiti! — pagaliau išspaudė ji.
Iš pradžių Pederis papurtė galvą, paskui nusileido ir išnešė ją į kiemą.
Pirmiausia Benjaminas išvydo Vilfredą Olaiseną: stovėjo sugniaužęs kumščius ir grasinimais bandė išprašyti Haną iš degančio namo. Jis nieko nebenorėjo matyti. Nei beprotybės. Nei liepsnų. Bet privalėjo!
Klaikią akimirką jis suvokė, kad nėra Anos. Prie kažko prisvyrino. Aiškiai nebematė.
— Ana?
Žmogus be žodžių jį apkabino.
— Ana? — sušuko jis.
— Ji viduje! Jau per vėlu... — verkė žmogus.
Jis ištrūko ir nubėgo prie liepsnojančio namo. Karščio banga parbloškė jį ant žemės. Jis gulėjo veidu į vėsią žolę, kvėpdamas gaivų dobilų ir dirvožemio kvapą.
Karna iš paskutiniųjų stengėsi išspausti žodžius. Tokius, kurie turėtų prasmę. Stinės žodžius. Reikia padėti Vilfredui ištraukti iš ten Haną.
Ji pabandė atsikelti. Pastangos buvo bergždžios. Ji įsitvėrė karvelidės. Kelis kartus įkvėpė. Prasižiojo. Bet neišleido nė garso.
Kad nors Pederis būtų šalia ir ją laikytų, tada jai nereikėtų eikvoti tiek jėgų. Tačiau jis bandė nuvesti Vilfredą nuo ugnies.
Taigi teks išsiversti pačiai. Ji pravėrė burną. Įtraukė oro. Juto, kaip į kūną skverbiasi troškūs dūmai. Turėjo atsikosėti. Tvirtai įsikibo į kalstą, ant kurio laikėsi karvelidė. Tada įstengė. Pagaliau atgavo balsą. Tą giesmę Ana giedodavo bažnyčioje.
„Jei visos mano stygos...“
Ji vėl užsikirto ir turėjo pradėti nuo pradžių. Tuomet užgiedojo. Balsas pakilo į poškančią liepsną.
Jei visos mano stygos Skambėtų vien giesme Ir garsas jų atgytų Aukštai dangaus skliaute,
Nors gaustų lig aušros,
Už Viešpaties malones Dar trūktų padėkos.
Net jei visas atskleisčiau Jaunų dienų godas Ir atminčiai grąžinčiau Akimirkas šviesias,
Gėrėčiaus amžinai,
Nes niekam neprilygtų Mūs Viešpaties namai.
Gyvenimo šaltinio Te niekas nestabdys!
Читать дальше