Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Jis niekada nematė tokio žmogaus skausmo. Per daugybę metų. Dybėle? Ne. Nė ten. Jis turi tai įveikti kartu su ja. Jei gali ji, turi galėti ir jis.

Dėl to ji leido jį į mokslus. Kad jis padėtų apmalšinti skausmus. Nors kiek. Tikriausiai dėl to jis ir gimė.

Ir ko išmoko? Ničnieko. Jis stovėjo laikydamasis už durų staktos.

Tikriausiai užmigo, nes Aną pajuto iš arti.

Nieko nesakydami jie atnešė kėdę. Bet jis nesisėdo. Bijojo, kad laiku neprabus. Juk viduje Karna. Jis turi ją sugauti, kai ji grius.

Karna išėjo ir palietė jam ranką.

— Dabar eik pamiegoti, tėti. Aš tave pažadinsiu...

Paprasti žodžiai. Lyg ji būtų vyriausia. Ne nuomariu serganti

jo Karna.

Jis atsigulė ant čiužinio prie Dinos lovos.

Tada iš miglos pas jį atėjo Ana. Laikė jam už rankų ir žengdama artyn. Nešė jį. Kai ji priartėjo, jis apglėbė. Save.

— Ana?

Jis pašoko ant kojų nė nespėjęs susivokti.

Tada išgirdo gergždžiantį Dinos balsą.

— Aš jos neradau.

Johanas pakilo nuo kėdės ir išėjo. Benjaminas nepastebėjo, kad jis ten buvo. Per tokią šviesą neįmanoma įžiūrėti žmonių.

Jis atsisėdo ant kėdės ir abiem delnais suėmė Dinos plaštaką. Garsai iš kiemo ir trobos išnyko.

Ji blaškėsi. Sunkiai kvėpavo. Tačiau atrėmė jo žvilgsnį.

— Pažįsti mane? — paklausė jis.

— Taip! Benjaminai...

Ji norėjo kažką pasakyti. Bet neįstengė. Kova atėmė viską.

Jis pasilenkė prie pat jos ir sušnabždėjo „mama“.

Tada ji ėmė maldauti. Kaip žmogus didžiausioje bėdoje.

— Benjaminai!

Jis linktelėjo. Išmušė valanda. Jis sutramdė kvėpavimą. Ramiai. Rankos neturi drebėti. Milteliai. Norėjo jai duoti.

Bet ji stumtelėjo ranką, ir milteliai pabiro ant šašais aptekusio veido. Jis sutiko jos žvilgsnį.

— Mes pajėgsime! Mudu abu! — tarė jis. Atsiklaupė ant grindų ir padėjo galvą ant pagalvės šalia jos.

— Aš ieškojau... Jos ten nebuvo... — pasakė ji. Neilgai trukus paklausė: — Ar smerki mane, Benjaminai?

— Ne! Tik norėjau, kad būtum su manimi. Bet tu juk grįžai... galiausiai, — skausmingai ištarė jis.

Po kurio laiko jis pastebėjo, kad Johanas kambaryje.

Valandėlę ji nelygiai šniokštavo. Tada pramerkė akis.

— Mama? Jau?

Balsas buvo laibas ir skaidrus.

Į juos išsprogo plačiai atmerktos, smygsančios akys.

21 skyrius

Benjaminas uždarė paskui save duris. Akimirką pastovėjo pakumpusia nugara. Tada nusvyrino laiptais ir išėjo laukan.

Jis ieškojo. Rausė kastuvu ir rankomis. Naršė viską, kas buvo pakankamai atvėsę. Žmonės padėjo, bet jis nežinojo, kas jie tokie. Kasė ten, kur būta bulvių aruodo.

Ne aitrių dūmų kvapas, kažkas kita kaip kumščiu smogė į pilvą. Kaip gyvas nebuvo nieko panašaus uodęs. Salsvas, šleikštus degintos mėsos tvaikas.

Jis pakėlė suanglėjusios gegnės liekanas ir susmilkusias audeklo skiautes. Po tuo, kas buvo likę, gulėjo jos ranka. Vestuvinis žiedas viską paaiškino. „Tavo Vilfredas“.

Taip jis sužinojo, jog tai ne Ana.

Jie nusiuntė žmogų j Stranstedą trijų karstų. Žmonės atspirties ieškojo praktiniuose reikaluose.

Keturi vyrai iš laivų statyklos kartu su juo viską iš naujo perkratė. Veltui.

Vos Benjaminas žengdavo žingsnį, užmindavo ant Anos. Net kai eidavo į išimtininkų trobą. Grindų lentos taip pat buvo ji.

Jis nuėjo pramintu taku į vėliavos kalną.

Jūros paukščiai. Gurgėjimas tarp akmenų, atsitraukiant bangelei. Saulės blyksniai virš gilumų. Tamsūs lopai tarpuose. Juodosios gelmės. Jis nusisuko.

Priešais — kalnai. Kalnai. Kur jis prieš akimirką bėgo šlaitu, kol jas niokojo liepsnos. Ar tikrai prieš akimirką?

Saulė šaipėsi iš juodos skylės. Kaminai tebekyšojo. Tarp dūmų stulpų, kylančių vangiomis spiralėmis.

Jis nuėjo prie suolo šalia vėliavos stiebo. Bandė į ką nors atsiremti žvilgsniu, kur fiordas susilieja su jūra, į bet ką. Tačiau matė tik vėją. Judesys vyzdžių gilumoje. Patvinimas. Lyg netikėtai ėmus trykšti fontanui aikštėje nepažįstamo miesto viduryje. Kur susitinka visos gatvės ir visi horizontai sueina į vieną tašką.

Visi tie kvapai! Vasariniai. Ar jie mano, kad gali išstumti mirties kvapą? Druskingą, šleikštu, aitrų, kankinamą.

Ir garsai! Valtys, atplaukiančios ir išplaukiančios. Žmonės, kurie patylomis šnekasi apie visokius mažmožius. Žingsniai šen ir ten. Ar jie nežino, kad garsai smaugia vienas kitą ir kad tyla yra vienintelis gailestingumas?

Jis atsigulė ant suolo, po galva pasikišęs ranką. Po valandėlės pamanė, kad miega. Bet mintys nesitraukė. Ne kaip kokia nors prasmė. Kaip siena.

Jis nebeįstengė užmerkti akių.

Ana! Ji ėjo per žvilgančius guveinius. Tarsi nieko nebūtų atsitikę. Kietai apsisupusi šalių. Iš pradžių žengė nelabai tvirtai. Lyg bristų iš jūros.

Ji sugrąžino bangos garsą. Tarytum jis dar nebūtų užmigęs.

Niekas iš jo negali atimti Anos vaizdo, pamanė jis.

Dabar ji pasidarė tokia didelė ir artima. Palinko prie jo.

Tada jis pajuto šilumą. Spaudimą. Krūtinėje. Ant kaktos. Svaiginantį odos prisilietimą. Vėsią šilumą.

— Benjaminai!

Jos balsas... Sapnas viską numaldė. Šilta, glotni oda. Jis neatsispyrė, prispaudė tą vaizdą prie savęs.

— Ana!

— Atleisk man, Benjaminai!

Kodėl ji taip sako? Vilki vyrišką švarką. Jis nusišluostė rankove burną. Kodėl ji ne savo drabužiais? Jis trynė rankas į kelnių klešnes, kol atrodė, kad švarios.

Tada nedrąsiai uždėjo jas ant svetimo švarko, kuriame buvo Ana.

22 skyrius

MATYK MANO NELAIMĘ IR MANO VARGĄ IR ATLEISK VISUS MANO NUSIKALTIMUS.

SERGĖK MANO SIELĄ IR IŠGELBĖK MANE, KAD NEBŪČIAU SUGĖDINTAS, JOG ATBĖGAU PAS TAVE.

(Ps 24(25), 19 ir Ps 24(25), 20)

Kai buvo laidojami Hanos Olaisen palaikai, žmonės raudojo.

Pats probstas per laidotuves sakė pamokslą. Šnekėjo apie drąsą padėti kitiems. Hana Olaisen paaukojusi viską, kad išgelbėtų kitų gyvybes. Jis šiltai kalbėjo apie artimo meilę. Ir kad Dievas suteikiąs prasmę net pačiai didžiausiai tragedijai. Niekas neturįs jaustis Jo užmirštas.

Hanos gedėjimas tapo visuotiniu reikalu, leido pamiršti save. Ji tapo pavyzdžiu visiems. Svetinga ir gera, kol gyveno. Dabar atidavė savo gyvybę, kad išgelbėtų kitas.

Stranstedas niekada neturėjo savo šventojo. Iki šiol. Žmonių gyvenimas įgijo prasmę, nes Hanai buvo lemta žūti.

Keturių našlaičių berniukų ir gražaus išblyškusio vyro vaizdas užuojautą darė tikrą. Vieni šnekėjo apie skaudų likimo smūgį. Kiti — kad išmintingasis Dievas sunkią naštą užvertė ant išrinktųjų pečių.

Žmonių priėjo pilna bažnyčia. Vilfredas Olaisenas stovėjo užsimerkęs, kol kalbėjo pastorius. Pilku, rasotu nuo prakaito veidu.

Šviesa buvo gailestinga, o chorą nuo pirmosios klauptų eilės skyrė gerokas atstumas. Tad moterys galėjo varstyti jį žvilgsniais. Ieškoti ženklų, rodančių beribį liūdesį.

Netekėjusi pirklio Holės duktė nenuleido nuo Vilfredo Olaiseno akių. Ji rijo seiles gėrėdamasi, kaip gražiai jis laiko ranką ant vyriausiojo sūnaus peties.

Sara sėdėjo su kitais, ant kelių laikydama maželį. Nuo jų sklido pilka neviltis, kuri panelei tokio didelio įspūdžio nedarė.

Iš pradžių probstas nenorėjo nė girdėti, kad ponia Dina pagal pačios valią būtų palaidota kaip jūrininkas. Toli jūroje.

Johanas susitiko su probstu prie keturių akių. Ką jie kalbėjo, niekas nesužinojo, tačiau Johanas linktelėjo Benjaminui ir Anai, kai tie paklausė, kaip sekėsi.