Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

— Jis prisiims atsakomybę. Jaučiu probstui didžiulę pagarbą. Bet pamaldoms vadovausiu aš.

Valsčiaus taryba norėjo, kad turgaus aikštėje būtų pastatyta garbės arka. Ji turėjo būti gausiai išpuošta gėlėmis, o viršuje aukso raidėmis užrašyta „Dina Bernhoft“.

Ji buvo pirmaujanti Stranstedo verslininkė, įdėjusi daug darbo ir kapitalo. Nuspręsta, kad pro tą arką eis procesija.

Taip pasiekta savotiška santarvė. Dvasininkams — apeigos bažnyčioje, valsčiaus tarybai — arka, o tada jūra pasiims savo dalį.

Johanas ir Karna sėdėjo privačiojoje „Grand“ viešbučio dalyje. Jie balsu skaitė Bibliją.

Tiems, kas tuo stebėjosi, Bergljota aiškino, jog Karna neatsigavusi nuo šoko ir jai būtina išvalyti sielą. Su kuo nors pakalbėti. Šiaip ji daug nešnekėjo. Užtat dirbo. Prižiūrėjo ponus ir daktaro namuose, ir „Grand“ viešbutyje. Bėginėjo iš vienos vietos į kitą, nešiodama maistą.

Tarnaitėms ji pakuždėjo, kad daktaras pražilo, o visa šeima kartu sudėta tesveria tiek, jog ji visus galėtų panešti ant kupros.

Jie beveik nesikalbėjo nuo tada, kai grįžo iš Reinsneso. Tik laikė vienas kitą glėbyje. Nedrįso išleisti vienas kito iš akių. Turėtų kažkas atsitikti. Kas, jie nežinojo.

Kartą jis sušnabždėjo:

— Ką jis tau pasakė tą dieną?

Ir ji atsakė:

— Tikriausiai tai nuskendo jūroje. Aš to nenorėjau laikyti. Ana žinojo, kad visa jos esybė turėtų būti nukreipta į tai, kas įvyko. Bet taip nebuvo. Ji neįstengė verkti dėl nebesančių.

Neapykantos sąvoka jai buvo kažkas nesuvokiama. Iki šiol. Tai buvo kažkas, kuo prisidengdavo istorijos vyrai, kad turėtų pagrindą žudyti vienas kitą. Jai visada atrodė beprasmiška ir bergždžia.

Tačiau per pastarąsias dienas neapykanta užkariavo tiek vietos, jog atitolino ją nuo gedulo.

Vieną naktį, kai ji neįstengė užmigti, apėmė įniršis — toks stiprus, jog nenugulėjo lovoje. Ji atsikėlė ir nusprendė išeiti. Turėjo bėgti ar šaukti. Mieliausiai būtų nuėjusi pas tą žmogų ir sudraskiusi į skutelius.

Ji stovėjo koridoriuje ir vilkosi paltą, bet toliau nenuėjo. Jai buvo būtina ką nors laikyti. Ką nors gniaužti. Draskyti j skutus. Nespėjusi atitokti, plikomis rankomis nuplėšė nuo sienos žalvarinį kablį.

Tada ant savęs pajuto Benjamino rankas.

— Ana! Būk gera, pažadink mane, kai tau sunku. Prašau, ne- dink. Aš to nepakelsiu.

Žalvarinis kablys išslydo iš rankos ir nukrito jai ant kojos. Pasidarė geriau.

— Aš neapkenčiu! Neapkenčiu! Ar nesupranti, kaip neapkenčiu? — prapliupo ji, daužydama jam krūtinę.

Jo kūnas apmirė, bet jis jos nepaleido.

— Aš taip baisiai neapkenčiu...

— Ar jis tau pasakė... iki to?..

— Taip! Turėjau matyti ir suprasti.

— Eikš! — tarstelėjo jis ir nusivedė ją laiptais aukštyn.

Padėjo jai nusivilkti paltą ir paguldė į lovą. Apklojo ją ir save.

Šviesa buvo tokia negailestinga. Net per užtrauktas užuolaidas. Tarsi gulėtum peršviečiamame ledo luite.

Tada ji išgirdo jį kalbant.

— Turėjau tau viską papasakoti. Bet bijojau, kad nesuprasi... Tai niekada nebuvo susiję su tuo, ką jaučiu tau. Vis tiek turėjau pasakyti. Tada visa tai... Tada galbūt mažiau manęs neapkęstum.

— Ar aš tavęs neapkenčiu? — paklausė ji.

Jis pažvelgė į ją be atsako. Jo veidas kone išsiliejo. Akys atsidūrė pernelyg arti. Jai taip nepatiko. Ji norėjo prisiglausti prie jo.

— Aš neapkenčiu Vilfredo Olaiseno už tai, jog metai iš metų jis netrukdomas galėjo skleisti aplink save nuodus ir smurtauti, nes niekas, išskyrus Diną, nepakėlė nė piršto. Neapkenčiu jo taip stipriai, jog nežinau, ką man daryti. Net liūdesio nebelieka! Jei įmanyčiau... jei įmanyčiau...

Iš pradžių jis pažiūrėjo į ją lyg į nepažįstamą. Paskui tvirtai prispaudė prie savęs.

— Tu jo neapkenti, nes jis tau papasakojo apie Haną ir mane?

— Tu susitikinėjai su ja? — sušnabždėjo ji.

— Taip.

Ana pažvelgė jam per petį. Veidrodis ant komodos turėjo daug dėmelių viršutiniame dešiniame kampe. Matyt, anoje pusėje įsimetė drėgmė.

— Kodėl?

— Jai manęs reikėjo. O aš tuo naudojausi.

Ji girdėjo žodžius. „Kas tai per pokalbis?“ — pamanė. Su kuo ji kalbasi?

— Dabar suprantu. Kartą daviau Hanai pagrindo manyti, jog mudu būsime kartu. Aš ją išdaviau. Ji buvo mušama, o aš taiks- čiausi su tuo. Taip bijojau prarasti tave, jog išsigyniau, kad visada mylėjau Haną.

— Kaip? — išgirdo ji savo apgailėtiną balsą.

— Man taip pat būdavo akimirkų, kai... jos geisdavau. Todėl nepasakojau tau nieko, ką būtum galėjusi suprasti neteisingai. Pavyzdžiui, kad lankiausi pas Haną vieną vakarą, kai Vilfredas ir tu buvote išvykę.

— Kodėl?

— Ji prašė mane padėti atsikratyti gemalo, kurį nešiojo.

— Ir tu padėjai?

— Ne.

— Ar dažnai su ja susitikdavai? — Ji vos girdėjo savo pačios balsą.

— Kai jai manęs reikėdavo. Ir aš galėdavau. Nedažnai. Bet pasitaikydavo.

Ji spoksojo į jį. Atrodė, kad jo veidas aptrauktas plėvele, lyg kas nors bandytų jį užmaskuoti. Ji būtų norėjusi paklausti, kada, kur ir kaip. Kiek kartų. Taip, kaip ji girdėdavo jį klausinėjant pacientus, kai reikėdavo nustatyti diagnozę. Kuo sunkesnė liga, tuo svarbiau aiškūs atsakymai.

— Pastaraisiais metais tarp mūsų nieko nebuvo. Bet prieš keletą metų... aš gulėjau su ja. Ir po to, kai tu atvažiavai. Taip viską sugadinau. Ir melas augo.

Žodžiai atsiliepė skausmu kažkur kūne. Akimirką jis nutolo.

— Katros gedėjai, kai manei, kad abi žuvusios?

Tyla spengė jai ausyse.

— Kai maniau, kad abi žuvusios? Aš gedėjau sesers. Bet buvau netekęs tavęs. Dabar, kai galiu spausti tave glėbyje, jaučiu, lyg man būtų grąžintas gyvenimas.

— Sesers niekas negeidžia, — negailestingai atšovė ji.

— Žinau. Vis tiek geidžiau.

Ji norėjo atsukti jam nugarą. Arba atsikelti ir išeiti iš kambario. Tačiau išvydo permatomą savo vienatvę. Ši ją paralyžiavo.

— Negaliu kariauti su įnirusiąja...

— Tau nereikėtų kariauti, net jei ji būtų gyva.

— Bet aš juk kariavau pati to nesuprasdama.

— Ne. Tai buvo mano silpnumas. Mano išdavystė.

— Kaip galiu tavimi tikėti?

— Nežinau, Ana. Bet gyvenimą skirsiu, kad tu patikėtum.

Ji atsisuko į jį. Bandė surasti atvirumą, kurio ieškojo. Bet matė tik neviltį. Jo akys buvo plačiai atmerktos. Suskirdusiose lūpose dvi proplėšos, kurias jis nuolat vilgė liežuvio galiuku.

— Liepos gale važiuoju į Kopenhagą, kaip ir buvau planavusi.

Ilgą laiką tesigirdėjo jo alsavimas.

— Ar sugrįši? — pagaliau paklausė jis.

— Nežinau.

Šviesa buvo tokia tyli ir šalta.

— Matyt, aš to nusipelniau, — po valandėlės tarė jis ir dar tvirčiau ją prisispaudė.

— Ar tai viskas, ką gali pasakyti? — sušnabždėjo ji.

— Aš myliu tave, Ana! Jei nesugrįši, važiuosiu tavęs parsivežti. Maldausiu tave, persekiosiu. Niekada tavęs nepaleisiu! Girdi? Net jei rasčiau tave pas kitą! „Padėk mane kaip antspaudą ant savo širdies, kaip antspaudą ant savo peties, nes meilė stipri kaip mirtis, pavydas kietas kaip mirusiųjų buveinė...“

Ją apėmė svaigus jausmas, jog ji besvorė. Buvo taip arti jo. Ne tik jo kūno, odos, alsavimo. Bet ir minčių. To būta taip seniai.

— Ir kada nors aš tave paklausiu, ar gali man atleisti, kad nepapasakojau tau... bet šiąnakt nedrįstu.

Kai susitiko jų akys, ji matė, kad jis bijo taip pat kaip ir ji.