Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Jis bandė virš krūtinės pastatyti savotišką palapinę. Iš švarių skepetų. Johanas jam padėjo. Jie skubiai sulankstė iš vielos stovą, kad audeklas neliestų žaizdų paviršiaus.

Reikėjo elgtis labai atsargiai, nes ji blaškėsi ir dejavo.

Vis dėlto skepetos ją pridengė. Ir tausojo tuos, kurie turėjo žiūrėti.

Pirmąsias valandas buvo sunku suprasti, ar ji su jais. Ar mato ir girdi. Ji pramerkė krauju pasruvusias akis. Tada pasigirdo dejonės. Garsai iš pilvo gilumos užgavo balso stygas.

Jis norėjo išprašyti Karną. Bet ji tik sumosavo rankomis ir liko sėdėti.

Kai Dina vėl kiek aprimo, Johanas tyliai pasakė:

— Išeikite atsikvėpti. Mums dar prireiks jėgų.

Benjaminas ir Karna sėdėjo susiglaudę ant išimtininkų trobos verandos laiptų. Veidais į jūrą.

Ji nežiūrėjo į jį. Spoksojo į kažką tolumoje. Paskui ėmė drebėti.

— Aš tai padariau.

Vos ištarė žodžius, Benjaminas suprato, apie ką ji kalba.

— Ne! — tvirtai atsakė jis.

— To nepakeisi. Aš nuverčiau lempą.

Jis laikė ją. Prispaudęs. Laikė. Tarp jų buvo tik kvėpavimas. Tas pats kvėpavimas.

— Judvi su Ana buvote viršuje?

— Ne, tik aš — ir lempa. Ji tikriausiai atėjo vėliau — man padėti.

— Tave ištiko priepuolis, ar ne? Ir lempa nuvirto?

— Rodos, taip, — sušnabždėjo ji.

— Bet tu dėl to nekalta. Girdi?

— Galbūt nemačiau kitos išeities, tik visiems išnykti.

— Karna. Karna, mieloji...

Tada ji ištarė tuos žodžius.

— Ana sužinojo.

— Ką sužinojo?

— Viską. Apie Haną.

— Haną?

— Vilfredas papasakojo. Girdėjau kiekvieną žodį. Neturėčiau dabar tau to sakyti. Bet neįstengiu būti tokia vieniša. Mes juk mirsime. Ligi vieno. Dabar žinau. O žodžiai, kuriuos nutylime, tampa pragaištimi.

— Ką jis pasakė?

— Kad Hana viską prisipažino. Jūs mylite vienas kitą ir negalite atsispirti... Jis užklupo jus valtyje. Žinojo apie tai daug metų, bet Anai nenorėjo išsiduoti. Bet jeigu ji klausianti, turįs atsakyti. O dabar jos nebėra.

Jis nejuto suolo po savimi. Delnų. Rankų, kuriomis buvo ją apkabinęs. Tačiau garsiai ir aiškiai tvirtino, jog ji klysta manydama esanti kalta dėl to, jog nuvirto lempa. Nieko negalima dėl to kaltinti.

Tada ji pažvelgė į jį. Plačiomis nepatikliomis akimis.

— Vargšas tėtis Benjaminas.

Nuo prieplaukos atbėgo Pederis, nešinas tuo, ko buvo siųstas. Benjaminas atsistojo paimti. Apčiuopė, ar viskas yra. Nieko netrūko.

— Ačiū! — kimiai tarė jis ir įėjo į vidų.

Benjaminas ir Johanas sėdėjo prie Dinos. Būdraudami. Abu žinojo, jog tai laiko klausimas. Jie neįstengė kalbėtis. Tik vylėsi, kad galas ateis jai nespėjus visiškai atsipeikėti.

Skausmas. Jie jį matė ir girdėjo. Bandė kęsti kartu su ja. Bet jo nesuvokė.

Jie girdėjo slopius šūksnius. Ji šaukėsi Jertrūdos. Mamos. Galbūt, pamanė Benjaminas, esi išgirstamas tada, kai to labiausiai reikia. Bent vieną kartą?

Vakarop ji ėmė veblenti vardą. Levas. Nerišlius žodžius, citatas. Rodės, be prasmės. Benjaminas sugirdė jai morfijaus. Ji kiek aprimo.

Tarpais jis pasukdavo veidą į langą. Sėdėdavo taip, kol pamatydavo iš juodos rusenančios masės išnyrant Aną.

Apie pusiaunaktį Dina atvėrė akis. Pakėlė sveikąją ranką prie veido ir pabandė kilstelėti galvą. Tada susmuko atgal žiūrėdama į juos bejėgišku, klausiamu žvilgsniu.

— Tik pasakyk, kad ateitų manęs išsivesti, — sumurmėjo ji pro šašuotą žaizdą burnos vietoje.

Johanas pasilenkė arčiau.

— Kas?

— Lensmanas ir fogtas... tegu ateina.

— Dina! — sušnabždėjo jis prie pat jos.

Ji sunkiai kvėpavo ir taikėsi nustumti stovą su skepetomis. Benjaminas atsistojo ir nuėmė jį. Abu stovėjo prisilenkę.

— Mama, aš čia. Benjaminas šalia tavęs.

Jis paėmė už sveikos rankos. Palaukė.

Johanas davė jai šaukštą vandens. Ji išsiurbė. Godžiai nurijo. Nustūmė jį šalin. O po akimirkos stvėrė nudegusia ranka. Riksmas atsiliepė sienose.

— Johanai! Tai aš... nustūmiau jį. Mama, nepalik manęs! Dina atsimerkė ir kažkur įsmeigė akis.

— Levas! — kvėptelėjo ji.

— Dina, ar pažįsti mane? — paklausė Johanas.

— Taip... išrišimas...

Jis linktelėjo Benjaminui.

— Mes turime pabūti vieni. Jai reikia pastoriaus.

Benjaminas išėjo į kiemą. Prie rentinio. Iškėlė kibirą. Rieškučiomis sėmė šaltą vandenį. Pylė ant veido.

Taigi Johanas duos jai išrišimą. Jei ji įstengs ką nors pasakyti. Johanas, iš kurio niekas nieko nesitikėjo.

Du žvejai, plaukdami į šiaurę, kirto Anfjūrą. Per giedrą ketino plaukti kraštiniu pakrantės laivakeliu. Vienas iš jų tolumoje pastebėjo kažką panašaus į mažą valtelę.

Iš pradžių jie nematė nei irklų, nei žmogaus. Valtis plaukė viena, ir veikiausiai kas nors jos pasigedęs, tad žvejai, šviečiant saulei, pasuko jos link.

Priartėję išvydo žmogystą, gulinčią tarp suolelių. Moterį. Ji bandė gintis nuo šalčio šalių ir atrodė gan išsekusi.

Irklų nesimatė. Žvejai įkėlė moteriškę į savo valtį ir prisirišo valtelę. Apmuturiavo ją savo drabužiais ir pabandė išgauti jos nuomonę, kaip tokia kelionė galėjo baigtis. Bet ji nesileido į šnekas, tad jie paliko ją ramybėje.

Jie manė toliau plaukti į šiaurę, iki artimiausios gyvenvietės, tikėdamiesi ją pradžiuginti, o paskui ten palikti.

Tada ji atgavo žadą.

— Parplukdykite mane namo, į Reinsnesą. Labai prašau!

Žmonės miegojo pakaitomis. Ar tikrai miegojo? Išimtininkų ir samdinių trobose jiems buvo paklotas patalas ant grindų ir suodinų čiužinių.

Vilfredą pavyko įkalbinti su keliais laivų statyklos vyrais plaukti į Stranstedą. Juos turėjo pakeisti sveiki, pailsėję žmonės — gaisravietei saugoti.

Jis nerišliai sapaliojo apie praktinius reikalus. Tarpais pratrūkdavo mėšlungiškai raudoti. Pederis su juo šnekėjosi. Ko gero, likdamas neišgirstas.

Prieš pat valčiai atsistumiant nuo kranto, žmogus ėmė kalbėti padvigubinsiąs gyvenamojo namo draudimo sumą. Kad Hanai ir berniukams kas nors liktų po jo mirties.

Pora vyrų susimurmėjo tarpusavyje. Gal Olaisenui pasimaišė protas? Vienas iš jų nubėgo pas daktarą Grenelvą patarimo. Daktaras išėjo, pasiklausė. Maktelėjo galva.

— Gerai! Paimkite jį į Stranstedą!

Vyras daugiau neklausė, tik nuspūdino atgal į paplūdimį.

— Ką pasakė daktaras? — paklausė jį.

— Ne... ir daktarui per daug visko susidėjo. Nemanau, kad jie iki galo suvokia... nei vienas, nei kitas.

Praėjo pusė nakties. Johanas miegojo sėdomis. Po kelias minutes. Benjaminas taip negalėjo. Jie nekalbėjo apie tai, ką ji pasakė pastoriui. Šiaip ar taip, to nevalia išduoti. Tačiau iš Johano veido matėsi, kad jis žino.

Tada ji atmerkė akis. Didžiulėmis pastangomis išspaudė kelis vienskiemenius žodžius. Bet aiškiai. Ji nori matyti Karną. Vieną.

Karna buvo pakviesta, juodu išėjo. Tačiau Benjaminas norėjo stovėti už durų. Jei kartais ji griūtų.

Dėl miego trūkumo jam ėmė temti sąmonė. Priešais jį rikiavosi vaizdai, įvykiai ir veidai. Jis aiškiai nebeskyrė, kas jau įvykę ir kas vyksta.

Priėjo Pederis ir pasakė, jog dingusi Karnos valtis. Benjaminas pamanė, kad žmonės kalba visokias keistenybes.

Tačiau jo kūnas dirbo kaip mašina. Jis pastatė vieną koją priešais kitą ir įsitvėrė durų staktos. Jo rankos nedrebės, kai turės ją slaugyti. Jis tars tylius, raminamus žodžius ir tikėsis, kad ji girdi.

Visą naktį jis kartojo senąjį žodį iš vaikystės laikų — mama. Be paliovos. Ar ji girdėjo?