Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

buvo prakirtusi dangtyje plyšį.

— Galbūt ji guli ant dangčio, — pasakė ji ir pro tarpus pašaukė Aną.

— Duok man! — pasakė Vilfredas.

Bet Dina toliau laužė lentas.

— Kur Karna? — sušuko Birgita. Iš merginų ji atlėkė pati paskutinė.

Į visas puses suskardėjo Karnos vardas.

— Apsaugok Viešpatie, kad tik ji negulėtų palėpėje, — sudejavo Bergljota, abiejose rankose laikydama po kibirą.

— Ana! Karna! — suriko Sara ir nuskuodė prie šulinio.

Pro skylę ant Dinos siūbtelėjo sunkūs dūmai.

Vilfredas išbėgo semti vandens. Kibirai trinksėjo į rentinio akmenis. Senas keltuvas čirpė, o per kiemą siuvo eiklios merginų kojos.

Johanas išgirdo keistą juoką, bet tuoj pamiršo. Netrukus jis nutilo. Tikriausiai merginos nuėjo per laukus. Tokius dalykus gali girdėti nekreipdamas į juos domės.

Jis buvo valčių pašiūrėje, ieškojo lyno valčiai pririšti. Per giedrą norėjo nuplukdyti Diną į kokią salelę.

Staiga atsitiesė ir įsiklausė.

— Gaisras!

Jis metė lynų ritinį ir pasileido kalnan.

Kai atbėgo, Dina jau buvo užlipusi į palėpę. Sumirkiusi megztinį kibire ir užsirišusi juo burną ir nosį.

— Kas ten viršuje? — paklaikęs sušuko Johanas.

— Dina. Ji bando jas nukelti. Aną. Karną. Jos neatsiliepia... Jie girdėjo, kaip Dina kosėja ir slenka grindimis šaukdama

Aną ir Karną.

Palubėje buvo pakabintos senos staklės. Godžios liepsnos ėmė lipti virvėmis. Staiga pasigirdo garsus trenksmas, ir pro skylę dangtyje pasipylė žiežirbų lietus.

Johanas pašaukė Diną vardu, bet nesulaukė atsako.

— Kažkas nukrito! Kažkas sunkaus! — suriko Bergljota. Johanas nustūmė Haną į šoną ir pabandė užlipti, bet į jį plūstelėjo dūmai. Jis turėjo pasitraukti keliais laipteliais žemyn.

— Dina! — šūktelėjo jis. Bet niekas neatsakė.

— Pro čia mes nepraeisime. Kur kirvis?

— Ji nusinešė į viršų! — sušuko Hana ir nuskubėjo ieškoti kito kirvio.

— Vilfredai! Padėk man! Turime prasikirsti pro stogą iš kitos vietos! — riktelėjo Johanas.

Bet Vilfredas stovėjo prie šulinio. Hana perdavė jam komandą ir nuskuodė pro šalį pašiūrėje ieškoti kirvio. Vilfredas nulėkė per kiemą su pilnais kibirais abiejose rankose.

Nuo sienos antrame aukšte Johanas pagriebė išskečiamąsias kopėčias. Įsvyrino į kambarį, kuris, jo galva, buvo toliausiai nuo liepsnų, ir užsilipo ant kopėčių. Tada prisiminė kirvį.

— Kur kirvis! — sutrūkčiojo balsas.

Hana atlėkė laiptais, abiem rankomis nutvėrusi kirvį. Kluptelėjo, bet geležtės nepaleido, lyg ši būtų stiklinė.

Johanas ėmė kapoti su akla neviltimi. Bet neįstengė prasikirsti. Niekas Reinsnese nebegalando kirvių.

Bergljota žinojo, kur rasti kitą kirvį. Priestate.

Vilfredas pakeitė Johaną. Surado atramą kojoms ant kopėčių, o Hana laikė. Jis smogė į lubas iš visų jėgų.

Johanas nubėgo į koridorių, kad pabandytų gesinti iš apačios, pro pusiau nukapotą dangtį. Tačiau ugnis tik šnypštė. Tas pats, kaip erzinti vulkaną. Dūmai vos vos atsitraukdavo, paskui vėl plūstelėdavo su nauja jėga. Ant jo ir laiptų pasipildavo vanduo ir žiežirbos.

Moterys ir vyriausiasis Olaisenų berniukas tekinom nešė kibirą po kibiro. Tačiau negelbėjo.

Vis tiek Johanas nesiliovė. Kažkas iš baltinių spintos ištraukė paklodę, suvilgė kibiruose ir padavė jam. Apsivyniojęs galvą ir liemenį, likusį vandenį jis šliūkštelėjo į ugnies jūrą.

Aukštyn į pragarą jis be paliovos šaukė vardus. Tačiau turėjo atsitraukti. Žingsnis po žingsnio.

Tada Vilfredas riktelėjo, kad jis prasilaužė.

— Turiu čia būti ir padėti jai nusileisti! — sušuko suvokdamas, kaip tai beviltiška.

Vilfredas norėjo užlipti į viršų, bet skylė buvo per maža. Tuomet Hana susisupo į šlapią paklodę ir paliepė:

— Užkelk mane!

Akys spindėjo valia ir pamišimu.

— Jokių kalbų! — suriko Vilfredas, iš paskutiniųjų stengdamasis praplatinti skylę.

Tada plūstelėjo dūmai. Jį užgriuvo tiršta troški lavina, ir nieko nebebuvo įmanoma padaryti. Jis turėjo nulipti žemyn įkvėpti oro.

Hana atsidūrė ant kopėčių viršaus. Priešais save sviedė senos drobės rietimą. Galą paliko kaboti iš skylės.

Nespėjus jam atitokti, ji atsidūrė viršuje. Jis išgirdo, kaip ji kosėdama pasakė, kad jis būtų pasiruošęs ją ištraukti, kai ji sušuks.

— Proto netekai! — neviltingai suriko jis.

Jie buvo užkopę beveik iki priekalnės viršaus. Sustojo atsikvėpti. Apžvelgė įlanką ir stačią kalnų sieną kitoje pusėje. Giliai po jais žalsvame rūke skendėjo laukai ir trobesiai.

Pederis pirmas pastebėjo. Dūmus.

— Baisu, kaip jie kūrena! — pasakė jis.

— Taigi, — tarė Benjaminas, galvodamas, jog pamiršo kai ką pranešti probstui. Jis pamažu prisidegė pypkę ir atgavo kvapą.

Tuomet jie prašneko apie orą. Pernelyg giedra, kad kibtų žuvys. Kad nors nedidelis vėjelis būtų.

Staiga Pederis ištiesė ranką į tolį. Akys buvo išplėstos, nepatiklios.

Didžiojo namo stogą laižė raudonas liežuvis. Laižė ir augo. Plito tolyn. Nors ir labai šviesu, virš stogo jie įžiūrėjo žiežirbų lanką.

Per akimirką, kiek truko įkvėpti oro ir suvokti, ką jie mato, išlindo daugiau ugnies liežuvių.

— Gaisras!

Benjaminas pirmas pasileido bėgti. Kuprinės, kurias jie buvo nusimetę, liko stovėti. Pederis buvo greičiausias. Netrukus jis gerokai pralenkė kitus du.

Dabar senajame stoge į palėpę žiojėjo dvi skylės. Ugnis gavo oro ir peno. Liepsnos jau niokojo tamsiosios palėpės laiptus. Kibirai nebepasiekdavo jų taip dažnai. Merginos ir berniukas išvargo.

Išgirdęs duslų Hanos kosulį viršuje, Vilfredas ėmė šaukti smarkiau.

— Lipk žemėn! Hana! Lipk žemėn!

Užsilipęs ant kopėčių, jis pro ertmę pylė vandenį. Johanas stovėjo apačioje ir kilnojo kibirus. Tačiau vėl ir vėl jiems tekdavo pulti prie lango. Įkvėpti oro. Apsikeisti vietomis. Kibirais. Vėl lipti į viršų.

Tada nuo šlapios drobės galo pasigirdo kimus balsas. „Traukit!“ Ir vyrai traukė.

Netrukus jie prie angos atvilko Karną. Ėjo brangios sekundės, kol jie iš paskutiniųjų stengėsi ją nukelti. Ji buvo be sąmonės, tačiau nudegimų nesimatė. Kvėpavo.

Johanas bėgte išnešė ją į lauką, paliko kitiems ir pasisuko grįžti į namą.

Tada pamatė, kad ugnis prasiveržusi pro stogą prie dviejų kaminų ir kad liepsnos nuginė Bergljotą ir merginas iš antrojo aukšto žemyn.

Jis sustojo apimtas panikos. Atvirame lange išvydo Vilfredą.

Kopėčios! Senais laikais ant tvarto sienos visada kabodavo kopėčios. Bergljota padėjo nešti. Jiems pavyko jas atremti prie lango.

Vilfredas šaukė kažką iš viršaus, bet jis nesuprato. Johanas paėmė akmenį ir užlipo aukštyn. Išdaužė stiklą kitoje lango pusėje. Daužė aklai. Šukės pažiro ant Bergljotos, stovinčios apačioje.

Dūmai užgniaužė kvapą vos įlipus vidun. Plaučiai grasino susprogti. Jis daugiau girdėjo, nei matė, kad Vilfredas ant kopėčių viršaus sunkiai dūsuoja. Jis kažką tempė. Paskui prisverdėjo prie lango.

Johanas nusivilko marškinius ir apsirišo burną ir nosį. Kopėčių viršuje įžiūrėjo jos ranką. Karančią iš skylės. Dinos ranką.

Jis tempė, bet ji buvo įstrigusi. Kažkas užvirtę ant jos.

— Viešpatie! Padėk man, nusidėjėliui, — ritmingai ir garsiai meldė jis.

Tuo momentu, kai suprato, jog dar ne vėlu, atrado savyje jėgų, kokių nežinojo turįs. Tikriausiai jas tausojo. Būtent dėl šios akimirkos.