Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Suknelės padurkai plaikstėsi vėjuje. Ji atkišo koją, tarsi žinodama, kad jis ją stebi. Tvirtai sunėrė rankas ant kelių. Palinko į priekį taip, jog matyti plaukai. Plikos rankos. Ne auksiškos kaip senais laikais. Hana nubluko. Kaip nubluko jaunystė.

Jis stypsojo jusdamas savotišką gailestį. Jai? Sau pačiam? Ar prisiminimams?

Geismas tebebuvo. Kaip rusenimas. Tačiau neįmanomas.

Galbūt ji žino, kad jis stovi ir žiūri į ją? Jį jaudino. Tai, kas uždrausta. Kad galbūt jų galvose sukasi tos pačios mintys.

Jis prisimerkęs pažvelgė per purviną stiklą, pabandė patrinti jį delnu, bet jokios naudos. Jis negali jos pasiekti. Ar tikrai negali?

Jis neatsispyrė. Stranstedo viršaitis, stovėdamas ant išvietės dangčio viršaus, užsiėmė savimi, įsmeigęs akis į Hanos plaukus virš gėlėtos vasarinės suknelės. Kol mintyse iš savęs juokėsi, įsijautė. Šniokštavimas ir uždrausti vaizdiniai. Visai protinga. Nieko nežeidžia.

Po to galima prieiti prie jos, kaip dera, ir šnekučiuojantis kartu grįžti į namą. Jis stovės ant žolės už kelių žingsnių, susikišęs rankas į kišenes, ir atrodys ramus.

Padarė, kaip buvo sumanęs. Apipėdino aplink išimtininkų trobą, sustojo per gerą atstumą priešais ją. Pašaukta Hana pakėlė galvą.

Ji sėdėjo ir verkė.

— Eikš! — tarė jis, nors to nebuvo ketinęs. — Eikš, eisime pasiausti.

Ji skubiai dirstelėjo į namą. Tada, nieko netarusi, apatinio sijono krašteliu nusišluostė veidą, atsistojo ir žengė paplūdimio link.

Jis nusekė iš paskos. Pasivijo ją ir manė paklausti, ko ji verkė. Bet būtų buvę pernelyg kvaila. Taigi tiesiog ėjo kartu, išlaikydamas deramą atstumą.

Jie buvo sutikti džiūgavimu ir valiavimu. Bet ne Karnos. Ji apmirė ir pažvelgė namų link. Tada jie atsidūrė rate. Keitė rankas. Dainavo kartu. Atėjo Hanos eilė bėgti ratu ir suduoti per nugarą. Ji sudavė jam.

Uždususi sukūkčiojo. Dar neatsigavusi nuo verksmo. Iš juoko. „Suduok mano mylimajam, jei nori“, — dainavo ji. Griausmingas juokas, kai jiems reikėjo bėgti. Ji atlėkė pirma. Tada buvo jo eilė suduoti.

Jie jo nepastebėjo. Kol jis neišardė rato. Ne tam, kad prisidėtų prie žaidimo, kaip pamanė jaunuoliai, garsiai valiuodami. Bet tam, kad sugriebtų Haną ir ištemptų iš būrio. Jis buvo suakmenėjusiu veidu. Pajuodęs.

Visi sustojo. Sustingo laikydamiesi už rankų. Spoksojo į Vilfredą Olaiseną, tempiantį Haną.

O ji? Susigūžė ir inkštė. Be jokio išdidumo. Nesipriešindama. Ničnieko neklausdama.

Benjaminas pabandė atsigosti. Keliuose juto idiotišką drebulį. Širdies kalimą, nevertą suaugusio vyro. Kas dabar, menkas baily? Valanda išmušė. Ką dabar darysi?

Jis pabudo. Statė vieną koją priešais kitą. Lėtai ėjo paskui juos įkalnėn. Pakankamai nutolęs nuo kitų, pabandė užmegzti ryšį su Olaisenų.

Vyras buvo pranašesnis. Iš tų, kurie gali sutramdyti be žodžių. Stiprusis, grėsmingasis. Saugantis savo gražųjį turtą. Nepa- kenčiantis pralaimėjimo. O kas pakenčia? Tik Olaisenas nesėdėjo rankų sudėjęs.

— Tai aš pasiūliau eiti prie jaunimo pasilinksminti, — pasakė jis vyriškio nugarai.

Olaisenas neatsisuko. Ėjo tvirtai suglemžęs jos suknelę nugaroje. Pasukęs į vieną pusę. Stūmė ją pirma savęs.

— Kuo Hana nusikalto?

Vyriškis stumtelėjo stipriau ir paspartino žingsnį. Ji suklupo ir būtų pargriuvusi, bet jis laikė. Lyg ji būtų musė vasarine suknele. Nutverta už sparnų jo stipraus gniaužto. Jis pats buvo ją pakėlęs į disponento Olaiseno žmonas. Su niekuo nenorėjo to aptarinėti. Tik palaikyti tvarką. Be keiksmų, plūdimo. Tiesiog atkurti pusiausvyrą.

Benjaminas vėl jį pavijo ir uždėjo ranką jam ant peties.

— Atsakyk! Kuo blogai yra šokti ratelį?

Pagaliau jis atsisuko. Šypsulingai ramus. Kone lipšnus. Susitvardė. Matė į paplūdimį einant kitus. Visi ketino šokti ratelį. Niekas nesakė, kad tai blogai. Kaip Benjaminui galėjusi kilti tokia mintis?

Vilfredas Olaisenas seniai buvo paleidęs vasarinę Hanos suknelę. Paėmė jai už rankos. Oriai vedėsi priešais Diną ir kitus. Ar jie nori pasiausti? Taip, žinoma.

Hana ištrūko ir viena nuėjo kalnan. Draugiškas jo balsas pašaukė ją atgal. Ir ji, lyg apimta transo, apsisuko ir grįžo. Be žodžių. Be išraiškos. Žaidė kartu. Bėgo ratu, kai ateidavo jos eilė. Klupdama įsmukdavo į angą.

Benjaminas nebesidėjo prie ratelio. Pasidarė pernelyg koktu. Jis atsisėdo šalia laužo. Žarstė pagaliu. Neįstengė matyti Hanos pažeminimo. Jis tapo ir jo pažeminimu. Kol sėdėjo nugara į kitus, tik klausydamasis balsų ir dainavimo, suliepsnojo neapykanta tam žmogui. Kaip laužas. Raudonas liepsnos liežuvis šovė į šviesų dangų.

Kada nors jis jį prispaus. Susidoros su juo. Sunaikins!

Pederis žinojo, jog tai praeis. Svarbu, kad niekas neprieštarautų Vilfredui. Jis puikiai žino, kaip elgtis.

Bet Karna neturėjo kantrybės tokiems dalykams. Po valandėlės ji sustojo, pažiūrėjo į Vilfredą ir sušuko:

— Ne, dabar reikia baigti! Visas smagumas dingo.

Ratelis pasidarė vangus. Paskui visai sustojo.

Pederis įdėjo į laužą daugiau malkų, stebėdamas brolio išraišką.

Dina paėmė Vilfredui už parankės.

— Tai ne seniams, — atsainiai tarė ji ir pasiūlė jam vyno iš savo taurės. Bet Vilfredas nenorėjo. Papurtė galvą. Akys buvo neramios. Jis užuodė nepasitenkinimą.

Dina pastatė taurę į pintinę, paėmė Haną ir Vilfredą ir pamažu nusivedė trobesių link. Postringaudama apie galimybes statyti dujų jėgainę. Realias sąnaudas. Neabejotiną poreikį. Ką tai duotų krantinei. Garlaiviams. Pakrovimo ir iškrovimo darbams. Ar jis čia nematąs ateities?

Jis tikrai matė ateitį. Bet kapitalas? Ir sumanūs žmonės, galintys vadovauti darbams?

— Tu, Vilfredai, esi tas žmogus! Sakau tiesiai, man trūksta tavęs. Kai pasitraukei, liko tuštuma. Galvoju prašyti valsčiaus tarybą laiduoti už dalį kapitalo. Ką pasakysi? Mokėsiu tau atlyginimą, kol apsigalvosi. Dar vienas sezonas dviem laivais gabenant jauką, ir tu atsigausi. Tada galėsi vėl nusipirkti dalį laivų statyklos. Pederis ir tu. Tik pirma reikia Pederį išleisti į mokslus. Ir turėsime specialistą. Supranti?

Vilfredas suprato. Ir nesuprato. Ar ji pamiršo, kad paliko jį likimo valiai? Pažemino? Nejau mano, kad jis pamiršo? Norėjo paklausti, bet Hana ėjo šalia, nudelbusi akis į kelią. Neįmanoma. Bet ar gali atstumti tokį pasiūlymą?

— Nežinau, ką atsakyti, — tarė jis.

— Nebūtina iškart atsakyti, gali pagalvoti. Bet ne per ilgai. Nes man reikia tavęs.

Kol vyras žingsnis po žingsnio įžengė į pasaulį, kurį jam atvėrė Dina, Hana atgavo spalvą ir jau kur kas tiesesnė žengė įkalnėn.

Ana iškart pastebėjo, kai atėjo į paplūdimį kiek atsilikusi nuo kitų. Kad kažkas baisiai blogai. Buvo aišku pažvelgus į Haną, Karną ir kitus. Ypač į Benjaminą.

Jis padėjo Sarai, suėmęs už vieno šono, užnešti taku didžiąją pintinę. Ana liko kone bejėgiškai stovėti su kitais.

Ji labai stengėsi, kad įvyktų šis susitikimas. Šios Joninės. Susitaikymas. Prikalbino Diną ir Johaną. Bet, rodos, viskas pasisuko kitaip.

Ji bandė išsiklausinėti jaunimą, kas atsitiko, bet negavo aiškaus atsakymo.

— Matyt, jam nepatiko, kad ji žaidė kartu su mumis. Buvo nemalonu, — pasakė Bergljota.

— Jis buvo piktas dar prieš ateidamas. Atrodė ne visai... — tarė Evertas.

Hanos tarnaitė nuėjo nieko nepasakiusi.

Kai jie atsigulė, Ana prisiglaudė prie Benjamino ir atsiduso.

— Kas iš tikrųjų įvyko šokant ratelį? Ar Vilfredas ką nors padarė? — paklausė ji.