Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

— Aš tai padariau.

Tikriausiai jam pasigirdo.

— Tau šalta? — paklausė jis.

— Medžiokliniu šautuvu, — sušnabždėjo ji.

Jis atsisėdo ir pasijuto keistai. Juto savo širdies dūžius iki pat lūpų. Buvo taip šalta. Jos veidas ten, vilkenose. Jis tirtėjo iš šalčio.

— Tu! — sušniokštė jis.

— Taip, — paprastai atsakė ji.

Jis prisidengė akis ir įsižiūrėjo į tolį.

— Ar supratai, ką pasakiau? — paklausė ji.

— Taip, — kimiai atsakė jis. — Kodėl?

— Ko gero, maniau, kad tai vienintelis būdas... turėti jį amžinai.

Jis vėl atsigulė prie jos šono.

— Ar neturi ko pasakyti? Net pastorius neturi? — tarė ji su senosios pašaipos gaidele balse.

— Tik tiek, kad privalau laikyti paslaptį.

— Neprakeiki manęs?

Jis pasisuko į ją. Tada tvirtai pasakė:

— Ne. Prakeikti turiu ne aš. Bet noriu, kad atgautum ramybę. Susitaikytum su savimi ir su Viešpačiu.

— O tu susitaikei? Ir su savimi, ir su Viešpačiu?

— Taip, nuo tos dienos, kai lioviausi buvęs bailus apsimetęs pastorius, aš atgavau ramybę.

— Kas ji? — skubiai paklausė Dina.

Jis nustebęs pažvelgė į ją.

— Indėnė. Ėjo nuo vieno baltojo vyro pas kitą. Kad išgyventų. Niekada nepažinojau tyresnės būtybės... Ir buvau pernelyg bailus kam nors prisipažinti, kad ji mano.

— O tada?..

— Vyrai prisigėrė ir ėmė siautėti užeigoje, kur ji dirbo. Buvo septyniese... Paprasti žmonės. Vedę ir... Jei būčiau jiems pasakęs, kad ji mano, būtų jos nelietę. Taip jau yra. Pagarba dvasininkui... Ji gynėsi...

— Taip?

— Aš radau ją. Po to...

— Ar dėl to metei pastorystę?

— Taip. Neįstengiau duoti jiems išrišimo. Nei savo, nei Dievo vardu.

— Vadinasi, ir man negali?

Jis pagalvojo.

— Galbūt keista. Bet galiu. Ir savo, ir Dievo vardu. Jei paprašysi.

— Bet jei būčiau buvusi vienas iš tų vyrų?

— Negalėjai būti...

— O jeigu būtų buvęs ne Levas, bet tavo tėvas? Kaip tada? Ar duotum išrišimą?

Jis tyliai gulėjo.

— Man nepatinka, kad šitaip kalbi. Bet įstengčiau. Nes tai būtum tu.

18 skyrius

Netrukus turėjo būti švenčiamos Joninės. Tarnaitės atvyko visko suruošti. Iškūrenti židinių, prikaitinti vandens, pasirūpinti patalyne ir valgiais.

— Norėčiau, kad jie pavėluotų, — atsiduso jis, nukirsdamas jos žirgą nuo juodo langelio.

— Gaila žirgo, — tarė ji, tačiau atrodė taip, tarsi apgalvotų kitą ėjimą. — Tereikia jų sulaukti, tada galėsim plaukti į Stranstedą, — pridūrė.

— Kalbi rimtai?

— Žinoma.

— Taip ir padarom. Pasitinkam juos, pabūnam vieną dieną, atšvenčiam Jonines ir plaukiam į Stranstedą. Tik mudu abu.

— Vienu šūviu nori nušauti du zuikius, — nusijuokė ji.

Viena tarnaitė įėjo į svetainę.

Jis apsimetė susidomėjęs jos ėjimu, tačiau atsišliejo į ją ir pašnabždėjo į ausį.

— Ateisiu pas tave, kai viskas nurims, net kai jie čia bus!

— Iš tavęs prastas šachmatininkas, — tarė ji, nukirsdama jo karalienę.

Jie plaukė trimis prikrautomis valtimis. Hana buvo savo pačios šešėlis. Tačiau kelis kartus šyptelėjo. Ir Vilfredas Olaisenas neatrodė kaip savo klestėjimo dienomis. Pastarieji metai juos nualino. Berniukai atrodė ramūs ir gerai nusiteikę. Vyresnėlis vengė žiūrėti j žmones ir kalbėdavo tik paklaustas. Visą laiką dėbčiojo į šalis, lyg manydamas, kad jo kas nors tyko.

Vilfredas leidosi Johano perkalbamas. Kai pakvietė, nebuvo kaip atsisakyti. Nepradedant pasakoti visos istorijos. O to jis tikrai nenorėjo.

Hana manė, kad iš tiesų jam palengvėjo. Pakankamai ilgai jautėsi kaip raupsuotasis. Ir pati džiaugėsi proga ištrūkti iš namų. Į jūrą. Po dangumi. Sau nieko daugiau nesitikėjo.

Šiandien jis buvo švelnus ir kantrus tėvas. Rodė saleles, vietoves ir aiškino. Klausė, ar jiems nešalta. Turbūt nešalta ir Hanai?

Kol kas jam nereikėjo pakęsti Benjamino draugijos. Grenelvai sėdėjo kitoje valtyje. Jie lenktyniavo. Laimėjo trečia valtis, kuria plaukė jaunimas. Abi šeimos lenktynes baigė beveik lygiomis.

Benjaminas pirmiausia užleido prieplauką Olaisenų valčiai.

Ne juokas, kiek į krantą reikėjo iškelti dėžių, dėželių, krepšių ir bidonėlių. Bet ir žmonių daug. Šeši Olaisenai, trijų asmenų viršaičio šeima, Pederis, Birgita, tarnaitės iš trijų namų ir vaikinukas iš laivų statyklos. Dar tie, kurie atvyko anksčiau: Johanas, Dina ir dvi jos tarnaitės.

Pavalgyti ir atsigerti reikėjo visiems. Dėl to abejonių nekyla. Biskvitus ir grietinėlę kuo greičiau reikėjo gabenti į vidų. Nes, vaje, kaip sušilo. Viską į rūsį. Taip pat pieną ir alų. Baltąjį vyną ilgakakliuose buteliuose.

Johanas ir Dina juos pasitiko, lyg visada būtų buvę kartu. Benjaminui tai pasirodė netikėta. Tačiau nebuvo kada ilgai svarstyti. Galvoti reikėjo apie praktinius dalykus, kol viskas bus sudėliota į vietas.

Trys jaunesnieji Olaisenų berniukai laigė po kiemą kaip pavasarį išleisti kumeliukai. Pederiui buvo pavesta uždengti šulinį.

Sodyba atgijo. Nykuma pamažu išsisklaidė. Vakarop jau galėjai manyti, kad žmonės čia gyvena nuolat.

Pederis su Evertu iš laivų statyklos nušienavo pašalius. Siaura Johano pradalgė buvo suniekinta. Išsirengę iki pusės, jaunuoliai darniai žengė viena greta. Du kūnai vienu smarkiu ritmu. Dalgiai gaudė. Aplinkui jie skleidė aromatą. Vasaros ir jaunystės. Švilpavo tą pačią melodiją, kad išlaikytų ritmą. Švilpt švilpt.

Karna stovėjo prie sodo vartelių ir rijo seiles žiūrėdama į juos. Birgita atnešė grėblius. Tada ir jos įsiliejo į kvapus. Syvai. Kūnai. Juokas.

Gyvenimas atrodė toks paprastas. Dangus — aukštas. Karna matė tik Pederio nugarą. Išblyškusią po žiemos. Su raumenų kauburėliais po glotnia oda.

Merginos, kiek išdrįsdamos, prasisagstė palaidines ir atsiraitojo rankoves. Buvo taip šilta. Kas turi ąsotį su gėrimu? Ar jis nestovi pavėsyje?

Pederis jį buvo paslėpęs užžėlusioje raktažolių lysvėje. Kai Karna bandė surasti, jis vogčiomis ją pabučiavo. Niekas nematė.

Paskui paplūdimyje reikėjo prikrauti krūvą išplukdytos medienos. Laužui. Tai buvo nesunku padaryti. Metus čia niekas nerinko malkų. Liko tik pakelti nuo žemės. Vyrai dviese nešiojo sunkiausius rąstus. Vaikai rankiojo lentų nuolaužas ir kitokias atplaišas. Jaunėlis, dar nemokantis vaikščioti, knopsojo tarp dviejų akmenų ir žiūrėjo.

Tada į šviesų popietės dangų pakilo žiežirbos. Prie laužo buvo patiekta grietininės košės. Bulvinių papločių ir sulčių. Kavos. Ant paplūdimio akmenų buvo vaišinamasi vafliais ir saldėsiais.

Klykė kirai. Ne kaip gegužį, bet su nuostaba, džiaugsmingai.

Karnai neatrodė, kad Stranstedo kirai būtų tokie balsingi kaip čia. Tai ją prajuokino. Ji šokinėjo per akmenis, nors jai buvo šešiolika ir rugpjūtį turėjo išvažiuoti į Bergeną. Kartu su Pederiu.

Birgitai ne taip sekėsi. Bet ji nesiskundė. Ji buvo septyniolikos ir žiemą turės virti žuvų taukus. Paskui matysianti, kas iš to išeis.

Olaisenai apsistojo išimtininkų troboje. Juk ten — gimtieji Hanos namai. Vaikai patogiai įsitaisė ir išvargę sumigo nuveikti jūros oro ir naujų įspūdžių. Tiesa, vyresnėlis sukinėjosi aplink iki vėlaus vakaro, visus paeiliui tyrinėdamas savo nejudriu žvilgsniu. Bet galiausiai buvo paguldytas ir jis.

Buvo vėlus metas, kai suaugusieji pagaliau susėdo prie stalo. Ant jo — Bergljotos rūkyta lašiša su priedais. Žalieji ilgakakliai iš rūsio. Konservuotos tekšės ir vafliai su kremu.