Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Jis, rodos, įprato trumpinti pokalbius ir užbaigti juos kiek įmanoma taikingiau. Dėl šventos ramybės. Svarbu žinoti, ką rasi grįžęs namo.

Kartais jis stabtelėdavo apniktas jausmo, jog gyvenimas pašėlusiu greičiu lekia pro šalį. Bet neilgai. Reikia stengtis jį pasivyti.

Ana beveik visada būdavo kur nors kitur. Netgi tada, kai jie sėdėdavo tame pačiame kambaryje. Tąkart iššokdama pro langą Ana jį tarsi pažadino. Bet paskui vėl atsirado kas užgožia artumą. Kasdieniai darbai. Planai dėl Karnos ateities. Galiausiai — Johanas.

Ir kai kas daugiau. Hana. Kad nepapasakojo Anai, ką net Karna žino. Jog tuokart jis lankėsi pas Haną. Kartais, kai jie likdavo vieni kabinete, nedaug trūkdavo, kad jis pasipasakotų. Bet jeigu ji nepatikės?

Ištirpo net skausmas. Dėl to, jog nedrįsta susitikti su Hana, jis pasidarė tuščias. Skaidriomis akimirkomis mintyse iškildavo žodis „išdavystė“. Bet nuvydavo jį šalin. Ką jis gali padaryti? Dar labiau visko nesugadindamas?

Kai suprato, kad Ana rimtai galvoja vykti į Kopenhagą, pirmoji mintis buvo keliauti kartu. Bet ką jis ten veiks? Per vasaros karščius tūnos uošvių bute? Arba jų vasarnamyje? Uždarytas su Anos motina?

Ne, Anai bus tik blogiau. O gal tai ne dėl Anos? Gal priešingai — jis nori patirti jausmą būti nepasiekiamam Anos akių? Šiaip ar taip, pasakė: „Keliauk, mano drauguže!“

Kai ji bandė jį perkalbėti, jis rado pasiteisinimų. Svarbūs posėdžiai valsčiaus taryboje. Ataskaita sveikatos komisijai. Pieninės statybos Stranstede planai. Ir faktas, jog miestelis liktų be gydytojo.

Kartą žiemą jis su Ana atvažiavo į Reinsnesą pažiūrėti trobesių. Tada pastebėjo ant palangės paliktą taurę šampano. Dar nuo vasaros.

Ana nunešė taurę į virtuvę. Švariai išplovė ir pastatė kamaroje. Vėliau jos negalėjai atskirti nuo kitų taurių, surikiuotų tvarkingomis eilėmis.

Jam iš galvos nėjo paliktos taurės vaizdas. Kai jie pakūrė krosnį ir atsigulė, jis jos pasigedo. Jie mylėjosi, buvo gera kartu. Tačiau paskui jis ilgai gulėjo mąstydamas.

Ar toks tapo jų bendras gyvenimas? Kaip šampanas taurėje, kurią kažkas paliko negyvenamame name. Tą laimės akimirką, kol buvo pilamas iš butelio, jis burbuliavo ir šnypštė. Bet žmonės išsiskirstė neišgėrę iki dugno. Po kurio laiko gėrimas pasidarė kaip drungnas vanduo. Gelsvas skystis pamažu išgaravo. Galiausiai liko išdžiūvusi, pridulkėjusi taurė. Tik vienintelis dryželis ant krašto ir truputis nuosėdų dugne priminė, ko joje kažkada būta.

Jis net negalėjo pasikliauti geismu. Kartais, sutikęs Anos žvilgsnį, suprasdavo, kad ji provokuoja. Kaip tada, kai iššoko į sniegą.

Ir ką jis padarė? Išėjo. Į pilkų vyrų pasaulį. Kur, po velniais, dingo geismas?

Ar teisi buvo Ana tąkart kontoroje, kai ją girdėjo Karna ir Dina? Ar jis bando pasverti meilę? Ar tai skausmingai neatsiliepia jam pačiam?

Vadinasi, iš jo liko tik viršaitis. Jis nenorom ėmėsi to vaidmens. Tapo tuo, kurį visi gerbia, kurio klauso. Kuriuo tiki.

Karna nežinojo, ką jai manyti apie Johaną. Jis išniro staiga. Veikiausiai greitai ir išvažiuos. Kaip Akselis.

Ji prisiminė, kad tuos kartus, kai tėtis kalbėdavo apie Johaną iki jam atvažiuojant, jis būdavo arba atlaidus, arba kiek suirzęs. Niekada negirdėjo, kad močiutė būtų apie jį užsiminusi. Karna turėjo pripažinti, jog sunku Johano nemėgti. Nors ir pastebėjo, kad tėtis elgiasi santūriai. Galbūt dėl to, jog žino, kad iš tiesų jie nėra giminės. Mat tik bažnyčios knygose parašyta, kad abu yra Jakobo sūnūs.

Bet Anai Johanas, rodos, patinka. Patį pirmą kartą, kai visi susirinko pas močiutę, ji pakvietė jį pietų ir paskambino jam pianinu. Močiutė tarsi tik žiūrėjo iš šalies. Buvo keista. Kai Karna paklausė, kiek tas Johanas čia bus, ji atsakė, kad netrukus jis išsikels į Reinsnesą.

— Vienas? — nustebusi paklausė Karna.

— Taip, gyvens kaip atsiskyrėlis, — atsakė močiutė. Ir net neatrodė, kad juokautų.

Karnai ir šiaip netrūko apie ką galvoti. Su Pederiu ji neišsiskirs, bet abu važiuos į Bergeną. Jis mokysis Georgerneso laivų statykloje, o ji lankys mergaičių mokyklą.

Močiutė pasakė, kad sekmadieniais jie galės pasivaikščioti krantine. Bet ji turinti būti atsargi ir elgtis padoriai, nes kitaip ją parsiųsdins namo. Bergene jaunoms merginoms nesuteikiama tiek laisvės kaip Stranstede.

Jeigu ji turės grįžti namo, Pederis liks vienas. Jam juk reikia išmokti statyti laivus močiutės laivų statyklai.

Pederis — vienintelis pasaulyje, apie kurį verta galvoti.

Praėjus dviem savaitėms po Johano atvykimo, močiutė į Reinsnesą nusiuntė dvi tarnaites. Jos turėjo išplauti užuolaidas ir patalynę, išvėdinti ir apkuopti pagrindinį namą ir kitus trobesius.

— Jis parsikrausto namo, — pasakė močiutė.

Pats kalbėjo eisiąs į vienuolyną. Bet būtų labai malonu, jei jie galėtų jį aplankyti. Visi! Nors ir vienu metu. Jei patys įsikurs ir susitvarkys.

Ana pažadėjo atvykti prieš išvažiuodama į Kopenhagą. Taip seniai visi kartu lankėsi Reinsnese. Ji džiaugėsi.

Tada jie prašneko apie Olaisenus. Ana paklausė Johaną patarimo. Ką daryti, kad išnyktų nesantaika. Reinsnesas ir Hanos namai.

— Ar ne taip, Benjaminai? — tarė Ana.

— Taip, — atsakė tėtis. Jis buvo toks pat kaip visada. Tačiau Karna iškart sukluso.

Johano išvykimo išvakarėse Dina jo garbei ištaisė pietus. Karna paklausė, ar negalėtų ateiti ir Pederis.

— Šį kartą ne, — pasakė močiutė, tarsi būtų kažką sumaniusi.

— Kodėl ne? — maldaujamai tarė Karna.

— Noriu apsaugoti jį nuo kalbų apie brolį, — atsakė močiutė.

Tuo viskas buvo nuspręsta.

Kai jie pavalgę sėdėjo privačiojoje dalyje, močiutė išties prašneko apie Olaisenus.

— Johanas puikiai atliko tavo pavedimą, Ana! Jis išpešė iš Vilfredo ir Hanos pažadą atvykti į Reinsnesą.

Ana nusišypsojo ir pasakė, jog nuostabu. Tėtis atrodė lyg nieko nesupratęs. Tik įsipylė konjako.

— Kaip tu sugebėjai? — paklausė Ana.

— Anoks čia sugebėjimas. Tik pakviečiau juos į Reinsnesą, ir tiek.

— Ar pasakei, kad ir mes būsime? — paklausė Karna.

— Taip.

— O prieš tai? — susidomėjo Ana.

— Prieš tai Hanai ir Vilfredui Olaisenams ilgai pasakojau apie Stinę, Tomą ir Ameriką. Kad Isakas tapęs šauniu jaunu vyru. Tada užsiminiau nežinąs, kaip seksis vienam gyventi Reinsnese ir kad labai noriai priimu svečius. Kad jūs ten ketinate švęsti Jonines, bet vietos pakanka didesniam skaičiui žmonių. Tiesą sakant, neišsidaviau žinąs, jog esate susipykę.

— Galima pamanyti, tau padėjo pats ponas Dievas, — tarė tėtis. Balsas buvo tarsi kitoks.

— Gal ir taip. Ir ta pagalba ne prastesnė už bet kokią kitą pagalbą, — pasakė Johanas ir šyptelėjo.

— Visiems reikia prisidėti, kad nekiltų pykčio ir erzelio. Vargu ar turėsime kitą progą susitaikyti, — pasakė močiutė.

— Ar spėjai susidaryti apie jį įspūdį? Apie tai, ką jis mąsto? — paklausė Ana.

— Žmogus atrodė... nors nežinau, koks buvo anksčiau, atrodė sugniuždytas. Bet turbūt nieko nuostabaus? — atsakė Johanas, žvelgdamas į visus paeiliui.

— Ar papasakojai Johanui, nuo ko viskas prasidėjo? — paklausė tėtis močiutę.

— Ne, man rodės, jis turi susitikti su Vilfredu nežinodamas, kuo tas kaltinamas. Ir aš buvau teisi. Pavyko.

— Ką gi. Dabar užduotis atlikta. Kuo kaltinamas tas žmogus? — paklausė Johanas.

Iš pradžių niekas neatsakė, paskui Ana tarė:

— Olaisenas muša Haną.

— Už ką?