Jis sutrikęs į ją pažiūrėjo, bet nenusileido.
— Aš manau pasipiršti. Kai ji taps pakankamai suaugusi. Savotiškas jo tiesumas įtikindavo. Beveik visada. Veikiausiai
jis tai žinojo net nesusimąstydamas. Todėl retai vengdavo sunkių pokalbių. Išskyrus pokalbius su Vilfredu.
Tai nereiškia, kad buvo iškalbingas. Toli gražu. Tačiau jam pakakdavo drąsos žiūrėti žmonėms į akis. Daugiau veidu nei žodžiais jis pasakydavo, ką mano.
Neketino poniai Dinai atskleisti, kad ruošiasi pasipiršti. Tačiau tuo momentu tai atrodė teisinga. Taip pat pasakė nenorėjęs pasakyti, kad Vilfredas turi kokios nors įtakos Karnai. Anaiptol! Vilfredą reikia tiesiog nuraminti. Taip būdavo visuomet. Kai Vilfredas ramus ir patenkintas, viskas gali susitvarkyti.
— Sėskis ir paklausyk! — paliepė Dina.
Pederis Olaisenas atsisėdo ant kėdės krašto.
— Man nereikia, kad pas mane dirbtum! Tu per mažai išmanai!
Žinoma, jis išgirdo, ką ji pasakė. Bet nesuvokė. Jei tai turėjo būti įžeidimas, jam nėra ko įsižeisti. Nes netiesa.
— Kaip suprasti? — paklausė jis.
— Esi pienburnis, kuriam viskas atrodo savaime suprantama. Tu atleistas.
— Ką bloga padariau?
— Manai, pakaks susidraugauti su Vilfredu, ir viskas judviem su Karna eis kaip sviestu patepta? Bet aš tavęs nenoriu. Tai reiškia, kad ir Karna tavęs nenori. Supratai?
Pederis įdėmiai pažiūrėjo į ją. Ji rimtai kalba? Ar tiesiog įsižeidusi? O gal čia kas nors slypi? Kokia nors suktybė? Ji visai neatrodo supykusi.
— Ar negalėsiu matytis su Karna? — sušnabždėjo jis.
— Ne!
Kraujas siūbtelėjo jam į galvą. Bet rankos susigniaužė taip, jog krumpliai pabalo.
— Tada ponia Dina ne geresnė už Vilfredą, — išdrožė jis. Valdydamasis. Tik su slopinamu virpuliu. Nepaklusnus plaukų verpetas irgi tirtėjo. Ko gero, neįmanoma būti labiau įtūžusiam. Ar ji nemato?
— Pasakyk man, kodėl turėčiau būti geresnė už Vilfredą Olaiseną? — paklausė ji.
Pederiui žodžiai nebeatrodė paprasti ir aiškūs. Jis nesitikėjo, kad pokalbis šitaip pasisuks.
— Tai ką turėčiau daryti?
— Važiuosi į Bergeną ir tapsi tikru inžinieriumi mechaniku. Ne vien skardininku. Grįžęs galėsi išpirkti akcijas, kurias tavo brolis buvo priverstas parduoti. Tada būsi ant savęs ponas.
Jis žiūrėjo į ją nemirksėdamas.
— Būtų puiku. Bet Bergene gyvenimas brangus.
— Paskolinsiu tau be procentų ir be vekselio.
Pederis Olaisenas nebepajėgė klausytis sugniaužtais kumščiais. Jis nusitvėrė krėslo ranktūrių ir mažumą pasikėlė.
— Kam ponia Dina tai daro? — sušnabždėjo ir vėl susmuko į kėdę. Tarsi ištiktas nelaimės.
— Mat planuoju laivų statyklą paversti mechaninėmis dirbtuvėmis, o pati neturiu noro mokytis mechanikos.
— Mechaninėmis dirbtuvėmis?
— Tai naujieji laikai.
Pederis nurijo seiles, keliskart sumirksėjo. Ir apsisprendė. Vilfredas tegu sau žinosi.
— Sutinku!
— Padirbėsi pas mane, kol gausi vietą Georgerneso laivų statykloje Bergene?
Jis atsistojo ir padavė jai ranką.
Pederis sukaupė drąsą ir patraukė tiesiai į daktaro namus papasakoti Karnai, kad vyksta į Bergeną. Rudenį! Jei gaus vietą.
Ji tik stovėjo ir spoksojo. Nerodė jokio džiaugsmo. O kai prakalbo, balsas buvo toks, lyg vienas iš jų turėtų mirti.
Kaip jis galėjo sugalvoti trenktis kažkur į Bergeną? Kai ji atsikalbėjo?
Tada jis išgirdo visą graudžią istoriją. Kaip ji turėjo susipykti su tėčiu, kad nereikėtų važiuoti. Kad galiausiai daktaro namuose niekas nebedrįsta ištarti žodžio „Bergenas“.
O jis ateina ir teškia jai tokią žinią. Kad pats vyksta į Bergeną. Kokia čia meilė?
Pederis nuraudo iki ausų. Bet atsiprašinėti nepuolė. Tiesiai pasakė, kad žmogus negali atsisakyti mokytis. Ar ji atsisakė? Pats nugabens ją į Bergeną dėžėje, sumokėjęs kaip už krovinį!
Negi ji mananti, kad meilė numiršta dėl to, jog žmonės nesimato žiemą ar dvi? Tada ji neką išmano apie tai, iš kokio molio jis, Pederis, drėbtas! Ar nepagalvojanti, kad jis būtų nukritęs nuo geležinio strypo bendruomenės namuose, jei ne ji? Ar netikinti tokiais ženklais?
Jis kalbėjo toliau su švelniu pamokslininko autoritetu, negailėdamas gražių žodžių daktarui, kuris pasiryžęs ją leisti į mokslus. Kad paskui ištekėtų! Kitas tėvas į tai žiūrėtų kaip į nereikalingą išlaidavimą. Juk tai, ko išmoks Bergene, bus tik galvoje.
Ir kodėl apie tuos sunkumus nepasipasakojusi jam, Pederiui? Laikė nežinioje, lyg jis būtų bežadis padaras, su kuriuo nėra prasmės kalbėti?
Iš tų lūpų Karna niekada negirdėjo tiek žodžių. Kažkuo nepaprastas buvo tas žemas balsas. Pederis krūtinėje turėjo tokių gražių garsų. Membraną. Prie kurios ji galėdavo priglausti galvą, kai niekas nematydavo. Kaip dabar. Mat kambaryje jie buvo vieni.
Lauke spigino šaltis. Nors krosnis ūžė, traukė skersvėjis, tik niekas negalėjo nustatyti, iš kur. Garai nuo lėkštės su žuvimi niekaip negalėjo sušildyti kojų. Bet šildė veidą.
— Skanumėlis! — tarė Dina ir įsidėjo kepenų. Pauostė ir atsilaužė plokščiaduonės.
Benjaminas kepenimis nesižavėjo. Bet moterys pritarė Dinai.
Karna neramiai pasimuistė kėdėje ir pažiūrėjo į visus paeiliui. Turėjo kai ką pasakyti. Dabar.
— Vis dėlto plaukiu j Bergeną!
Tėtis ir Ana liovėsi kramtę. O močiutė atrodė taip, lyg nebūtų nieko girdėjusi.
— Štai kaip, įdomi žinia, — tarė tėtis.
— Tu apsigalvojai? — pradžiugo Ana.
Karna linktelėjo.
— Ir kokia priežastis? — paklausė tėtis.
— Pederis sako, kad meilei taip geriausia.
Ana kažkaip keistai kilstelėjo galvą ir metė žvilgsnį į tėtį. Ana graži, kai šypsosi.
Močiutė atrodė lyg viskas jai būtų vis vien.
— Tikrai Pederis taip sako? Pakviesk jį kada į namus, pakalbėsime.
— Jis čia buvo vakar.
— Ir aš nieko nežinau?
— Juk negali žinoti, kai tavęs niekada nebūna namie.
— Ana, būk gera, paduok man lėkštę su kepenimis! — paprašė tėtis.
— Tu nemėgsti kepenų, — sumurmėjo Karna.
— Ne, bet šiandien pabandysiu nuryti ir viena, ir kita.
16 skyrius
Vieną dieną į Stranstedą garlaivis atplukdė liesą juodai apsitaisiusį vyriškį. Jis buvo nebe pirmos jaunystės. Plaukai balti, veidas glotniai nuskustas ir įdegęs saulėje. Mąslus mėlynų akių žvilgsnis teikė jam išsiblaškėlio išraišką. Lyg jis dorai nežinotų, kur atsidūręs.
Dulkiant dulksnai, žmonės krantinėje sukišę galvas stebėjosi. Kas tas žmogus? Kai kurie dingojosi matę jį anksčiau, bet negalėjo prisiminti kur.
Vyras atrodė nedraugingas, kone atgrasus. Pats išsinešė į krantą lagaminą ir kelioninį krepšį, tada paklausė vežiką, ar toli iki „Grand“ viešbučio.
— Netoli, bet galiu pavėžėti.
Vyras pageidavo, kad būtų nugabentas bagažas. Pats ketino eiti pėsčias.
— Kaina ta pati, jei ir jūs važiuosit.
Nesulaukęs atsakymo, vežikas suniūkė arklį, o nepažįstamasis nupėdino iš paskos.
Pora jaunuolių patraukė kartu, tikėdamiesi išsiklausinėti atvykėlį. Bet vyriškis nesileido į kalbas. Ne, kilęs ne iš čia. Nežino, kiek pasiliksiąs. Tiesiog keliauja. Ir tiek.
Vyras juodais drabužiais užlipo septynis laiptelius ir pabeldė plaktuku į duris.
Taip, laisvas kambarys yra. Jei neatsisakysiąs kopti į palėpę. Kambariai ir viršuje geri. Tik laipioti reikia.
Laiptai jam ne kliūtis. Bet pageidaująs, kad būtų atnešta ko užvalgyti. Sumuštinių ir stiprios kavos. Taip pat šilto vandens nusiprausti.
Читать дальше