Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Tada apšviestame lange išniro jis. Stranstedo viršaitis. Atrodė permatomas. Kaip marlės skiautė iš daktaro krepšio.

Kada jis nustojo būti Benjaminas? Tikriausiai seniai. Tik ji nesuprato iki šio vakaro.

Pakėlusi į jį akis, staiga prisiminė, kaip atrodė jo veidas tąkart, kai ji gulėjo po juo kietoje studentiškoje Akselio lovoje.

Kaip mažai ji tada išmanė. Net graudu.

— Saugok, Viešpatie, kūniškus geidulius! — suniūniavo ji vyrui lange.

— Ana! Dėl Dievo meilės, ką tu darai?

— Saugok, Viešpatie, kūūniškus geiidulius, — giedojo ji.

Tai buvo naujutėlė Smetanos melodija. Senoji tėvynė. Kieta studentiška lova. Mėgavimasis nuodėme? Kartu su juo! Kur dingo tas nuostabus, laisvas išgąstis? Jie prarado jį Norlane. Prarado viską. Ji prarado Jaunystę, Mylimąjį ir Tėvynę. Tai uždusinta Stranstede. Kartu su apylinkės gydytoju, dabar viršaičiu.

Ji pakėlė balsą ir giedojo toliau. Iš visos gerklės.

— Taraaamahhaa... saugok, Viešpatie, kūūniškus geiidulius!

— Ana!

— Cit! Tai gyvybiškai svarbus klausimas. Aš plaukiu su angelu į jūrą. Kalbuosi su Smetana ir žvaigždėmis apie kūno geidulius.

— Turiu eiti, Ana. Manęs laukia.

Ji girdėjo, kad jis bando nusijuokti. Bet neišėjo taip sklandžiai, kaip jai apačioje. Ji užniūniavo garsiau.

— Tu sušalsi ir Sušlapsi! — pareiškė jis.

— Visi, kas plaukia į jūrą, sušąla ir sudrėksta, — atsakė ji.

Jis pažiūrėjo į ją keistu žvilgsniu. Tada išnyko. Kas buvo tas

vyras?

15 skyrius

Karna nuolat girdėjo, kad turės važiuoti mokytis svetur. Galbūt laikyti egzaminus. Bet iki to dar buvo begalės laiko.

Ana garsiai skaitė iš laikraščio apie moterų galimybes įgyti profesiją ir sakė, kad turinti jaustis laiminga, nes turi tėvą, suprantantį, jog mokslas skirtas ne tik vyrams.

Tiesa, jis nesutiko, kad ji gyventų pas našlę Tromsėje ir lankytų „Panelių Tėsen mergaičių mokyklą“. Ana sakė, taip būtų patogiausia ir arčiausiai namų.

Bet jis parašė Dagnei Holm į Bergeną. Si turėjo dukterėčią su trim suaugusiais vaikais, kuri mielai priimtų Karną. Ji gaus atskirą kambarį ir gyvens šeimoje kaip duktė. Jie pagelbės ištikus priepuoliams. Ji net galės mokytis dainavimo.

Kai dėl visko buvo susitarta, Karna pareiškė, kad į Bergeną nevažiuos. Nė už ką. Iš tiesų niekada nenorėjusi laikyti egzaminų. Nei mokytis dainuoti. Ir taip gerai dainuojanti.

Ji norinti likti namie. Stranstede.

Iš pradžių Benjaminas tvardėsi, taigi jie galėjo sužinoti priežastis. Pavyzdžiui, ji bijanti visko, kas svetima.

Paaiškėjo, kad ji nebe ta, kokia buvo anksčiau.

Benjaminas manė, jog pažįsta Karną ir gali ją skaityti kaip ataskaitos duomenis sveikatos komisijai. Tačiau klydo.

Iš pradžių ji nenorėjo nieko aiškinti. Tiesiog tvirtino nevažiuosianti nei į Bergeną, nei kur kitur.

Kai Benjaminas pasibėdojo Dinai, ši nusijuokė. Ar jis nežinąs, kad mergaitė staiga užsimano nakvoti „Grand“ viešbutyje ne vien tam, kad aplankytų močiutę? Ar jiems nepasakojo, kaip šeštą valandą ryto bet kokiu oru stovi prie atviro lango? Šeštą ryto! Kad pamatytų Pederį Olaiseną, einantį į laivų statyklą.

— Ji žiūri į jį pro apverstą širdį, sudėtą iš pirštų. Štai šitaip! — pasakė Dina ir parodė, akies krašteliu žiūrėdama į Benjaminą.

Ji taip pat galėjo papasakoti, jog Karna neatsiklaususi užsisakė suknelę Hanos drabužių salone. Dėl Pederio išdrįso vaikščioti į visokius susiėjimus be Biblijos.

Ar jie nežino, kad ji išnaudoja kiekvieną progą pasklandyti Pederio Olaiseno glėbyje? Gali būti valsas, mazurka, bet kas. Ji šoka. Sklando. Bet kokiu ritmu.

— Bet ji juk visada namie dešimtą valandą, — pavargusiu balsu tarė Benjaminas.

— Taip, pasakiau Pederiui, kad patartina ją parlydėti namo ganėtinai anksti.

— Net nemačiau jo prie vartelių.

— Ne, pasakiau, bus geriau, jei prie vartelių prieis Birgita, o jis apsigręš prie posūkio.

Tai, apie ką nenutuokė Benjaminas, žinojo ponios, damos ir bobos. Kad Pederis Olaisenas jaunąją daktaro dukterį laiko pernelyg prisispaudęs. Kone nepadoriai.

Tačiau kai Birgita užsiminė Karnai, kad žmonės platina paskalas, jai buvo paaiškinta. Pederis bijąs, kad Karna neparkristų. Be to, jo rankos labai stiprios. Todėl ir laiko prispaudęs. Nejau Birgita nesuprantanti? Toks vyras negali apskaičiuoti, kokiu tvirtumu laikyti.

Birgita nebuvo tikra, ar suprato, bet nieko nebesakė. Ką būtų galėjusi pasakyti?

Karna turi eiti į kabinetą pas tėtį. Tuoj pat, nedelsiant!

Įėjusi sustojo prie durų žinodama, kad dėl Bergeno.

Iš pradžių tik klausėsi, nieko nesakė. Paskui jai įgriso. Kaip jis gali būti toks kvailas, jei atsisėdęs aiškina, ką ji turi jausti ir manyti.

— Į Bergeną nevažiuosiu, — nukirto ir ketino išeiti.

Tada jis visas išraudo ir privertė ją atsisėsti, o pats pašaukė Aną.

Ši pasakė viską, ką buvo užmiršęs tėtis. Bet Karna nenusileido. Kai tėtis perpykęs pašoko nuo kėdės, Ana sudraudė jį žvilgsniu.

Jis vėl klestelėjo, bet nesiliovė kalbėjęs.

Karna turinti prisiminti, kad ne tiek daug mergaičių gali mokytis. Ar jai tekę girdėti, kad kas būtų toks nedėkingas, jog atsisakytų išmokti ko nors daugiau, nei prižiūrėti namus? Jie jau įsitikino, kad iš Karnos nebus geros šeimininkės. Tokia atgrubnagė. Ką ji sau mananti? Ar būtų geriau ją ištekinti? Už kokio senio? Kaip pasielgė lensmanas, kai Dinai buvo šešiolika? Ar to norinti?

Tada ji suprato, kad išmušė valanda.

— Taip! Aš noriu ištekėti už Pederio! Jis būtinai nori mane vesti. Bet nedrįsta paprašyti, nes močiutė pasakė, kad tu mirtinai išsigąstum. Bet jeigu močiutė galėjo ištekėti, kai jai buvo šešiolika, už visiško senio, galiu ir aš. Pederis ne toks senas!

Ana atrodė susirūpinusi, o tėtis — lyg gavęs antausį.

— Karna, — prabilo Ana. — Santuoka yra rimtas dalykas.

— Žinoma. Bet ištekėti juk reikia.

— Tu dar tik snarglė! — piktai riktelėjo tėtis.

— Netiesa. Galiu išmokti bet ką, kad tik ištekėčiau už Pederio. Man nieko nereikia. Net pianino...

Tėtis pakilo ir ėmė vaikščioti po kambarį. Lakstyti. Pirmyn atgal. Užsidegė pypkę. Skubėdamas užsirūkė. Jai apsisuko galva sekiojant jį akimis. Bet galiausiai jis sustojo ir sušuko:

— Tai toks Anos ir mano auklėjimo rezultatas? Nieko daugiau nenori, tik ištekėti! Ar neturi gabumų?

— Man nerūpi gabumai. Nemanau, kad jie būtini.

— Nejau esi tokia kvaila, kad nori save palaidoti, ištekėdama už pirmo pasitaikiusio šarlatano...

— Jis ne šarlatanas, — pasakė Karna. Vos galėjo išspausti žodžius, nes buvo labai skaudu girdėti jį šitaip kalbant apie Pederį.

— O kodėl vaikui pripūtė į akis miglos! Aš jam pasakysiu...

Tada pasigirdo trenksmas. Ana sudavė į stalą. Beveik atrodė,

kad pati išsigando. Išgąstį tuoj pamiršo. Atsistojo. Stovėjo kiek palinkusi į priekį ir spoksojo į tėtį. Žaibavo akimis.

— Nesityčiok iš meilės! Neturi teisės! Grenelvų giminėje jai, rodos, ne pati geriausia dirva. Mano galva, reikia tik džiaugtis, jog Karna sugeba mylėti. Kodėl negalime jos palaikyti? Žinoma, vedybos turi palaukti. Bet kam ją žūtbūt siųsti į Bergeną? Jei nesutinka ji, nesutinku ir aš. Prievartauti ją galbūt toks pat didelis nusikaltimas, kaip ir versti ką nors tekėti. Aš to neleisiu! — valdingai tarė Ana. Ji be atvangos spoksojo į tėtį.

Jie tapo nedraugais. Ir tai Karnos kaltė.

— Šito iš tavęs nesitikėjau, Ana. Tau juk taip rūpi moterų laisvė ir teisė į mokslą, — lediniu balsu tarė tėtis.