Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

— Kodėl telegramą atsiuntė tau?

— Nes pažįstu laivo savininką. Kažkada Hamburge turėjau su juo verslo reikalų.

— Ir todėl jis prašosi į mūsų laivų statyklą! — sušuko jis.

Pagarba Vilfredo veidą padarė dar gražesnį. Akys spindėjo.

Kai ji, užsimovusi pirštinaites, ruošėsi išeiti, jis, lyg rodydamas pasitikėjimą, paklausė, ar vargana drabužių parduotuvė, jos manymu, galinti duoti pelno.

— Ne vargana, bet Hanos Olaisen parduotuvė! Žinoma! Juk ne veltui paėmei ją į žmonas. Jeigu jau apie tai prakalbome, manau, galima būtų susitarti, kad pridėčiau kiek kapitalo. Pavyzdžiui, nupirkčiau mašinas. Žinoma, jos man priklausytų. Jūs sutaupytumėte pasirašę nuomos sutartį. Mokesčio neimčiau, kol parduotuvė pradės dirbti pelningai. Susitartume dėl kelių pelno procentėlių. Penkių—dešimt, ar panašiai. Tik neminėk Hanai, kad aš taip sakiau. Nenoriu, jog kas manytų, kad kvaršinu žmonėms galvas... Gero vakaro!

Vilfredo Olaiseno neapleido bjaurus jausmas, jog ponia Dina tik apsimeta žaidžianti pagal bendras taisykles, o iš tikrųjų nepastebimai susiglemžia visas kortas.

Tačiau jis pakęsdavo, jog retkarčiais ji jam paprieštaraudavo ar įgyvendindavo jo idėjas. Viršaičio pareigos atimdavo tiek laiko, jog ir laivų statykloje, ir elinge jis susitaikydavo su viena kita triuškinama jos pergale. Guodėsi, kad išsiaiškins jos silpnąsias vietas, kai tik atsiras daugiau laiko.

Stranstedas pamažu tapo apskrities garlaivių transporto centru. Kam už tai reikia dėkoti? Žinoma, Olaiseno krantinei! Kas dabar klausia, kam ji priklauso?

Visi žino, kad tai Vilfredo Olaiseno krantinė. Argi jis negali teisėtai vadintis disponentu? Bet ar apie tai skelbiasi? Anaiptol! Tik keliauninkai, išmanantys tokius dalykus, tituluoja jį disponentu. Žmonės tada stovi pamaldžiai kaip bažnyčioje ir klausosi. Šitaip titulas pasidaro svaresnis, negu kad pats būtų juo gyręsis.

Argi žmonės, atvykę iš Hamburgo, nesiteirauja, kur disponento Olaiseno laivų statykla? Ir nieko nepadarysi. O žmonės tegu svarsto, kas jis toks iš tikrųjų.

Daugiau nei pusė atsikėlusiųjų buvo jaunos tekamojo amžiaus moterys. Švytravo puikuodamosis po gatves. Moteriškėms darbo netrūko. Valsčiaus tarybos protokoluose tai vadinosi „namų ruoša“. Dar galėjo dirbti pardavėjomis ir patarnautojomis.

Olaisenas rimtai susimąstė, jog ne vien pasiturinčiųjų žmonoms, bet ir visoms kitoms reikia moteriškų apdarų.

Vieną vakarą, meiliai pažiūrėjęs į Haną, jis tarė:

— Nupirksiu tau drabužių parduotuvę! Ji bus nuostolinga. Bet džiaugsiuosi, kad galėsi panaudoti savo gabumus. Vaikai greit užaugs. Nebijau, kad žmonės kalbės, jog negaliu išmaitinti savo pačios. Vargu ar kas nors tuo patikės.

Ji užmerkė akis ir pasijuto pavargusi. Atsimerkusi pažvelgė į jį. Atsisėdo lovoje ir apsikamšė antklode.

— Nesityčiok iš manęs, Vilfredai.

— Aš nesityčioju. Ilgai mąsčiau. Argi nesiuvai žmonėms, kai mudu susipažinome? Bet dabar tai nebus kambarėlis, kuriame turėtum ir gyventi. Surasime šviesias, erdvias patalpas. Net sugalvojau, kaip vadinsis... Ponios Olaisen siuvykla. Ką pasakysi?

— Bet tada mums reikės dviejų nuolatinių auklių ir... galbūt siuvėjų...

— Argi nesu įdarbinęs žmonių nuolatiniam darbui? Nejau negalėsiu nusamdyti siuvėjų ir auklių?

— O kaip banko paskola? — paklausė ji.

— Nėra ko nerimauti. Viskas gerai. Negi manai, kad nesusitvarkysiu? Jei pasidarys tikrai striuka, galėsiu parduoti trečdalį garlaivio krantinės.

— Kam gali jos reikėti? Čia, Stranstede? Ir kodėl kalbi apie trečdalį?

— Nesirūpink. Ne tavo galvai suprasti. Tai nupirkti tau siuvyklą su mašinomis, ar atsisakai? Vienas trečdalis krantinės priklauso Dinai, kitą trečdalį valdo garlaivių transporto įmonė. Likusi dalis mano. Rodos, esu tau sakęs.

— Ne, nesakei.

— Visai nesvarbu.

— Kaip ji tapo ir Dinos?

— Prieš kurį laiką sudarėme sandorį. Ji sakė visada svajojusi turėti nors gabalėlį krantinės. Pamaniau, kodėl gi ne? Taip ir susitarėme.

Žmonės kalbėjo, kad Hana Olaisen užsiims verslu kaip kokia našlė. Ir dar tokioje padėtyje! Kai kas teigė, jog Olaisenas nori dar labiau išplėsti verslą ir taip apsidrausti nuo blogų laikų.

Kiti tvirtino, kad visa liudija nepasotinamą viršaičio aistrą stiprinti Stranstedą. Tas vyras neprilygstamas. Žinoma, kad moteriški apdarai — neišnaudotos galimybės.

Miestelyje jau kelis kartus lankėsi keliaujantis teatras. Apdarų paklausa garantuota. O muzikos vakarai „Grand“ viešbutyje? Bažnytinės šventės? Pasipuošti juk reikia.

Be to, atsirado fotografas. Gal neisi fotografuotis apsivilkęs bet kuo?

Mokyti žmonės sakė, kad Stranstedas išgyvena ekspansijos laikus. Kitiems buvo vis vien. Kad tik užtektų darbo ir duonos.

14 skyrius

Žinia, jog Benjaminas Grenelvas didele balsų persvara išrinktas viršaičiu, Olaiseno šalininkus užklupo kaip perkūnas iš giedro dangaus.

Vilfredui Olaisenui buvo ką tik gimęs ketvirtas sūnus, ir iš pažiūros jis labai nenuliūdo. Šypsodamasis mandagiai sveikinosi į dešinę ir kairę. Toks žmogus niekada nepražus, kalbėjo tie, kas žinojo, ką šneka.

Apylinkės gydytojas laimėti nesitikėjęs. Ir baiminęsis, kad nuo to nukentės pacientai. Bet jeigu jau sutiko būti renkamas, turi prisiimti ir naujas pareigas. Jam ne tik pasisekė rinkimuose. Jis įgijo moralinę persvarą, nes nugalėjo nesisiūlydamas.

Be to, jo žmona kopenhagietė. Niekas daugiau Stranstede neturi žmonos, kuri kalbėtų daniškai. Netrukus kai kurios ponios įprato prieš ištardamos balsius pavolioti juos burnoje. Kai kalbėdavosi su išprususiais žmonėmis.

Niekas joms nesakė, kad taip reikia, pasidarydavo savaime. Pačios nejausdamos, pobūviuose ir labdaros vakarėliuose į burną ponios tarsi įsidėdavo po karštą bulvę.

Daugumai Stranstedo gyventojų labai patiko Vilfredas Olaisenas, bet daktaras, be visa ko, dar ir žmogus! Ir išėjęs mokslus užsienyje.

Prieš pat rinkimus pasklido gandas, kad Vilfredo Olaiseno verslo reikalai gerokai pašliję. Nuosmukis prasidėjo tada, kai jis įsigijo naują garlaivį ir kartu poniai Hanai atidarė drabužių parduotuvę. Bankas turėjęs atidėti paskolos grąžinimo terminą, nes pastačius naują elingą laivų statykla nebedavė tiek pelno. Nors niekas nesuprato, kaip tai galėjo atsitikti. Nebent dėl to, kad jaunasis Pederis vis daugiau dirba poniai Dinai.

Kiti tarėsi žiną, kur šuo pakastas. Banko paskola — akmuo po kaklu ir turtingam, ir vargšui. Jis per daug bandęs apžioti. O per tuos metus, kol buvo viršaitis, neužtekę niekam daugiau laiko, tik savirodai.

Dar buvo sakoma, kad Olaisenas pernelyg išpuikęs. O dabar, išrinkus naują viršaitį, darbininkai galėjo pripažinti, kad ir dosnumu niekada nepasižymėjo.

Vilfredas Olaisenas puoselėjo savo verslo likučius ir nuosaikiai vartojo punšą ponų pasibuvimuose „Grand“ viešbutyje. Niekas niekada jo nematė apgirtusio, kaip ne vienam dažnokai nutikdavo.

O ponia Olaisen, paskelbus apie viršaičio pakeitimą, nebesirodė drabužių parduotuvėje. Ir niekur kitur.

Vieną popietę zakristijono žmona, parėjusi namo iš choro repeticijos, papasakojo, kad Olaisenas muša Haną.

Motina jai atskaitė pelnytą moralą už tai, kam nešiojanti liežuvius. Bet netrukus paklausė:

— Kas taip sakė?

— Kažkas iš choro.

— Nebūtinai tiesa.

— Aš paklausiau Karną, ar tiesa. Tada ji visa išraudo.

— O ar pasakė, kad teisybė?

— Nepaneigė!

Po pusvalandžio atsirado daugiau žinančiųjų. Olaisenas — pabaisa.