Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

— Ji dar tik mergaitė. Apie ką mąstai?

— Kad padėsiu jai pasveikti, — dalykiškai atsakė Pederis.

— Kiek tau metų?

— Dvidešimt penkeri.

— Vaje, koks vyras! — sušuko Dina ir paguodžiamai patapšnojo jam ranką. Nužvelgusi jį negailestingai pridūrė: — Vis tiek esi per senas! Mūsų Karnai. Pažiūrėsim... po penkerių metų.

Tada jis smarkiai išraudo ir nebežinojo, kur sustojęs apskaitoje.

— Manote... po penkerių metų? — drąsiai tarė jis.

— Tau teks ją pačią paklausti. Ji jauna, tačiau gali pasakyti, ką mąsto. Tik nereikia pamiršti, kad bet kada gali apsigalvoti. Jos dažnai taip daro.

— Ar poniai Dinai atrodo, kad reikia paklausti ir daktarą?

— Palūkėk. Gali jį mirtinai išgąsdinti.

— Ar reikia būti turtingam, kad įeitum į Reinsneso giminę?

Ji nužvelgė jį nuo galvos iki kojų.

— Ne! Bet reikia turėti pakankamai proto, kad galėtum savimi pasirūpinti!

— Aš prie to pratęs, — tarė jis ir pasitempė.

— Žinoma, — rimtai pritarė ji.

Jie užsiėmė savo darbais ir tarpais prašnekdavo apie skaičius.

— Ar tu mušiesi? — staiga paklausė ji.

Jis pažvelgė į ją atviru žvilgsniu.

— Ne! — kone liūdnai atsakė.

— Gerai!

Tada jį apėmė savotiškas užsispyrimas. Iš burnos išsprūdo akivaizdi įžūlybė:

— O jūs mušatės?

Ji nuostabos nenuslėpė, bet akys buvo linksmos.

— Visko pasitaiko.

Vilfredas Olaisenas su šypsena žiūrėjo į jaunėlio brolio ketvirtadienių apskaitą. Kol sumetė: galima pasinaudoti Pederiu ir susipažinti su ponios Dinos reikalais. Tada atsitrenkė į sieną. Be menkiausios spragos. Pederis tiesiai atsakė, kad negali nė žodžiu prasitarti apie jam patikėtą apskaitą.

Kai Vilfredas įtūžo, nuo jo pykčio Pederis apdairiai išsmuko pro kontoros duris. Laivų statykloje jautėsi saugus. Ten daug kumščių ir daug akių.

— Aš pirmas apmokėjau tavo mokslą! Turėtum dirbti man! Olaiseno laivų statykloje! — pavymui sušuko Vilfredas.

— Aš ir dirbu, — per petį ramiai atsakė Pederis. — Išskyrus ketvirtadienio vakarus.

— Kuo ta boba ypatinga, kad ji pasiekia, ko nori? — tą patį vakarą tarė Vilfredas Hanai. Pasipasakojo apie brolio išdavystę.

— Bet ir tu toks esi, Vilfredai? — drąsiai atšovė Hana.

— Aš — verslininkas!

— Nežinau, kas ji tokia, bet turbūt panašaus plauko.

— Tik tol, kol aš to norėsiu. Bet kada galiu grąžinti jai pinigus.

Hana būtų galėjusi jam priminti sunkų laiką po to, kai Dina atsiėmė dalį kapitalo ir jie turėjo imti paskolą laiduodami namu. Bet nutylėjo. Pastaruoju metu visada taip elgdavosi. Dėl to vieninteliai jų pokalbiai būdavo tie, kuriuos pradėdavo pats Vilfredas. Net prie kitų žmonių ji negalėdavo pasakyti savo nuomonės.

Jeigu pasielgdavo kitaip, tekdavo skaudžiai atkentėti, kai jie pareidavo namo, vaikai būdavo suguldyti, o tarnaitės negalėdavo girdėti. Būtinybė nuolat save tramdyti ir būti budriai pagimdė joje savotišką šaltį. Ne tik Vilfredui, bet visiems žmonėms. Net vaikams.

Žiemą, kai suvokė, kad laukiasi ketvirto, nutaikė progą, kol buvo viena, ir patykojo Benjamino. Sara išsivežė berniukus į Reinsnesą, o Vilfredas buvo tikrais reikalais išvykęs „Gulbe“.

Ji įkišo raštelį jam į ranką prie „Grand“ viešbučio, nesakydama, koks reikalas. Kai jis atėjo, meldė jį padėti. Bet šis tik spoksojo į ją, kol ji nebesusivaldžiusi įsikabino į jį.

— Neprašyk manęs. Tai gali ir tave pražudyti, Hana. Kaip nesupranti?

— Man vis vien! — išrėkė ji. Buvo taip gera. Kad galima šaukti tuščiuose namuose.

— Nesakyk taip! Draudžiu, — sudejavo jis ir apkabino ją.

Bet kai ji suspaudė jį glėbyje, jis išsivadavo. Kalbėjo ir kalbėjo. Tikriausiai norėjo paguosti.

Tai ją įvarė į dar didesnę neviltį. Supykdė. Nors kartą ji norėjo būti pašėlusi. Matyt, troško atkeršyti. Vilfredui? Bet kliuvo Benjaminui.

— Vis tiek jis mane užmuš! — suriko ji.

Kai pamatė, kaip niūra jo veidas, pasigailėjo ir maldavo pasilikti. Tačiau jis išėjo.

Naktį, jo žodžiais tariant, grįžo jos pažiūrėti. Ji manė, kad pagaliau jis atėjo. Atėjo! Bet paaiškėjo, kad jis prarastas. Liko daktaras.

Taip ji prarado ir save. Moterį, kokia ji buvo. Bet naujoji atrodė stipresnė. Galėjo daugiau pakelti.

Kai Vilfredas norėdavo atsiimti, kas jam priklauso, ji mąstydavo apie ką nors malonaus ir tiesiog atsiduodavo. Glostydavo jam plaukus įsivaizduodama, kaip kvepia Stinės žolelės. Arba dobilų pieva už vasaros tvarto. Arba puodelyje trintos mėlynės su cukrumi. Pajusdavo dumblių dvelksmą už vėliavos kalno.

Dažniausiai matydavo Jį. Užuosdavo jo kvapą. Atprato vadinti jį vardu. Prisimindavo, kaip tąkart pasitiko jį Bergeno nakvynės namuose. Jo akis. Tą vakarą, kai jis atėjo pas ją į kambarį jai maitinant Karną.

Kol laukėsi, kartais viena nueidavo į „Grand“ viešbutį. Dažniausiai, kai Vilfredas būdavo išvykęs. Jos nesikalbėdavo apie „tą sykį“ ar „tuos sykius“, kai Dina ją rado tokią apgailėtiną. Hanai atrodė, kad ji viską ir taip supranta.

Dina surasdavo madų žurnalų iš Berlyno ir Paryžiaus, atnešdavo užsilikusios medžiagos ir paklausdavo, kaip galima būtų pasiūti, kad atrodytų išties gražiai. Taip pat prašydavo patarimų dėl valgiaraščio.

— Ko patiekti lepūnams? — tardavo ji.

Ir Hana iš atminties imdavo traukti receptus. Nors Dina nesakė, ji žinojo, kad ateiti gali bet kada. Tiesiog paklausdavo, ar Dina užsiėmusi, ar privačiojoje dalyje.

Jos retai, tiksliau — niekada nekalbėdavo apie Benjaminą. Jei ir paminėdavo jį, visada būdavo susiję su Karna.

Dinos idėjos ir pastabos leisdavo jai pasijusti laisvai. Nepriklausomai. Vieną dieną Dina tarė:

— Jei neturėtum tokios didelės atsakomybės ir didelio namo, galėtum kartu su Bergljota valdyti šį viešbutį. Tada vėl galėčiau nuvykti į Berlyną.

Tai nebuvo klausimas. Tiesiog pripažinimas.

Kitą kartą Dina pasakė:

— Ar pasvarstei, apie ką kalbėjomės aną kartą? Kad tau reikėtų atidaryti drabužių parduotuvę? Siuvimo ateljė. Pagalvojai, ko trūksta, kad galėtum tuo užsiimti?

Ji buvo pasvarsčiusi. Nors ir nerimtai.

— Nieko nėra neįmanoma.

— Tik reikia, kad Vilfredas norėtų, — tarė Hana. Atvirai pripažino, kaip viskas yra. Pastaruoju metu stinga kapitalo. Jis laukia silkių žūklės. Tikisi uždirbti gabendamas jauką. Dar užsakymai laivų statykloje. Šį sezoną daug visko susikaupė. Tikriausiai nesiryš mėtyti pinigų tam, kad ji turėtų siuvyklą. Ir namų ūkis. Taip pat nepigiai atsieina. Vaikai.

Kitą kartą susitikusi su Olaisenu, Dina lyg tarp kita ko užsiminė, esą gaila, kad Hana negali panaudoti siuvėjos talento. Kitaip tariant, kūrybinių sugebėjimų.

Vilfredas jautriai reaguodavo į panašias pastabas. Jam nepatikdavo, kai būdavo minimas Hanos vardas. Jausdavosi pažemintas. Kildavo tam tikrų prisiminimų. Kai ponia Dina to nepaisydama prakalbo apie dalykus, kurie jai neturėtų rūpėti, jis draugiškai paprieštaravo.

— Hanai ir taip darbo per akis. Dideli namai, didelė šeima.

— Daugumą darbų gali atlikti samdyti žmonės. Reinsnese taip pat turėjome didelius namus ir didelę šeimyną. Ir nepamenu, kad būčiau labai vargusi. Už pinigus samdiniai nudirbdavo visus darbus. Taip pat ir laivų statykloje. Argi ne? Juk turi pakankamai lėšų, mielas Olaisenai, kad Hana galėtų panaudoti savo gabumus?

Jis vis dar buvo įtarus. Toks įtarus, jog Dina tarė:

— Nesakyk Hanai, kad apie tai pliauškiau. Kalbu, kas ant seilės užeina. Pamaniau, gaila, jog tenka brangiai pirktis prastus drabužius Tromsėje ir Tronjeme, kai Hana taip puikiai siuva. Advokato žmona ir Ana, be abejonės, būtų geros klientės. Ji tik nusisamdytų porą siuvėjų. Išlaidos būtų menkos. Ir pradinio kapitalo kažin kokio nereikėtų. Žinoma, reikia patalpų. Ir siuvamųjų. Šiek tiek medžiagų. Nenuvertinkime moterų perkamosios galios. Apsirengti visoms norisi. Bet neminėk Hanai, kad aš taip kalbėjau. Jai tik galva apsisuks. Ką čia norėjau pasakyti? A, vakar gavau telegramą, mus prašo suremontuoti krovininį laivą, plaukiantį į Hamburgą. Rytoj jis turėtų įplaukti į Tjelsuną. Gedimai mašinų skyriuje. Pederis galės užsiimti.